Tikrosios pajamų nelygybės priežastys

Tikrosios pajamų nelygybės priežastys

Pajamų nelygybė Lietuvoje pasiekė kritinę ribą. Apie tai signalizuoja į aukščiausią lygį ir modernios Lietuvos istorijoje, ir tarp visų ES šalių įkopęs pajamų nelygybės indeksas ir sustojęs progresas mažinant skurdą.

Pagrindinis pastaraisiais metais didėjusios nelygybės šaltinis buvo ne darbuotojų pajamos. Tikrosios nelygybės priežastys susijusios su gyventojais, kurie turi ribotas galimybes dalyvauti darbo rinkoje, ir su besikeičiančia Lietuvos ekonomikos struktūra.

Atlyginimų nelygybė Lietuvoje pastaraisiais metais sumažėjo, nors dažnai manoma priešingai. 2011–2016 m. laikotarpiu ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių darbuotojų bruto darbo užmokestis išaugo 55 proc., o ketvirtadalio daugiausia uždirbančių žmonių alga padidėjo 24 proc.

Bruto darbo užmokesčio mediana augo sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis, tad atlyginimų pasiskirstymas per pastaruosius penkerius metus tapo tolygesnis. Mažiau nei 400 eurų ant popieriaus gaunančių visą darbo dieną dirbančių darbuotojų dalis sumažėjo nuo 41 proc. 2010 m. iki 15 proc. 2016 metais.

Šioms tendencijoms didžiausios įtakos turėjo nuo 2011 m. net 64 proc. padidintas minimalus mėnesinis atlygis (MMA) ir atsigaunanti darbo rinka. Tiesa, oficiali užmokesčio statistika gali kiek klaidinti, nes padidinus MMA, disponuojamosios mažiausiai uždirbančių darbuotojų pajamos galėjo didėti ir mažiau, jei anksčiau dalis darbo užmokesčio buvo gaunama neoficialiai.

Visgi mažiausiai uždirbančiųjų neto atlyginimą didino ir sumažintas pastarųjų pajamų apmokestinimas, kuris tęsėsi ir šiemet, kai metų pradžioje buvo vėl kilstelėtas neapmokestinamasis pajamų dydis.

Taigi atlyginimų nelygybei sumažėjus, pagrindiniu pajamų nelygybės didėjimo šaltiniu pastaraisiais metais buvo skurdžios ir stagnuojančios socialinės išmokos bei pensijos tiems, kurie turi ribotas galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Pensininkų, neįgaliųjų ir bedarbių finansinei padėčiai ekonomikos plėtra beveik neturėjo jokios įtakos – šių asmenų pajamos didėjo lėčiau nei pajamos iš darbo ir kitų šaltinių. Pavyzdžiui, vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu sumažėjo nuo 49,4 proc. 2009 m. iki 42,3 proc. 2017 m., ir tai buvo vienas iš svarbių veiksnių, didinusių pajamų nelygybę šalyje.

Šių metų pradžioje padidinus pensijas ir padaugėjus šeimų, galinčių gauti vaiko išmokas, bei įvedus kitų priemonių, socialinės paramos tinklas kiek sustiprėjo. Numatytas pensijų indeksavimas taip pat prisidės prie tolygesnio pajamų augimo. Visgi šios priemonės beveik nepasiekė pagrindinės skurstančiųjų kategorijos, t. y. bedarbių. Valstybės finansuojamos pajamos, nuo kurių priklauso įvairios išmokos, įskaitant nedarbo draudimo išmokas ir socialinę pašalpą, nedidėjo jau nuo 2008 metų ir siekia tik 102 eurus.

Pernelyg aukštos nedarbo draudimo ir socialinės pašalpos išmokos gali mažinti motyvaciją ieškoti darbo. Tačiau pernelyg menka parama, kuri neleidžia patenkinti esminių išgyvenimo poreikių, gali riboti motyvaciją persikvalifikuoti ir didinti socialines problemas (pvz., alkoholizmą), skurdą ir galimybių nelygybę. Tokiose šeimose augančių vaikų socialinis mobilumas mažėja.

Pernai Europos Komisijos atlikta analizė nustatė, kad Lietuvoje teikiama pagalba bedarbiams yra viena trumpiausių, skurdžiausių ir keliančių didžiausius ankstesnės darbo trukmės reikalavimus. Tai, jog skurdo ir bedarbių socialinės atskirties rizikos lygis siekia 74 proc. ir yra vienas didžiausių ES, liudija, kad socialinė parama bedarbiams nėra pakankama.

Šie rodikliai atrodo dar prasčiau mažo darbo intensyvumo šeimose, kuriose auga nepilnamečių vaikų.

Egzistuoja dar viena pajamų nelygybės priežastis, kurią akcentuoja ir tarptautinės institucijos, tačiau ji Lietuvoje neretai ignoruojama. Ji susijusi su dideliu įsidarbinimo galimybių atotrūkiu tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šis atotrūkis atsirado dėl ekonomikos struktūrinės transformacijos ir technologinės pažangos, dėl kurių  keičiasi verslo poreikiai ir darbuotojams keliami reikalavimai.

Skurdo ir bedarbių socialinės atskirties rizikos lygis siekia 74 proc. ir yra vienas didžiausių ES, liudija, kad socialinė parama bedarbiams nėra pakankama.

Nors ekonomika atsigauna, pernai nedarbo lygis šalyje tarp žemesnį nei vidurinį ir vidurinį išsilavinimą turinčių darbuotojų vis dar siekė atitinkamai 24,5 ir 10,4 proc., kai tuo tarpu tarp turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą nedarbas sudarė tik 2,9 proc.

Norint iš tiesų sumažinti nelygybę privalu pagaliau imtis spręsti Lietuvos struktūrinio nedarbo problemą, susijusią ne tik su darbuotojų kvalifikacijos, bet ir su gyvenamosios vietos neatitikimu rinkos poreikiams. Ekonomikos varikliams vis labiau koncentruojantis keliuose didžiuosiuose šalies miestuose, darbuotojų poreikis juose didėja, o stagnuojantys regionai susiduria su darbo vietų stoka. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste nedarbo lygis siekia tik 3,7 proc., o Utenos apskrityje net 13,7 proc. Tad nors ir stebime šalyje išaugusį darbuotojų trūkumą, tikėtina, kad jų labiausiai trūksta ne ten, kur yra daugiausia bedarbių.

Taigi didesnę socialinę paramą turėtų lydėti bedarbių ir darbuotojų, esančių didžiausioje rizikos kategorijoje (t. y. žemos kvalifikacijos) efektyvus ir kryptingas perkvalifikavimas, aktyvi įsitraukimo į darbo rinką pagalba ir konsultavimas.

Ypatinga reikšmė tenka ir Lietuvos švietimo sistemai ir jos kokybės kėlimui. Taip pat būtina didinti gyventojų, gyvenančių nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse, mobilumą, užtikrinant patogesnį ir kokybiškesnį regionų susisiekimą su didžiaisiais miestais.

Galbūt derėtų imti svarstyti ir persikėlimo vaučerių, t. y. paramos galimybę tiems gyventojams, kurie persikeltų iš stagnuojančių regionų į miestus, kuriuose yra darbo vietų. Būtina didinti ir bedarbių motyvaciją užsiimti produktyvia veikla, todėl ypač svarbu ir toliau mažinti mokesčius mažiausiai uždirbantiems.

Tuo pačiu metu nevalia užmiršti ir verslo, nes jis kuria darbo vietas. Tad investicijoms patraukli verslo aplinka ir prognozuojama mokesčių politika turėtų būti vienas svarbiausių prioritetų, siekiant didesnio užimtumo, kokybiškų ir gerai apmokamų darbo vietų, pilnesnio valstybės biudžeto ir tolygesnio pajamų pasiskirstymo.

Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų