Tik vyrai juodais drabužiais (Fotobanko nuotr.)

Tikimybių ironija: moterų Vyriausybėje trūkumas nelogiškas nei matematiškai, nei gyvenimiškai

Tikimybių ironija: moterų Vyriausybėje trūkumas nelogiškas nei matematiškai, nei gyvenimiškai

Lietuvoje ministrė – vis dar išimtis, o ne taisyklė. Vienas paskyrimas problemos neišspręs.

Kai premjeras Saulius Skvernelis sausį bandė paaiškinti, kodėl po ministrų kabineto pertvarkos jame neatsiranda vietos moterims, jo žodžiai nenuskambėjo įtikinamai: „Moterys – labai svarbu, bet svarbios yra ir dalykinės, asmeninės savybės, profesionalumas. Mes mylime, remiame, puoselėjame, kad tikrai lygios galimybės būtų.“

Deklaruoti įsipareigojimą lygybei – svarbu. Tačiau nereikėtų apsimesti, kad, parenkant kandidatus į aukščiausius postus, lytis neatlieka jokio vaidmens. Laikantis prielaidos, jog kiekvieną ministro vietą gali užimti arba vyras, arba moteris, ir kiekvienas toks pasirinkimas yra nepriklausomas įvykis, tėra 1 iš 8192 tikimybė, kad 13 vietų užims vien vyrai. Tikimybė, kad visi 14 ministrų bus vyrai, dar mažesnė – vos 1 iš 16 384. O kur dar premjero postas, kurį Lietuvoje taip pat užima vyras.

„Labai maži šansai, kad tai įvyko atsitiktinai ir kad nėra polinkio rinkti vieną arba kitą, – IQ sakė Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslo darbuotojas Dainius Dzindzalieta. – Šiuo atveju labiau pasitikima vyrais.“ Turint galvoje, kad Lietuvoje moterų yra daugiau negu vyrų, o ir išsilavinimu jos lenkia vyrus, Vyriausybės sudėties anomalija atrodo dar keisčiau. Ją galima aiškinti arba diskriminacija, arba pačių moterų vengimu siekti aukščiausių postų.

Diskriminacinį požiūrį nesunku įžvelgti valdžios vyrų retorikoje, kai kalbama apie „meilę“ moterims, kaip ir tai, kad jos galėtų „papuošti“ ministrų kabinetą ar kokią kitą instituciją. „Labai aiški buvo žinutė, kad moterys profesionalės negali būti, – S. Skvernelio žodžius komentavo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič. – Tai rodo, kad net ir neieškoma moterų.“

Kritinėse situacijose į politikes vis dar taikomasi lyties pagrindu.

Kita vertus, ne vienas socialinių mokslų tyrimas rodo, kad moterys linksta mažiau rizikuoti, taip pat karjeros srityje. Gali būti, kad taip nutinka dėl nusistovėjusių socialinių normų ir stereotipų, perduodamų per ugdymą. Daugelis visuomenių vis dar dirbtinai riboja moterų lyderystę, todėl sunku tikėtis, kad jos veršis į daugiausia viešumo sulaukiančius politinius postus.

Nepadeda tai, kad kritinėse situacijose į politikes vis dar taikomasi lyties pagrindu, kaip nutiko Seimo narei liberalei Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Kai ji 2017 m. rudenį pasiūlė atsisakyti neriboto embrionų saugojimo pagalbinio apvaisinimo srityje, kolega Povilas Urbšys pareiškė, kad tai nedera besilaukiančiai moteriai. „Kritika viešojoje erdvėje labai dažnai būna nukreipta į tam tikrus moteriškos tapatybės aspektus“, – pabrėžė V. Pilinkaitė-Sotirovič. Gerokai sunkiau įsivaizduoti atvejį, kad politinėje diskusijoje kam nors būtų prikaišiojamas vyriškumas.

Apskritai Lietuva iki šiol stokoja moterų politinio įtraukimo tradicijos. Užtenka prisiminti, kad jau 1918 m. vasario 17 d. Kaune įvyko protestas dėl vyrų sprendimo neįtraukti moterų į valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos Tarybą. Nors netrukus joms buvo suteikta balso teisė, iki pat 1940 m. birželį prasidėjusios sovietinės okupacijos nė vienai moteriai nepavyko tapti ministre. Be to, nors 1990 m. paskelbus apie nepriklausomybės atgavimą 1-osios Vyriausybės vadove tapo Kazimira Prunskienė, iki 1996 m. daugumą ministrų kabinetų sudarė vien vyrai.

Galiausiai nusistovėjo tradicija į Vyriausybę įtraukti bent po vieną moterį, tačiau to nepakanka. V. Pilinkaitė-Sotirovič įsitikinusi, jog, siekiant kokybiškesnio atstovavimo, moterys neturėtų sudaryti mažiau nei 40 proc. politinių institucijų narių, tačiau to iki šiol nepavyko pasiekti ne tik ministrų kabinete, bet ir Seime. Šiame kontekste diskusijos, ar kas nors galiausiai „papuoš“ S. Skvernelio Vyriausybę, neatrodo rimtai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų