Tiesos pusėje

Tiesos pusėje

Nors prieš 25 metus įkurtas Atviros Lietuvos fondas (ALF) veiklos nebetęsia, jo indėlis į šalies meno, mokslo, kultūros raidą ryškus iki šiol. Galbūt solidi sukaktis – signalas prikelti organizaciją ir vėl visuomenei reguliariai suleisti demokratijos, pilietiškumo ir tolerancijos vakcinos? Apie ALF istoriją ir perspektyvą su buvusia jo vadove profesore Irena Veisaite kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– ALF neatsiejamas nuo legendinio JAV finansininko ir filantropo George’o Soroso pavardės. Tačiau pirmiausia ieškoti būsimo fondo bendražygių į Lietuvą atvyko jo atstovas Anthony Richteris. Kaip klostėsi jūsų pažintis?

– 1991 m. pradžioje į Lietuvą atvyko A. Richteris, turėdamas tikslą surasti ALF galinčių kurti žmonių. Jam buvo duotas sąrašas asmenų, su kuriais reikėjo kalbėtis. Dar prieš metus Amerikoje susitikęs su Kazimiera Prunskiene G. Sorosas paprašė jos Lietuvoje įsteigti ALF, tačiau netrukus ji tapo premjere ir pagal fondo įstatus nebegalėjo būti jo pirmininke. Į mano namus A. Richteris atėjo pusę dešimtos vakaro, o išėjo vidurnaktį. Mūsų susitikimas nebuvo panašus į darbo pokalbį: atėjo protingas, išsilavinęs, motyvuotas jaunuolis, kuris norėjo sužinoti mano pažiūras, poziciją gyvenime, požiūrį į Lietuvą ir Europą. Bendravome labai šiltai. Po dviejų dienų jis paskambinęs pasakė, kad į Dubrovniką susitikti su G. Sorosu kviečia du žmones iš Lietuvos – profesorių Česlovą Kudabą ir mane.

 

– Ką pirmiausia pagalvojote, kai jums buvo pristatyta fondo idėja: iš karto užsikrėtėte jo vizija, o gal žvelgėte atsargiau?

– Ne, nežvelgiau atsargiau, nes jo idėjos man buvo labai artimos. Kelis dešimtmečius dėsčiau Pedagoginiame universitete. Visada – net tarybiniais metais – jaučiau poreikį atverti studentams akis ir parodyti, kad komunistinė ideologija yra ne tik klaidinga, bet ir žalinga. Ji iškraipo žmogaus suvokimą apie pasaulį ir save. Marksistai turėjo atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet aš bandžiau studentams parodyti, kad gyvenimas daug sudėtingesnis, o žmogus – kur kas komplikuotesnis, nei mums sakoma.

Be abejo, man labai norėjosi įveikti tą uždarumą, kultūrinę, politinę, ekonominę izoliaciją, kurioje taip ilgai gyvenome. Siekiau atverti Europą Lietuvai ir Lietuvą Europai. Tokia buvo ir ALF misija. Kaip jau minėjau, A. Richteris Lietuvoje lankėsi 1990-ųjų vasarį, kovo 11-ąją buvo atkurta mūsų nepriklausomybė, o balandį jau vykome susitikti su G. Sorosu ir kalbėtis dėl būsimo fondo. ALF suteikė galimybes prisidėti prie demokratinės Lietuvos kaip teisinės valstybės kūrimo, prie mūsų mentaliteto kaitos. Man atrodė, kad fondas galės tęsti tai, ką aš dariau ir anksčiau, tik bus daug didesnių galimybių, visai kitoks mastas.

 

– Tačiau Dubrovnike G. Sorosas iš pradžių lyg ir suabejojo, ar Lietuva jau pasiruošusi tokiam fondui?

– Taip, jis sudvejojo dėl politinių peripetijų. Mes paskelbėme atkūrę nepriklausomybę, kai Vakarai visas viltis dėjo į Michailo Gorbačiovo politiką. Gerai pamenu G. Soroso žodžius: „Jūs elgiatės kaip pustrečių metų vaikas – visus žaislus norite gauti iš karto.“ Jis svarstė, gal dar nereikia skubėti ir gadinti M. Gorbačiovo planų. Vis dėlto mums su profesoriumi Č. Kudaba pavyko jį įtikinti. G. Sorosui pasakiau: kitą vėliavą galima pakabinti per naktį, perrinkti valdžią – taip pat, bet žmonių mentalitetui pakeisti reikia daug laiko. Todėl ir fondą reikėjo kurti ne šiandien, o vakar. Mus labai palaikė ir G. Soroso bendramintis, atviros visuomenės šalininkas profesorius baltistas Endre Bojtáras iš Vengrijos. Galiausiai G. Sorosas pasiūlė iš pradžių sudaryti Dubrovniko komitetą. Mums skyrė, rodos, 100 tūkst. JAV dolerių – tais laikais tai buvo itin didelė suma – ir pasakė: įrodykite, kad galite dirbti. Greitai subūrėme komitetą, į jį dirbti atėjo Ina Marčiulionytė, Natalija Kasatkina, Vytautas Kubilius, Ramūnas Katilius. Tik įrodžius, kad esame pajėgūs dirbti, spalio 5 d. buvo įsteigtas ALF. Valdybos pirmininkas profesorius Č. Kudaba pirmuoju jo direktoriumi pakvietė dirbti Algį Lipštą, o šis netrukus į fondą pakvietė Dianą Vilytę, kuri tapo mūsų finansų direktore. Daugiausia jos dėka fondas niekada neturėjo finansinių bėdų. Ji buvo ir yra tikras atviros visuomenės žmogus. Kiek vėliau D. Vilytė tapo ALF direktore.

Gerai pamenu G. Soroso žodžius: „Jūs elgiatės kaip pustrečių metų vaikas – visus žaislus norite gauti iš karto.“

– Kurie realizuoti pirmieji sumanymai visiškai įtikino filantropą, kad Lietuva šiam fondui pasiruošusi?

– Įgyvendinome kelis projektus, kurie įrodė mūsų sugebėjimą dirbti. Pavyzdžiui, į Ameriką išleidome kelis Lietuvos ūkininkų mokytis kurti modernaus žemės ūkio, dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis. Tų ūkininkų motinos važiavo mums dėkoti negalėdamos patikėti, kad be kyšių, pažinčių jų vaikai galėjo išvysti Ameriką. Viena moteris atvežė pačios išaugintą ir išrūkytą karpį. Mes griežtai laikėmės tvarkos nepriimti absoliučiai jokių dovanų, bet ta moteris smarkiai įsižeidė. Galiausiai visi kartu tą karpį ir suvalgėme. Tai ir buvo vienintelis „nusižengimas“.

Apskritai nuo pat pradžių darbuotojams, kurių vis daugėjo, aiškinome, kad ne žmonės tarnauja mums, bet mes – žmonėms. Prašėme laikytis drausmės, visada atsiliepti į skambučius, mandagiai kalbėti, nenumesti telefono ragelio, pagarbiai priimti kiekvieną interesantą, kaip įmanoma atsikratyti bet kokių biurokratinio elgesio įpročių.

 

– Fondą įsteigėte lūžio laikotarpiu, kai šalyje viskas vertėsi aukštyn kojomis, trūko net elementarių buitinių dalykų. Tuo metu jūs kūrėte viziją, netgi savotišką utopiją. Kaip ta vizija sekėsi užkrėsti pokyčių metą išgyvenančią visuomenę?

– Visų pirma, laikėmės profesoriaus Č. Kudabos suformuluotos minties: mes ne žuvimi maitiname, bet duodame meškerę. Be abejo, labai daug išmokome iš G. Soroso, mums labai padėjo Atviros visuomenės institutas ir jo darbuotojai Niujorke. Mes nebuvome buitinę paramą dalijantis fondas. Kūrėme strategiją siekdami padėti žmonėms patiems dirbti ir užsidirbti. Pavyzdžiui, tuo metu Lietuvoje liovėsi veikti daug mokslo įstaigų ir daugybė mokslininkų liko be darbo. Todėl pirmiausia tiems, kurių bent trys ar penki, tiksliai nebeatsimenu skaičiaus, straipsniai buvo publikuoti „Current Contents“ žurnale, skyrėme po 500 JAV dolerių – tai buvo didelė suma. Vėliau davėme pinigų tų mokslininkų kartu su studentais parengtiems projektams. Per Stažuočių ir konferencijų programą išleidome tūkstančius Lietuvos specialistų į Vakarus. Tiek metų gyvenome izoliuoti, o čia medikai, ekonomistai, teisininkai, mokytojai, lingvistai gavo galimybę dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, patys skaityti pranešimus ir atkurti ryšį su Vakarų kolegomis.

Didelį vaidmenį atliko mūsų leidybos programa. Išleidome tūkstančius knygų, kurios Sovietų Lietuvoje buvo uždraustos. Ši programa taip pat buvo svarbi pagalba knygas verčiantiems mokslininkams: jie ne tik gavo atlygį, bet ir kūrė terminiją, lietuvišką mokslo žodyną. Sovietmečiu Lietuvoje veikė leidybos monopolis, o mes norėjome sukurti naują leidybos sistemą. Pakvietėme britų specialistą pamokyti mūsų jaunųjų leidėjų, kaip dirbti rinkos sąlygomis. Taip pamažu susikūrė naujų leidyklų, kurios sugriovė valstybinį monopolį.

 

– Tikriausiai daugelis nežino, kad profesorius Vytautas Kavolis Vilniuje pusmetį dėstyti galėjo taip pat tik ALF dėka?

– Šiuo faktu tikrai didžiuojamės. Amerikoje gyvenęs profesorius V. Kavolis – garsus sociologas, originalus mąstytojas, „santarietis“, dar sovietiniais metais atsisukęs veidu į Lietuvą, – buvo, mūsų manymu, itin reikalingas nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Sutarėme, kad pusmečiui jis atvyks dėstyti į Vilnių, o mes jo darbovietei Dickinsono koledžui sumokėsime tiek, kiek jai kainuos samdyti kitą profesorių į V. Kavolio vietą. Tam reikėjo gauti lėšų iš Budapešte veikusios centrinės aukštojo mokslo programos, tačiau jos vadovai nelabai norėjo skirti pinigų šiam reikalui. Todėl nuvykau į Budapeštą ir aistringai gyniau sumanymą: pateikiau V. Kavolio knygų sąrašą, pasakojau apie šį žmogų ir jo pasiekimus. Galiausiai tuos pinigus nuspręsta skirti. V. Kavolis Lietuvoje gyveno ir dėstė pusę metų, tačiau jo buvimo šalyje pasekmės jaučiamos iki šiol. Manau, tai buvo viena reikšmingiausių mūsų įgyvendintų programų.

 

– Kiek įtakos fondo veiklai turėjo pats G. Sorosas?

– Jo požiūris buvo toks: mes geriau žinome, ko mums reikia, o jis mumis pasitiki. Už visus sprendimus atsakingi buvome patys. Bet, žinoma, G. Sorosas mums labai daug padėjo savo idėjomis, jo darbuotojai talkino kuriant naujas programas. G. Sorosas yra pasakęs: darykite savo darbą, o jei man labai nepatiks, pinigų nebeduosiu. Bet tokio atvejo nebuvo.

G. Sorosas pats patvirtino fondo valdybą, kurioje dirbo puikūs žmonės, tikri idealistai geriausia ta žodžio prasme. Nors profesorius Č. Kudaba mums vadovavo labai trumpai, tik porą metų (1992 m. jis jau sunkiai sirgo ir po metų mirė), jo poveikis buvo didžiulis. Pažintį ir bendradarbiavimą su juo laikau didele likimo dovana. Pamenu, per jo laidotuves monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pasakė: „Jei turėtume bent šimtą Česlovų Kudabų, Lietuva būtų kitokia.“ Valdybos nariais tapo V. Kubilius, R. Katilius, Kęstutis Nastopka, Vytautas Karpus, Arūnas Sverdiolas, Giedrius Uždavinys, Stasys Stačiokas, N. Kasatkina, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius… Visus šiuos žmones siejo noras prisidėti prie demokratinės Lietuvos kūrimo. Norėjome sukurti teisingą visuomenę ir įveikti tą komunistinį užkratą, kuris dar ir šiandien gajus.

 

– 1995 m. G. Sorosas dalyvavo Šiuolaikinio meno centro parodos atidaryme Vilniuje. Į susirinkusius jis kreipėsi išgalvota, neegzistuojančia kalba. Vėliau jums paaiškino nesuprantąs šiuolaikinio meno kalbos, tai kodėl jo kūrėjai turėtų suprasti, ką jis pasakoja. Kaip jums asmeniškai ir G. Sorosui sekėsi susikalbėti fondo veiklos metais?

– G. Sorosas – labai intensyviai, kritiškai mąstantis žmogus, mokantis pripažinti ir savo klaidas, turintis puikų humoro jausmą. Kalbėtis su juo – lyg mėtytis stalo teniso kamuoliukais. Iš žmogaus jis geba išgauti daugiau, nei tas žmogus mano turintis. Pamenu, kartą mudu su G. Sorosu turėjome pietauti Taline. Tą dieną labai blogai jaučiausi, bet nesusitikti, žinoma, negalėjau. Nors pietums buvo skirtos 45 minutės, mudu bendravome pusantros valandos. Vadinasi, ir G. Sorosui buvo įdomu, nes šiaip jis ne itin kantrus žmogus. Visą tą laiką užsimiršau ir nejutau jokio skausmo. Jo charizma buvo stipresnė už mano radikulitą.

 

– Fondo aukso amžiumi vadinate jo etapą iki 2000–2001 m. Kaip toliau klostėsi santykiai su filantropu?

– Mūsų santykiai visada buvo labai geri. Bet G. Soroso interesai keičiasi, pasaulis – taip pat. Kai tapome ES nariais, jis nusprendė gerokai mažiau remti Europos fondus. Šiandien juridiškai ALF tebeegzistuoja, bet faktiškai jis uždarytas, ir tai laikau didžiausia mūsų klaida. Latvijoje, Estijoje tokie fondai išsilaikė ir veikia iki šiol. Tiesa, prieš sustabdydami ALF veiklą pasielgėme apdairiai. Geriausias savo programas nutarėme finansiškai remti trejus metus, kad per tą laiką jos atsistotų ant kojų ir išmoktų dirbti savarankiškai. Džiaugiuosi, kad pasibaigus finansavimo laikotarpiui iš 23 programų buvo uždaryta tik viena – visos kitos savo veiklos nesustabdė.

 

– Fondo kurtos pilietinės visuomenės programos rezultatus apgailestaudama pavadinote kukliais. Kaip manote, kas labiausiai kliudė kurti pilietinę visuomenę?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Neabejoju, kad ir mes klaidų padarėme, juk neklysta tik tas, kuris nieko nedaro, bet svarbiausia, kad turėjome per mažai laiko. Pilietinės visuomenės sąvoka iki šiol Lietuvoje nėra gerai suprantama. Jai kurti reikia mentaliteto kaitos, o ji labai lėta. Aš, pavyzdžiui, tiesiog negaliu suprasti žmonių, kurie beatodairiškai kritikuoja ES. Mes juk esame jos dalis, lygiateisiai nariai. Akivaizdu, kad ES yra daug trūkumų, bet turėtume ją tobulinti, o ne griauti. O ką mes darome? Pasiklausius atrodo, kad visas blogis ateina tik iš ES. Matant, kas vyksta, man kartais sunku išlaikyti optimizmą. Bet tikiu, kad mums užteks sveiko proto ne griauti, o kurti.

 

– ALF veikloje buvo etapas, kai tiek fondas, tiek G. Sorosas Lietuvoje sulaukė smarkaus puolimo. Ar šiandien galima įvardyti, kokios buvo jo priežastys?

– Į šį klausimą nelabai noriu atsakyti, nes nieko negaliu įrodyti. Apskritai labiau mėgstu kalbėti apie gerus, šviesesnius dalykus. Galiu pasakyti tik tiek: Lietuvoje veikia įvairios politinės jėgos, kurios tarnauja įvairiems interesams. Nors buvo skaudu, bet nesileidome į polemiką su tais, kurie mus šmeižė. Šiuo atžvilgiu mokėmės iš G. Soroso: jis mėgsta diskusijas, polemiką, bet tik su to vertais oponentais.

 

– Ar tuo sunkiu etapu sulaukėte visuomenės, viešų asmenų palaikymo?

– Asmeniškai – taip: žmonės ateidavo, dėkodavo mums už veiklą. Bet viešai mus palaikė, kiek pamenu, tik kunigas Arūnas Peškaitis OFM: jis net paskelbė atvirą laišką „Pamiršto sorosologo linkėjimai“. Kelis mėnesius kasdien matyti tą pilamą melą buvo skaudu. Deja, jis atliko savo juodą darbą ir rado tam tikrą atgarsį visuomenėje. Tačiau mums iki šiol daug kas dėkoja už suteiktą pagalbą, už galimybę pradėti karjerą.
Ir man ne gėda to laiko – atvirkščiai. Pamenu, viena žurnalistė kartą paklausė, ką man reiškia šis fondas. 1984 m. buvau palaidojusi savo vyrą, apskritai nenorėjau gyventi. Ir atsakiau: tai paskutinė mano meilė. Jaučiau, kad prisidedu prie savo krašto istorijos, jo ateities kūrimo. Tokia galimybė gali pasitaikyti tik kartą gyvenime.

Taip, mums nepavyko sukurti pilietinės visuomenės, nes buvome dar pernelyg infekuoti.

– Nors 25-metį minėjusio ALF veikla sustabdyta, formaliai taškas dar nepadėtas. Kokias jūs matote tolesnes šio fondo galimybes?

– Didžiuojamės, kad restauravome fondui skirtas patalpas Vilniaus Didžiojoje gatvėje. Jei fondą uždarysime, pastatas bus parduotas, nes jis – G. Soroso nuosavybė. Aš tikiuosi, kad jis išliks pilietinės, atviros visuomenės centru, bet visa tai dar sprendžiama. Matau didelę būtinybę ir prasmę atgaivinti fondo veiklą, tęsti knygų leidybos, mokslo, švietimo, analitinės žurnalistikos programas, tapti Baltijos šalių think tank’u, svarstančiu mūsų regiono situaciją ir ateitį. Tačiau norėčiau, kad tai jau būtų lietuviškas fondas, remiamas mūsų mecenatų. Filantropas G. Sorosas taip pat mato, kad Europa pateko į didelį pavojų, ir sukūrė naują Europos šalims bendradarbiauti skirtą programą. Jei turėsime minimalų finansinį pagrindą, galėsime kartu su kitomis valstybėmis įgyvendinti bendrus projektus ir sulaukti G. Soroso paramos. Taigi filantropas mus palaikys, bet ir patys turime veikti. Tik ar atsiras žmonių? Reikalinga nauja karta, kuri imtųsi spręsti šiandienos iššūkius, kurių vis daugėja.

 

– Kaip manote, kokia šiandien būtų Lietuva be ALF indėlio?

– Labai norėčiau apie tai kalbėti, bet susilaikysiu, nes esu pernelyg susijusi su fondui. Gal mano samprotavimams trūktų objektyvumo. Taip, mums nepavyko sukurti pilietinės visuomenės, nes buvome dar pernelyg infekuoti. Net „nevyriausybinės organizacijos“ sąvoka daugeliui tada atrodė pavojinga ir paini. Vis dėlto žvelgdama į jaunimą matau, kad Lietuva tapo atviresnė. Žinome, kad norime būti teisinė valstybė, kurioje nepotizmas, korupcija yra blogis. Mūsų kelias vis dar vingiuotas, bet gal sparčiau žengti ir negalime. Kartais man darosi baisu, kad taip lengvai užsikrečiame neapykanta. Jei ji ima viršų, vadinasi, Hitleris ir Stalinas laimėjo. Esu patriotė, tačiau skiriu patriotizmą nuo nacionalizmo. Esu žydė, lietuvė ir europietė. Šie trys identitetai man yra vienodai svarbūs. Visada domiuosi, kaip žmogus žvelgia į rusus, lenkus, žydus, nes taip išryškėja asmenybės lygmuo. Visiškai sutinku su Tomu Venclova, kuris sakė, kad jei yra konfliktas tarp tiesos ir tautos, jis yra tiesos pusėje. Ir aš visada būsiu tiesos pusėje.

—–

I. Veisaitė

Gimė 1928 m. Kaune.

1941 m. su seneliais buvo išvaryta į Kauno getą.

1943 m. gelbėtojų Onutės ir Juozo Strimaičių dėka gavusi Marijampolės gimnazijos direktoriaus dukters Irenos Treigytės dokumentus ištrūko iš Kauno geto ir buvo išvežta į Vilnių.

1948 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.

1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas.

1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 1963–1964 m. žinoma ir kaip teatro kritikė.

1953–1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūros, vokiečių literatūros, XX a. teatro istorijos kursus.

1990–1993 m. buvo ALF valdybos vicepirmininkė, 1993–2000 m. – ALF valdybos pirmininkė.

Įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė.

2012 m. Goethe’s instituto apdovanota Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą.

Kiti anksčiau pelnyti apdovanojimai: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriamas Metų tolerancijos žmogaus titulas, Barboros Radvilaitės medalis už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas.

2015 m. gavo Vyriausybinę kultūros ir meno premiją.

Daugiau leidinio naujienų