Tėvo vieta

Tėvo vieta

Ilgą laiką vyrų niekas neskatino prisiimti vienodo vaidmens namuose. Pagaliau padėtis pradeda keistis.

Niujorke į „treniruotes“ susirinkusiems būsimiems tėvams kurso vadovai dėsto kūdikio priežiūros pradžiamokslį: ką šie valgo, kaip tuštinasi, kaip pasirūpinti, kad vaikai nesušaltų ir būtų švarūs. Dalyviams rūpi tie patys klausimai kaip ir kitiems būsimiems tėvams visame pasaulyje. Bet yra vienas skirtumas – šių paskaitų klausosi tik vyrai.

„City Dads Group“, siūlanti kursus vyrams, kurie neseniai tapo arba ruošiasi tapti tėvais, buvo įkurta, kai susilaukę vaikų Mattas Schneideris ir Lance’as Somerfeldas susidūrė su nepalenkiamu visuomenės įsitikinimu, kad jų vieta ne namie. Niujorke netrūko tėvų palaikymo grupių, bet kone visos jos buvo skirtos mamoms. Šiose daugiausia buvo kalbama apie gimdymą ir maitinimą krūtimi, o ne vaikų auginimą. Bendro pobūdžio sambūriai, pavyzdžiui, muzikuojanti grupė „Mamytė ir aš“, be reikalo išskyrė lytis. Nepatenkinti draugai pradėjo patys rengti kursus ir jie jau vyksta septyniolikoje JAV miestų. Čia laukiami vyrai, kurie nori prisidėti nuo pat pirmos dienos. „Tėvystė prasideda ne įstojus į Mažąją lygą“, – sako M. Schneideris.

Naujagimio susilaukusiems tėvams teikiama teisinė ir finansinė parama pasaulyje dar niekada nebuvo  geresnio lygio. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, šiandien 85 proc. valstybių skiria bent 12 savaičių motinystės atostogas. Iš organizacijos tiriamų 185 šalių visose, išskyrus dvi, mamos turi teisę gauti tam tikros trukmės atostogas, kurias apmoka valstybė, darbdavys arba pasidalija abu (negauna tik Papua Naujojoje Gvinėjoje ir JAV, nors kelios valstijos siūlo bazinę paramą). Tik trečdalis šalių tenkina TDO rekomendacijas naujagimio susilaukusioms moterims suteikti mažiausiai 14 savaičių valstybės finansuojamų atostogų, per kurias mokami du trečdaliai atlyginimo, tačiau turtingajame pasaulyje vaizdas gana neblogas, o skurdžiose valstybėse gerėja.

Bet kiek šalių laikosi TDO gairių dėl tėvystės atostogų? Nė viena, nes tokių gairių nėra. Organizacija pateikia išsamių patarimų dirbančioms moterims tokiais klausimais, kaip pertraukėlės pamaitinti krū­timi, bet oficialių rekomendacijų dėl tėvo teisių ir pareigų ji neturi. Dar neseniai šiuo klausimu ne itin domėjosi ir šalių valdžia. Mažiau kaip pusė valstybių siūlo vienokias ar kitokias tėvystės atostogas ir tik apie pustuzinyje naujagimio sulaukę vyrai gali gauti daugiau kaip dvi savaites. Už jas paprastai moka darbdaviai. Kol kas veik visas pasaulis mano, kad už kūdikio auginimą iš esmės atsakinga mama.

Mudu du

Pamažu atsiranda permainų. Vis daugiau įrodymų, kad vaikams naudinga dažniau matyti tėčius. Bet keisti požiūrį į vaikų auginimą paprastai reikalauja moterys, nes jos ima manyti, jog dosni motinystės atostogų politika joms ne tik naudinga, bet ir žalinga.

Dauguma šalių nustatė, kad tais atvejais, kai siūlomos ilgos motinystės atostogos, moterų užimtumas paauga. Jei jos neturi teisės į atostogas arba siūlomas labai trumpas ar menkai apmokamas laikotarpis, dažna neturi iš ko rinktis ir gimus kūdikiui pasitraukia iš darbo rinkos. Jei prieš grįždamos į darbą jos gali pasiimti kelis mėnesius mokamų atostogų, rečiau atsisako pareigų. Teisę į šeimos atostogas įvedusios JAV valstijos nustatė, jog tai 5 proc. padidino tikimybę, kad pagimdžiusios moterys per devynis mėnesius grįš į darbą. Panašiai nutiko, kai prieš maždaug ketvirtį amžiaus motinystės atostogas pradėjo suteikti Kanados provincijos. Išnagrinėjus 40 metų rinktus įrodymus iš 30 daugiausia turtingas šalis vienijančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių nustatyta, kad moterų užimtumas auga, kol motinystės atostogų norma pasiekia dvejus metus. Tik nuo šio taško jis pradeda slūgti, moterims nutarus negrįžti į darbą.

Paaiškėjo, kad net ir trumpesnės motinystei skirtos pertraukos turi nenumatytų padarinių. Kai moteris tam tikram laikui iškrenta iš darbo rinkos, sumažėja jos galimybės gauti didesnį atlyginimą, nes sumenksta įgūdžiai, nelieka progų įgyti patirties ir būti perkeltai į geresnes pareigas. Ypač sunku gauti aukštą postą. Iš dalies dėl to, kad diskriminuoja vadovai ir darbuotojų atrankos komisijos, nes atmeta kandidates, kurios gali dažnai prašytis iš darbo, o iš dalies dėl to, kad svarbias pareigas sunku suderinti su nuolatiniu poreikiu gauti laisvo laiko. Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad kiekvieni motinystės atostogose praleisti metai nuo į rinką grįžusios moters uždarbio nurėžia 6–20 proc., o Prancūzijoje nubraukia 7–17 proc. algos.

Poveikis dar ryškesnis, kai ilgos motinystės atostogos susideda su politika, skatinančia dirbti ne visą darbo dieną. Tokia tvarka moteris vilioja grįžti, bet neleidžia kilti karjeros laiptais. Francine Blau ir Lawrence’as Kahnas iš Kornelio universiteto nustatė, kad JAV, kur dėl šykščios motinystės politikos dirba gana mažai moterų, jos daug dažniau biure praleidžia visą dieną, o tikimybė joms gauti vadovo pareigas dvigubai didesnė nei šios lyties atstovėms kitose turtingose šalyse.

Užuot tiesiog sutrumpinusios motinystės atostogas, vis daugiau vyriausybių į tokias išvadas reaguoja bandydamos paskirstyti vaikų auginimo naštą (arba džiaugsmą – kaip pažiūrėsi). Balandį Jungtinė Karalystė prisidėjo prie šalių, sujungusių motinystės ir tėvystės atostogas į bendras vaiko priežiūros atostogas, kurias abu partneriai gali pasiskirstyti kaip panorėję. Kelios Europos valstybės, taip pat Australija ir Naujoji Zelandija tokią sistemą jau taiko. 1995 m. priėmusi vaiko priežiūros atostogų įstatymą, Švedija pasirinko radikalų lyties nepaisymo variantą. Ši tvarka tokia progresyvi, kad įsigud­rinta apsieiti be tokių žodžių kaip „motina“ ir „tėvas“.

Nustatyta, kad moterų užimtumas auga, kol motinystės atostogų norma pasiekia dvejus metus. Tik nuo šio taško jis pradeda slūgti, moterims nutarus negrįžti į darbą.

Bėda tai, kad vyrai tokia galimybe pasinaudoti nelinkę. Austrijoje, Čekijos Respublikoje ir Lenkijoje, kur visas vaiko priežiūros atostogas galima perleisti sutuoktiniui, jomis naudojasi tik apie 3 proc. vyrų. Švedijoje mamos skundžiasi, kad jų partneriai atostogas visada ima, atrodytų, kaip tyčia briedžių medžiok­lės sezonu. Britų valdžia pareiškė, jog pradėta pasiskirstomų atostogų reforma – žingsnis pirmyn nuo ankstesnės vadinamosios Eduardo laikų sistemos, kai moterys gaudavo 52 laisvas savaites, o vyrai – dvi. Bet vyriausybė mano, kad tik 2–8 proc. tėčių paims daugiau nei dabar galimas dvi savaites. Anot Rebeccos Asher, reforma neturės kone jokio poveikio. Ji knygoje „Shattered: Modern Motherhood and the Illusion of Equality“ („Beviltiška: šiuolaikinė motinystė ir lygybės iliuzija“) apgailestauja, kad susilaukus vaiko „laiko mašina“ sugrąžina moteris į seksistinį 6-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Viena priežasčių, kodėl vyrai nesinaudoja galimybe, yra finansinė: net prieš gimdymą moterys uždirba mažiau, tad nemokamų arba mažai mokamų atostogų metu jų atlyginimo atsisakyti lengviau. Kultūrinio spaudimo įtaka taip pat didelė. Kai vis dažniau įsivaikina homoseksualios poros, kurios daugelyje šalių gauna teisę į tokias pat vaiko priežiūros atostogas kaip visi kiti, susivokta, kad jos skiriamos ne tik atsigauti po gimdymo, bet ir kūdikiui auginti, kaip teigia M. Schneideris. Vis dėlto visuomenėje gajus stereotipas, kad daugiausia rūpinasi mama, o tėtis – tik negrabus pagalbininkas. Antai prieš kelerius metus „Huggies“ sauskelnių reklamoje nuskambėjo frazė, kad jiems tenka „pats sunkiausias išbandymas – būti tėčiais“, ir jie pavaizduoti kaip geranoriai klounai. „City Dads Group“ kursų dalyviams M. Schneideris aiškina, jog daugiau nei minimalių atostogų prašantys vyrai turi nusiteikti, kad darbe jiems teks „skinti kelią“.

Norėdamos įveikti šias kliūtis, dalis šalių vyrus net ėmė raginti. Kai kur, įskaitant Čilę, Italiją ir Portugaliją, tėvystės atostogos yra privalomos. Kitur bandoma skatinti patraukliais pasiūlymais, kurių sunku atsisakyti. Švedija sušvelnino neutralų lyčių traktavimą ir tolygiau atostogas pasiskirstantiems tėvams skiria priemoką. Šiandien švedai tėčiai bendrai pasiima apie penktadalį visų vaiko priežiūros atostogų, nors vos įsigaliojus šiai tvarkai tokių atvejų beveik nebuvo. Panašią sistemą įvedus Vokietijoje atsiranda vis daugiau tėvystės atostogas imančių vyrų – nuo 3 proc. 2006-aisiais iki 32 proc. 2013-aisiais. Norvegijoje, kur tėvystės atostogų negalima perleisti, šiandien ilgesnes nei penkių savaičių ima septyni vyrai iš dešimties. Lenkija nuo pasiskirstomų atostogų perėjo prie konkrečios lyties atstovams nustatytų kvotų, o Prancūzijoje vaikų priežiūra besidalijančios poros gauna priemokų.

Ten, kur siūlomos dosnios išmokos ir atostogos nelaikomos mamos reikalu, tėčiai atrodo nusiteikę jų prašyti. Papirkus papildomais pinigais arba papildomu laiku, norinčių jas imti dar labiau padaugėtų. Taip pat atsiranda nepatenkintų, kad valstybė kišasi į tai, kas nuo seno laikoma natūraliu darbo pasiskirstymu. Bet vargu ar tradicinės motinystės atostogos, kai vyrams tenka maitintojo vaidmuo, o moterims – rūpestis atžalomis, yra neutralios. Dalijantis vaikų auginimo našta moterims atveriamas kelias į geresnę karjerą, užtikrinama geresnė palikuonių raida, gal net padidėja tėčių pasitenkinimas gyvenimu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų