Scanpix nuotr.

Tektoniniai lūžiai: Vidurio Europos populistinė paauglystė

Tektoniniai lūžiai: Vidurio Europos populistinė paauglystė

Vidurio Europos populizmo virusas puola aplinkines kaimynes. Lietuvoje jis kol kas tik kutena nosį, tačiau tam, kad peraugtų į kaulus laužančią ligą, reikia visai nedaug.

Mažiau nei prieš ketverius metus, sakydamas kalbą Rumunijoje gyvenantiems etniniams tautiečiams, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas iškėlė klausimą, kaip politinės sistemos, toli gražu nei vakarietiškos, nei liberalios, galbūt net ne demokratinės, gali tapti sėkmingomis ir užtikrinti tautos gerovę. O tada pats pabandė atsakyti. Vakarus laikydamas silpnais, jis ne tik reiškė paramą autoritariniams Rusijos, Kinijos režimams, neliberalioms valstybėms Turkijai ir Singapūrui, bet ir pasiryžo jų politinių sistemų ypatumus perkelti į Vengriją.

Organizacija „Freedom House“ pastebi, kad ES viduje ėmė formuotis Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimą imituojantis organizmas: rūpinimąsi pilietine visuomene keičia užsienio agentų paieška, įstatymų leidžiamąją valdžią stelbia vykdomoji, visuomeninis transliuotojas, nepriklausoma žiniasklaida ir teisinė sistema atsiduria valdžiai lojalių kadrų rankose.

Prognozuoti, ar Vengrijoje ir kitose Vidurio Europos regiono valstybėse vykstantys procesai – ilgalaikiai, dar per anksti, sako apžvalgininkai, tačiau kalbėti apie jų priežastis ir padarinius – pats laikas. Ypač turint omenyje, kad šalyse, kuriose demokratinės institucijos vis dar silpnos, o visuomenės nuotaikos tam tikrais atvejais tampa vis radikalesnės – Vengrijoje ar Lenkijoje – paplitusios idėjos įsitvirtina labai lengvai.

Ant kaktos joms dar auga spuogai

Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje (Slovakija laikoma proeuropietiška sala šioje Senojo Žemyno dalyje) vykstančius politinius procesus politikas Andrius Kubilius vadina jaunystės brendimo sunkumais. Esą šios šalys dar prieš kurį laiką pasidavė gana rafinuoto populizmo pagundai.

Pašnekovas įvardijo tris esmines žinias, kurias politikai siunčia 25-erius nepriklausomybės ir drastiškų pokyčių metus išgyvenusiai visuomenei, o ši ne tik jas priima, bet ir jomis įtiki. „Pirmoji žinia skelbia, kokie blogi prieš tai valdžioje buvę politikai“, – skaičiuoja A. Kubilius ir pabrėžia, kad ji veikia tik pradiniame laikotarpyje ir šiandien, būdama nebeaktuali V. Orbánui, didelį vaidmenį atlieka Lenkijos politikoje, sąmoningai kuriama ir kurstoma. „Vėliau valdančioji dauguma meta nacionalizmo kortą – kuriuos nors iš kaimynų pavadina blogais, kuo nors juos apkaltina, užaštrina įvairius istorinius klausimus. Vengrai taip bendrauja su Ukraina, lenkai – ir su Vokietija“, – teigė politikas.

Kovą dėl trečios temos vienareikšmiškai laimi globalūs procesai, priešais tampa globalizacija, imigracija ir dėl jų esą kalta ES. Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjo Andžejaus Pukšto teigimu, bandoma suabejoti visa Vakarų Europos politine sistema, pasipriešinti senutei Europai. Esą nei Vokietija, nei Prancūzija neįvertina Vidurio Europos regiono reikšmės, primeta jam savo valią, o į visas posocialistines valstybes žiūri iš aukšto. „Todėl kyla natūralus noras kurti ką nors savo, – kalbėjo politologas. – Štai lenkai griebiasi krikščioniškų vertybių, auga Katalikų bažnyčios vaidmuo.“ Pašnekovas pripažino, kad, viena vertus, negalima nepastebėti Vakarų Europoje besiformuojančių tektoninių lūžių, nematyti pokyčių. Kita vertus, pasiūlymai, kuriuos teikia Vengrija, Lenkija ar Čekija, nėra konstruktyvūs, siekiama judėti visai kita kryptimi.

Pati ES iki šiol nesugebėjo atrasti formos, kaip bendrauti ir bendradarbiauti su Vidurio Europa, neaiški ir pačios Europos judėjimo kryptis, kokius vaidmenis gali prisiimti atskiros šalys. „Trūkstant ES lyderystės ir aiškių tolesnės Bendrijos plėtros projektų, atsiranda erdvė demagogijai, populistinėms jėgoms“, – pripažino A. Pukšto.

Pasikeitusi politinė vaga

Pirmieji Vidurio Europą kamuojantys gripo simptomai ir nedidelės komplikacijos jaučiami ir mūsų šalyje. Politologai pripažįsta, kad tradicinės partijos yra patrauktos nuo valdžios vairo, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra populistinė ir euroskeptiška, visuomenėje jau kelerius metus formuojasi ir kartais fontanu ištrykšta nusivylimo partijų sistema nuotaikos, veriasi vis didesnio populizmo erdvė.

Vis dėlto Lietuvoje, kitaip nei Vidurio Europos regiono valstybėse, vis dar svetimos tautinės nesantaikos ir migrantų krizės problemos. Ir šalies visuomenė, ir jai atstovauti siekiančios partijos – gana homogeniškos, tad konfliktų kyla nebent dėl pinigų sumos regiono mokyklai tvarkyti dydžio ar požiūrio į sovietinę patirtį. Skiriasi ir ES vertinimas: lietuviai yra gerokai didesni eurooptimistai nei lenkai ar vengrai. Tačiau nuolatos stengiamės Europai apie save priminti: ir siekdami energetinės nepriklausomybės garantijų, ir kviesdami bendradarbiauti su Rytų Europos šalimis.

Bet net ir atmetus šiuos skirtumus galima užčiuopti požymių, kad Lietuvoje formuojasi kitokia politinė elgsena. „Valdančioji LVŽS šiandien sunkiai telpa į nusistovėjusius politinės sistemos rėmus, – kalbėjo A. Pukšto. – Dažnas apeliavimas į tautiškumą, nacionalistinė retorika leidžia juos priskirti prie dešiniųjų. Tačiau pabrėždami socialinės gerovės poreikį jie prisiima kairuolišką dienotvarkę.“

Šalyse, kuriose demokratinės institucijos vis dar išlieka silpnos, o visuomenės nuotaikos tam tikrais atvejais tampa vis radikalesnės – Vengrijoje ar Lenkijoje – paplitusios idėjos įsitvirtina labai lengvai.

Pats ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sako esąs nei baltas, nei raudonas: „Tikrai esu centro kairės politikas. Nors kai kurios mano pažiūros tame lauke netelpa“, – interviu lrt.lt yra minėjęs politikas. Beveik kaip kolega Vengrijoje valstiečių lyderis kalba apie poreikį šalyje priimti ryžtingus ir griežtus sprendimus. Juk „tereikėjo tik griežtai treptelėti koja“, kad šalies saugumui būtų imta skirti 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Tad galbūt greitai reikės tik parlamentinės tyrimų komisijos, kad buvusių dešiniųjų ir kairiųjų vyriausybių darbai bei nuopelnai būtų priskirti tėvynės išdavystei. Jis reikalauja socialinio teisingumo ir teisinės sistemos peržiūros, tačiau neleidžia sau išlikti teisingam prieš visuomenę: net jei ir sukritikuoja kai kuriuos valdančiųjų užmojus, jų įgyvendinimą praleidžia pro pirštus.

Akivaizdu, net ir laikydami Lietuvą griežta tautine valstybe, kurioje gyvas lietuvybės pradas, ir valstiečiai, ir S. Skvernelis neleidžia sau abejoti demokratiniais principais ar pilietinės visuomenės svarba. Vis dėlto rankos prieš visuomeninio transliuotojo tampymą po parlamentines komisijas ar Seimo Kultūros komiteto pirmininko išdaigas versle ar seriale premjeras taip pat nekelia. Todėl nenuostabu, kad valstybės politinė kryptis svyruoja kaip įmagnetintas kompasas.

„Politinė šalies upė jau teka nauja, deja, dar nepatikrinta, vaga“, – įsitikinęs A. Pukšto. Jis pripažino, kad prieš penkerius ar šešerius metus Lietuvoje egzistavusi partijų sistema jau nebesugrįš, o visuomenė turės priimti naujas žaidimo taisykles. Jei emocijos ir vėl paims viršų prieš protą, klystkeliais klaidžioti gali tekti ilgai.

ČEKIJA: Žaidimas vienas prieš vieną

Čekijoje šiandien vyksta panašių procesų, kaip ir Lenkijoje bei Vengrijoje, sako Europos studijų ir lyginamosios politikos centro „Sciences Po“ profesorius Janas Rovny. Tuo nereikėtų stebėtis: čekiškas „Pilsner“ alus labai tinka prie vengriško guliašo ir lenkiškų koldūnų.

– Kokie veiksniai formuoja dabartinę Čekijos politikos atmosferą?

– Nors į Čekiją atvyko tik kelios pabėgėlių šeimos, migrantų krizės banga emociškai įkaitino šalies politikos atmosferą.

Čekai patyrė staigų politinės jėgos „Nepatenkintų piliečių akcija“ (ANO), vadovaujamos milijardieriaus populisto, iškilimą ir įsitvirtinimą valdžioje, kairiųjų politikos nuosmukį, kartu į užmarštį nusinešusį ir partijų diskusiją apie ekonomikos politiką, parlamento fragmentaciją bei opozicijos tylą. Visi šie veiksniai leidžia Čekijos padėtį lyginti su Lenkijos ir Vengrijos.

Šiuo metu galime tik stebėti, kas liks iš ANO valdomos vyriausybės ir kokius sprendimus jai pasiseks įgyvendinti. Tikimasi, kad ji neseks neliberaliosios politikos pėdomis, tačiau, reikia pripažinti, ir partija „Teisė ir teisingumas“ Lenkijoje, ir „Fidesz“ Vengrijoje kartu su ANO Čekijoje formuoja populistinių jėgų aljansą europiniu lygmeniu.

– Ką parodė metų pradžioje vykę Čekijos prezidento rinkimai?

– Rinkimų rezultatai leidžia manyti, kad Čekijos politika dar labiau priartės prie Lenkijos ir Vengrijos situacijos. Tai sukels dar didesnių diskusijų dėl visuomenės ir šalies tapatybės tarp tradicinių pažiūrų veikėjų, kurie patriotizmą kas kartą atranda iš naujo, ir kosmopolitų, norinčių orientuoti valstybę į Vakarų Europą. Ši skirtis, supriešinanti geriau gyvenančius, labiau išsilavinusius miestų gyventojus su vargingesniais tautiečiais periferijoje, paremta ekonomika. Vis dėlto rinkimai parodė, kad politikos ir darbotvarkės klausimai, susiję su ES, migracijos iššūkiais bei islamu, sprendžiami efektyviau.

Prezidento rinkimai taip pat rodo prezidento Milošo Zemano oponentų galimybes susivienyti aplink vieną kandidatą ir priartinti jį prie pergalės. Kitaip nei Vengrijoje, Čekijoje egzistuoja liberalių jėgų siūloma alternatyva, galinti surinkti beveik 50 proc. visuomenės palaikymą. Politikos žavesys tas, kad reikia mažiausiai dviejų debatus keliančių pusių. Du blokai, išryškėję prezidento rinkimų metu, šiandien formuoja dvi viena kitai oponuojančias jėgas ne tik parlamente, bet ir visuomenėje. M. Zemaną remiantis blokas kuria vyriausybę, kitas – palaiko opoziciją. Turint galvoje abiejų skirties mastą, nuo opozicijos veiksmų ir ryžto koordinuoti valdančiųjų darbą, vertinti jų elgseną priklausys politinės konkurencijos sveikata ir Čekijos demokratijos tęstinumas.

VENGRIJA: Politiniai žaidėjai

Jie gerai išmano savo darbą, mano Vengrijos Laisvosios rinkos fondo vadovas Máté Hajba, apibūdindamas dabartinę Vengrijos valdančiąją daugumą. Priešų ieškodama ir ES, ir šalies viduje, žaidimą su Vakarų demokratijos politikos sistema ji esą kol kas laimi.

– Kokį vaidmenį Vengrijoje atlieka radikalios dešinės partijų stiprėjimas ir gana greitas įsitvirtinimas valdžioje?

– Buvimas alternatyvia partija arba autsaidere dažniausiai padeda radikalioms politinėms jėgoms įsitvirtinti valdžioje, ypač kai tradicinės, didžiosios skęsta korupcijos skandaluose. Vis dėlto „Fidesz“ atveju scenarijus susiklostė kiek kitaip. Dabartinio ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama politinė jėga sugebėjo sustabdyti kitų radikalių partijų kilimą, vis labiau darydamasi populistinė ir dar radikalesnė. Ši partija gerai įvaldžiusi priemones, leidžiančias suprasti, kokie klausimai aktualiausi rinkėjams, kaip per pažintis valdyti žiniasklaidą, kaip pasisakys opozicija ir kaip ją suvaldyti, kad netaptų rimta grėsme.

Tokių partijų kaip „Fidesz“ sėkmė – gebėjimas atrasti priešų, išorinių veiksnių, nuo kurių reikia saugoti visuomenę. Kartais tai tiesiog Vakarai, dažnai imigrantai, viduje – opozicija. V. Orbánas ir jo bendražygiai be užuolankų atakuoja ES ir jos institucijų politiką, tuo pat metu pelnydamasi iš Bendrijos fondų.

Briuselis iš to ne visuomet daro problemą, nes į akis rėžiama retorika ne tokia griežta kaip šalies viduje. Į savo rankas perėmus didžiąją dalį žiniasklaidos tai nebėra taip sunku. Vengrija yra ES ir NATO narė, bet šalies vyriausybė pasiryžo išbandyti šias organizacijas. Ji kelia klausimą, kaip toli galima nueiti, kaip išlaikyti balansą tarp sąjungininkų Vakaruose ir Rytuose.

– Kokie bruožai būdingi dabartinei Vengrijos politikos sistemai?

– 2014 m. ministras pirmininkas V. Orbánas pripažino kuriantis iliberalią demokratiją, sukonstruotą pagal Rusijos prezidento Vladimiro Putino šalies valdymo modelį. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad Vengrija yra demokratinė valstybė, o iliberalizmas reiškia, kad atsiribojama nuo to, ką Vakarų Europa ar JAV laiko demokratijos principais. Viskas, išskyrus politinę korupciją, daroma legaliai. Vis dėlto turint daugumą valdžios institucijose legalumo sąvoką irgi galima keisti, įstatymus taikyti savo interesams. Vyriausybė ne tiesiogiai kontroliuodama, bet naudodamasi statytiniais daro įtaką verslui ir žiniasklaidai, manoma, kad ją užtaria ir teisingumo sistemoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų