Kotryna Tamkutė

Tefloninis populizmas

Tefloninis populizmas

Tokiu terminu Varšuvos išplėstinių tyrimų instituto direktorius Sławomiras Sierakowskis apibūdina Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vykdomą politiką, o jos lyderį Jarosławą Kaczyńskį vadina vienu labiausiai skandalams atsparių politikų šalyje ir už jos ribų.

Korupciją, nepotizmą ir nekompetenciją laikydamas neatsiejamomis sudedamosiomis populistinio valdymo dalimis, jis stebisi: į viešąją erdvę nuolat iškylantys skandalai populistiniams lyderiams nė kiek nekenkia.

Puikus pavyzdys – paties J. Kaczyńskio vadovaujami Lenkijos valdantieji. Metų pradžioje žiniasklaidos apkaltintas dėl didelio masto sukčiavimo vykdant 190 metrų aukščio dangoraižių statybas Varšuvos centre, politikas netruko atsakyti: tai – tamsiųjų jėgų bandymas suteršti su korupcija šalyje kovojančių sąžiningų piliečių vardą.

Vienas skandalas nenuverčia vyriausybių, tačiau nei šie, nei šalies visuomenę nustebinęs brolių Tomaszo ir Mareko Sekielskių filmas „Tik niekam nesakyk“ apie pedofiliją Lenkijos dvasininkų bendruomenėje, artimai siejamoje su partija „Teisė ir teisingumas“, nei nuolatiniai išpuoliai prieš žiniasklaidos laisvę ir teisėjų nešališkumą ar ES, atrodo, nedaro didesnės įtakos rinkėjų pasitikėjimui valdančiaisiais. Priešingai, 2015 m. turėtą populiarumą „Teisė ir teisingumas“ sugebėjo ne tik išlaikyti, bet dar ir padidinti.

Panaši situacija ir kitose regiono valstybėse. Nors netyla korupcijos skandalai, žeriama kritika dėl demokratijos neigimo, dideliu rinkėjų palaikymu džiaugiasi dešinės „Fidesz“. Populiarumą išlaiko ir ES fondų švaistymu kaltinamo Čekijos premjero Andrejaus Babišo vadovaujama populistinė ANO, ir skandalą dėl sąsajų su žurnalisto ir jo sužadėtinės žmogžudyste neatsikračiusi Slovakijos kairiojo populizmo partija „Kryptis – socialdemokratija“.

Vienoms jų gyventojų paramą išlaikyti padeda ekonomika: visos šios šalys džiaugiasi didesniu nei ES vidurkis ūkio augimu, tad pažadus pakelti atlyginimus, pensijas ar išmokas už žemę dalyti į kairę ir į dešinę tampa netgi smagu. Kitose tikslingai išnaudojama žiniasklaida ir režimui palankūs verslininkai, keičiamos politinio žaidimo taisyklės.

Kad ir kaip norėtųsi aukščiausiuose Lietuvos valdžios postuose esančius politikus pastatyti į vieną gretą su J. Kaczyńskiu, A. Babišu ar Viktoru Orbánu, tai daryti nebūtų visiškai teisinga. Visgi stebėti panašias tendencijas – reikalinga ir išganinga.

Bandymų perimti šalies visuomeninį transliuotoją jau buvo, visuomenės ir žiniasklaidos priešinimą girdime kas dieną, gal tik reformuoti teismų sistemos valdantieji Lietuvoje dar nesiėmė. Sulaukėme ir trupinių nuo stalo: milijonui išdalytas milijardas turėjo pastorinti pensininkų pinigines ir į mokyklą skubančių mokinių kuprines.

Visgi priešingai nei kolegos iš Višegrado valstybių, valdantieji nekuria jų elgesį kokiu nors būdu pateisinančio naratyvo: jie nekovoja su Briuselio diktatu, neragina permąstyti demokratijos sąvokos, nenaikina komunistinio palikimo, gal šiek tiek dedasi kovojantys su korupcija. Valstiečių vadovaujamas politinis teatras nepajėgus įgyvendinti net paties sukurtos darnios Lietuvos Vyriausybės programos. Ji tiesiog netinka prie akis rėžiančios Ramūno Karbauskio veidmainystės. Koktus jau darosi ir „socialdarbiečio“ Gedimino Kirkilo noras bet kokia kaina būti valdžioje, naujų ir senų frakcijų vadukų nevisprotystė.

Tačiau diena iš dienos demonstruojamas populizmas neprisvyla, kai kurių visuomenės sluoksnių viešas ar tykus piktinimasis absurdiškų įstatymu priėmimu lieka neatsakytas, o skandalų dėmės tiek nuo R. Karbauskio, tiek nuo į parankę jam įsikibusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio teka tarsi vanduo nuo žąsies. LVŽS ir toliau visuomenės apklausose išlieka tarp populiariausių politinių jėgų ir, tikėtina, taip bus iki pat Seimo rinkimų 2020 m.

Dėl to pylos atseikėti vertėtų ir opozicijai. Vengrijoje jai valdantieji sukioja rankas: siekdami kiek įmanoma sumažinti jos palaikymą, pakeitė Konstituciją, rinkimų įstatymus, į savo rankas pradėjo perimti žiniasklaidos priemones. Lietuvoje panašiai kaip ir kaimynėje Lenkijoje opozicinės partijos šaudo sau į kojas – kol kas nė viena politinė partija nesugebėjo sukurti alternatyvos valdančiųjų uzurpuotai politinei darbotvarkei. Kone pustrečių metų neturėjo opozicijos lyderio, ką jau kalbėti apie šešėlinius ministrus. Taip, valstiečiai iš tiesų Seime elgiasi gana įžūliai, tačiau trukdymas išsakyti nuomonę, pasiūlymo išbraukimas iš darbotvarkės ir kiti panašūs dalykai – tik techninės kliūtys.

Opoziciją ir valdančiuosius Lietuvoje vienija du dalykai. Vienas jų – nesugebėjimas vieni kitiems sukurti alternatyvos, paremtos idėjomis. Būtent jų pasigenda visuomenė. Kitas – populizmas be atsakomybės. Geriausias pavyzdys – vaiko pinigų didinimas. Toks siūlymas niekada neprisvils, bet jo ir nugrandyti nepavyks: vieną kartą padidinę, mažinti išdrįstų nebent prasidėjus ekonomikos krizei.

Kotryna Tamkutė yra IQ politikos apžvalgininkė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų