„Tavo rytoj buvo vakar“

„Tavo rytoj buvo vakar“

Negražu komentaro antraštėje cituoti savo romano pavadinimą. Nekorektiška. Kvepia pigia reklama. Tik čia kalba ne apie knygą. Tai kalba apie mus ir apie jus. Ir apie juos. Gal net apie dvi, tris ar keturias lietuvas. Apie ateitis ir praeitis. Apie tai, kad praeitis lemia ateitį – kalbėti banalu. O kad ateitis keičia praeitį – visai nejuokinga.

Aišku, kad ištisų valstybių ateitys yra nenumatomos, nenumanomos, nenusakomos. Valstybės gali išnykti taip lengvai, kaip jau tūkstančiai jų yra pasibaigę. Nebegyvos, išsekusios, istorijoje užmirštos civilizacijos. Išmirusios tautos. Neįmanoma nuspėti, kas ir kokio laiko – praėjusio ar likusio – turi daugiau. Visos mūsų žinios yra iš praeities. Niekas neturi ateities patirties. Ir, deja, bet niekas iš šios dienos patirties negali atspėti, kas bus rytoj.

Nuostabiausia, kad ne tik ateitis, bet ir praeitis yra ne mažiau paslaptinga ir nežinoma. Šalys nuolat perrašo savo istoriją. Ištrina įvykius, pervadina herojus ir perinterpretuoja karus. Nuverčia paminklus ir paslepia juos nuo žmonių akių. Galima pajuokauti, kad pasaulyje yra šalys su nenuspėjama praeitimi. „O buvo taip“, – sako mums istorikai ir metraštininkai. Bet po kurio laiko atsidūsta: „Deja, viskas buvo visai kitaip.“ Ir staiga supranti, kad nebeišlaikytum gimtosios šalies istorijos egzamino. Atsirado naujų faktų arba išaiškėjo, jog pasikeitė nuomonės, sugalvota naujų interpretacijų. Arba pasikeitė politinė padėtis. Arba kas nors įsigijo naujus ideologinius akinius. Arba kas nors praregėjo. Ir pasaulis pradėjo atrodyti kitaip. Visos valstybės gyvena ant istorijos ugnikalnių, kurie vis išsiveržia, ir tuomet į paviršių iškyla deginanti, griaunanti, naikinanti paslėptų, nutylėtų, nežinomų faktų lava. Viską nušluojanti, viską sudeginanti nuslėptos teisybės ugnis. Iki kitos, dar naujesnės teisybės.

Ir staiga supranti, kad nebeišlaikytum gimtosios šalies istorijos egzamino.

Valstybių dažniausiai negaila. Manoma, kad jas valdo neišvengiama ir nebūtinai protinga istorinė lemtis. Taip joms ir reikia. Vienos žūsta, kitos atsiranda. Daug sunkiau vieną dieną suprasti, kad tu pats esi ta šalis su nenuspėjama praeitimi. Kad staiga gali sužinoti daugiau, nei žinai, ir tavo gyvenimas pasikeis. Trupinėlis tau nežinomos tiesos, keletas tau nežinomų faktų iš praeities gali sugriauti tavo gyvenimą. Su siaubu supranti, kad viskas, kas buvo, gali pasirodyti visiškai kitaip. Ateini į ateitį su savo praeitimi. Žinodamas, kad buvo Taip. Kad praeitis buvo Ta. O staiga sužinai, kad buvo visai Ki–Taip ir kad praeitis buvo Ne–Ta.

Kam nors per vėlai gali išaiškėti, jog tas lengvas negalavimas ankstyvą pavasario rytą buvo mirtinos ligos pranašas. Tas nekaltas pokštas draugų vakarėlyje, kai iš tavęs kolegiškai pasijuokė, – būsimos, o gal jau ir esančios išdavystės ženklas. Nuobodulio šešėlis mylimosios veide – pirmoji žinutė apie praėjusią meilę. Kai žiūri atgal, apsiginklavęs būsimos patirties pranašystėmis, kai matai save sutrikusį, alkaną meilės, naiviai tikintį, geidžiantį, mylintį, koks juokingas, menkas ir nelaimingas sau atrodai. Kaip spindi tavo akys, kaip lauki tos ateities išsipildymų. Kuriuose, – jau dabar tai žinai, – tiktai netektys, neviltys ir bedugnės.

Klasikas sako, kad mėgsta moteris su praeitim, vyrus su ateitim. O tau patinka žmonės ir su praeitim, ir su ateitim. Ir moterys, ir vyrai. Mėgsti praeitis, kuriose nebuvo išdavysčių, apgavysčių ir niekšybių. Apsimetimo, kad viskas gerai, kad „nieko čia tokio“. Pažadų ir priesaikų, kad „amžinai“. Jog esi svarbiausias. Tik ne praeitis, kurios, pasirodo, buvo visai kitokios. Kurioms išaiškėjus pamatai, kad jie buvo menkystos, bet, regis, net patys to nepastebėjo: kad tik kartą apsivogė, nuplagijavo disertacijas, niekino ir mušė moteris arba įskundė ir išdavė draugus. Jie tokie nustebę dėl savo staiga išaiškėjusios praeities, kad net patys netiki, jog taip galėjo būti. Ir todėl visiškai nuoširdžiai sako: šitaip nebuvo. Buvo kaip buvo, bet buvo kitaip.

Kas belieka tokioje valstybėje: nepripažinus ir neįveikus praeities, tenka apsimesti, kad svarbiausia yra visai ne praeitis, ir net ne dabartis. Kad nesvarbu, kaip yra. Kad svarbiausia – žvelgti į ateitį. Lyg nieko ir nebuvo. Nes svarbiausia – kas bus. Ir todėl reikia kurti idėjas. Apsigyventi idėjų pasaulyje. Tai – beveik platoniškai. Prikurti ateities idėjų ir drauge su jomis atsidurti tokioje nesančioje, bet viliojančioje ir liūliuojančioje tikrovėje. Idėjų karalystėje, kurioje, žinia, nėra trūkumų. Nėra blogų, prisidirbusių veikėjų, nes tenai nėra žmonių – tik jų idėjos. Nėra mažų pensijų, nes iš viso jokių nėra. Ten nėra praeities, tik tobulos praeities idėjos. Ten tikrai negali staiga išaiškėti, jog viskas buvo ne taip. Nes visos daiktiškos praeitys yra tiktai šešėliai.

Banali tiesa sako, kad ten gerai, kur mūsų nėra.

Dar geriau yra tenai, kur nieko nebuvo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų