(Šarūno Mažeikos/Fotobanko nuotr.)

Tautinis (lytinis) identitetas

Tautinis (lytinis) identitetas

Seksualumas – universalus žmogiškas bruožas, kuriam pažinti tarptautinės organizacijos yra parengusios bendras rekomendacijas. Tačiau pirmosios Lietuvoje privalomos lytinio švietimo programos rengėjai buvo kitokios nuomonės – mūsų šalyje lytiškumas nusipelno būti autentiškas.

Dėl to, kokių žinių reikėtų suteikti vaikams, ginčytasi margų interesų atstovų darbo grupėje, kurios dalyviai – nesvarbu, ar kunigas, ar žmogaus teisių gynėjas – balsavo lygiomis teisėmis (skaitykite straipsnį „Kompromisas aistroms nugesinti“). Nenuostabu, kad tokiu būdu sukurta programa menkai teatlieka šviečiamąją funkciją.

Susilaikyti negalima žinoti

Pasaulyje egzistuojančios lytinio švietimo programos iš esmės sukrenta į dvi kategorijas. Pirmojoje – susilaikymą propaguojančios programos, pabrėžiančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos. Jos dar vadinamos „Kaip pasakyti ne“ programomis.

Į antrąjį tipą patenka programos, visapusiškai informuojančios apie kontracepciją ir saugias seksualines praktikas, tarp kurių susilaikymas yra vienas iš pasirinkimų. Dar svarbiau, kad pastarosios programos orientuotos į žmogaus lytiškumą kaip jo saviraiškos bei sveikatos dalį, o ne pačius lytinius santykius. Tokį švietimą rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) bei Jungtinės Tautos.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) oficialiai teigia, kad pernai pradėjusi veikti naujoji Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa remiasi PSO seksualinio švietimo standartais Europai. Ambiciją juos patenkinti rodo ir tai, kad programa apima tiek sveiką gyvenseną, tiek ir tarpasmeninius santykius. Vis dėlto į lytiškumą transliuojamas požiūris yra aiškiai spraudžiamas į tautinį religinį apynasrį.

Pirmas kartas, kai programoje paminimas žodis kontracepcija – 9–10 klasėse. Skyrelyje „Atsparumas rizikingam elgesiui“ probėgšmais skliausteliuose įvardijama, kad „esant rizikingam lytiniam elgesiui“ turi būti žinoma apie apsisaugojimo nuo nenorimo nėštumo bei lytiniu keliu plintančių ligų būdus. Tačiau susilaikymas aiškiai prilyginamas atsakingam elgesiui, ir tai nesikeičia: net paskutinių gimnazijos klasių moksleivis vis dar mokomas susilaikyti nuo lytinių santykių, nors apklausos rodo, kad lietuviai pradeda lytinius santykius maždaug 17 metų.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius ir Socialinių tyrimų centro vadovas Artūras Tereškinas pastebi, kad, kartojant sąvoką „rizikingas lytinis elgesys“, plačiau nepaaiškinama, kas tai yra ir kokios seksualinės praktikos yra rizikingos: „Atrodo, kad nerizikingas yra tik susilaikymas nuo lytinių santykių.“ Taip aplink lytinį gyvenimą toliau kuriama stigma: užuot informavus apie galimus pasirinkimus, jie griežtai vertybiškai graduojami, užuot surengus diskusiją apie tarpasmeninių santykių ribas, mokiniai mokomi apie „skaudžias ankstyvų neatsakingų lytinių santykių pasekmes“ – pavyzdžiui, apkaltinimą smurtu ir apkalbas.

Vadovautis tokiu požiūriu nėra apdairu: įrodyta, kad susilaikymo programos neveikia. Ši diskusija pasaulyje iš esmės baigta, kai 2002 m. JAV mokslininkai apklausė daugiau nei pusantro tūkstančio visos šalies paauglių ir nustatė, kad nėra jokio ryšio tarp gauto instruktavimo susilaikyti nuo lytinių santykių ir jų seksualinės sveikatos. O visapusiškas švietimas padėjo išvengti neplanuoto nėštumo ir net nežymiai pavėlino pirmos seksualinės patirties laiką.

„Pasirinkome ir vėl ugdyti dvasingumą, tačiau nustumti į šalį biologiją“, – apgailestavo Aistė Mikalauskaitė, buvusi Lietuvos medicinos studentų asociacijos prezidente tuo metu, kai derėtasi dėl programos nuostatų.

Būdas išvengti daugybės problemų toks paprastas – neslėpti informacijos nuo jaunimo.

Šiuo metu gydytoja rezidente dirbanti A. Mikalauskaitė teigė darbe susidurianti su elementarių žinių apie lytinę sveikatą stokojančiais paaugliais, kurie dėl to patiria brangiai kainuojančių pasekmių: „Neplanuoti nėštumai, ankstyvieji gimdymai, abortai, lytiškai plintančios infekcijos, psichologinis stresas ir traumos… Būdas išvengti daugybės problemų toks paprastas – neslėpti informacijos nuo jaunimo. Tačiau susiduriame su paradoksu: programoje nurodyta, kad ją įgyvendinant neleistina teikti nepilnamečių dvasiniam ar doroviniam vystymuisi žalingos informacijos, tiesmukai instruktuoti, naudoti erotinio pobūdžio informaciją. Man kaip medikei natūraliai kyla klausimas, ar aiškinti, kaip naudoti prezervatyvus, supažindinti, kokios yra vyriškos ir moteriškos apsisaugojimo priemonės, jau pažeidžia šias programos nuostatas ar ne.“

Jaunieji gydytojai taip pat atkreipė dėmesį į programos reikalavimą „gerbti žmogaus gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties“. Pasak Lietuvos medicinos studentų asociacijos Nacionalinės seksualinės ir reprodukcinės sveikatos bei ŽIV ir AIDS komiteto koordinatorės Ievos Berankytės, šis punktas gali suteikti pagrindą saugios prieigos prie abortų stigmatizavimui, neigiamai nuostatai į nėštumo nutraukimą kaip į privalomą moters reprodukcinę teisę.

A. Tereškino teigimu, programa apskritai per daug abstrakti, kad iš jos mokiniai gautų lytinei sveikatai aktualią informaciją: „Per daug bendrų, nieko nereiškiančių pasisakymų apie dvasinį pradą ir darną. Pavyzdžiui, programoje kalbama, kad išklausę ją mokiniai gebės „kurti darną su savimi ir aplinka“, nors ką tai reiškia ir kaip tai susiję su lytiškumu, nepaaiškinama.“

Realūs mokinių poreikiai gerokai prasilenkia su peršamomis nuostatomis. Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis teigė, kad 7‒8 klasės mokiniai per jo vedamas lytiškumo pamokas domisi lytiniais santykiais ir jų pasekmėmis. Jam antrino ir Biologijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas Romas Darafėjus: „Aštuntokai patiria brendimo lūžį, ir jei negauna informacijos mokykloje, jos ieško kitur.“

Pagal PSO standartus Europai, informaciją apie šeimos planavimą ir kontracepciją mokiniai turėtų sužinoti būdami 9–12 metų. Kitaip tariant, dar prieš išmokdami jos pamokas iš savo pačių klaidų. Sprendimas dėl vaikų skaičiaus – kiek, kada ir ar apskritai jų turėti – PSO laikoma žmogaus teise, būtina jo lytinei sveikatai užtikrinti.

Kas ta šeima?

Tiesa, kaip pabrėžia ekspertai, išvengti nepageidaujamų lytinio gyvenimo pasekmių – tai tik pradinė reprodukcinės sveikatos sąlyga. „Lytinė sveikata reikalauja teigiamo ir pagarbaus požiūrio į lytiškumą ir lytinius santykius bei galimybę turėti malonią ir saugią seksualinę patirtį, be prievartos, diskriminacijos ir smurto“, – pabrėžė PSO atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė.

Vadinasi, būtina kalbėti apie malonumą. Tačiau lietuviškoje programoje apie tai – nė žodžio. Diegiama samprata lytiškumą griežtai sieja su galimybe tapti tėvu ar motina: penktokas, mokydamasis apie lytinį brendimą, turėtų „sieti kūno pokyčius su vaisingumu kaip esmine prielaida turėti vaikų, tapti motina arba tėvu“.

Vaisingumas virsta fetišu. (Kęstučio Vanago/Fotobanko nuotr.)

D. Jakučionio įsitikinimu, išskirtinis lytiškumo siejimas su vaisingumu palieka didelę spragą paauglių galvose. „Kai sumažiname iki tokio techninio supratimo, atrodo, kad išvis paneigiame lytinio potraukio egzistavimą, o tai nei atitinka informaciją, kurią jie gauna kitur, nei yra teisinga. Paaugliai turi suprasti seksualumą kaip reiškinį.“ Psichoterapeutas pažymėjo, kad žalinga yra ne informacija, o jos pateikimo būdas – jei kažką apgaubiame tabu, nutylėjimais ir draudimais, skelbiame kaip blogį: „Žinoma, visomis šiomis temomis būtina kalbėti diskusijos, pašnekesio formatu – stebėti ir moderuoti klasės reakcijas.“

Nekalbėdami apie malonumą, atimame iš jaunuolių suvokimą, kad jo nepatirdami jie turi teisę kažko atsisakyti. Programoje ugdoma nepakanta smurtui ir per neiginį mokoma pasitraukti iš „nemalonių“ situacijų, tačiau paradoksaliai mažai kalbama apie „ne“ jau esant santykiuose.

Gal dėl to, kad tokia laisvė nepriimtina tradicinės šeimos vertybėms? Nuo mažumės brukama šeimos vizija 3–4 klasės žinių skiltyje juodu ant balto apibrėžiama kaip plaukianti iš santuokos: „Santuoka yra svarbiausias šeimos atsiradimo pagrindas.“ Nors Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad santuoka nėra tapati šeimai, šio žodžio šaknis programoje minima bent dvidešimt kartų. 11–12 klasių mokinys privalo žinoti sutuoktinių teises ir pareigas.

„Programos dokumente nuosekliai užkoduota idėja, kad žmogaus gyvenimas yra skirtas sukurti šeimai, pageidautina santuokos būdu, ir susilaukti vaikų, o mokiniai ruošiami mamų ir tėčių vaidmeniui atlikti, – sakė Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė. – Tokiu būdu siunčiama žinutė, kad tie žmonės, kurie pasirenka bevaikystę savo noru arba yra bevaikiai dėl biologinių priežasčių, nėra vertingi.“

Anot jos, tai tik įtvirtina valstybės interesą kontroliuoti reprodukcinę žmogaus funkciją: „Programos nuostatos tarsi bando „užkoduoti“ piliečius pagal jai palankius dauginimosi kodus.“ Gimstamumas, tiesa, Lietuvoje krenta, kaip ir daugėja skyrybų – bet ar švietimo programa turėtų apsiimti formuoti jaunų žmonių nuostatas apie savo gyvenimo formą? „Taip ji visai neatliepia klausimų, kurie iš tiesų aktualūs šiuolaikiniams jaunuoliams. Ar aš noriu turėti vaikų? Jeigu noriu – kada ir kokiomis aplinkybėmis? Ar visi privalo turėti vaikų?“ – kalbėjo J. Juškaitė.

Bandymas moksleiviams suformuoti ateities šeimos viziją ne tik prasilenkia su žmogaus teise apsispręsti dėl noro turėti palikuonių, bet ir yra nepagrįstas.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertę Margaritą Jankauskaitę juokina programoje demonstruojamas primityvus supratimas: „Greičiausiai šitame etape mokiniai dar neplanuoja vaikų turėti, ir, tiesą pasakius, neturėtų.“ Pasak jos, bandymas moksleiviams suformuoti ateities šeimos viziją ne tik prasilenkia su žmogaus teise apsispręsti dėl noro turėti palikuonių, bet ir yra nepagrįstas: „Prie mano prosenelės niekas vaikystėje su vadovėliais nestovėjo ir neaiškino, kad tų vaikų reikia daug turėti, bet gimdavo po dvylika. Dabar matome, kad net tokių šeimų, kuriose gimsta vienas vaikas, mažėja – ir ne dėl to, kad mes egoistai, bet tokios socioekonominės sąlygos: darbas nėra ilgam garantuotas, didelis mobilumas, ir neturėdamas vaiko ar kito priklausomo šeimos nario jautiesi laisvesnis, gali ir miestą, ir šalį pakeisti. Jei norime, kad tų vaikų gimtų daugiau, turime spręsti kitas problemas.“

Lyčių lygybė ir kita

Mokymas apie lyčių stereotipus ir galios santykius reikšmingai mažina riziką jaunuolių seksualinei sveikatai – jausdamiesi lygūs, partneriai dažniausiai priima atsakingesnius vienas kito atžvilgiu sprendimus. Kai kurie tyrimai rodo, kad lygybę pabrėžiančios programos penkis kartus efektyvesnės, nei to nedarančios.

Lietuviškoji programa bando inicijuoti diskusiją šia tema – moksleiviai skatinami suprasti, kad nėra moteriškų ar vyriškų darbų, ir ypač jaučiamas noras, kad vyrai prisiimtų tokią pačią atsakomybę už šeimą. Tačiau postūmio kritiškai svarstyti, kas yra vyriškumas ir moteriškumas apskritai, kaip veikia darbo rinką ar politiką, nerasta. Vienintelis žingsnis į tą pusę – kritika žiniasklaidai ir reklamai.

Tačiau A. Tereškinui šis programos kūrėjų bandymas atakuoti seksualizaciją masinėse medijose kelia juoką. „Programos tikslas kovoti su vartotojiškos, masinės kultūros įtaka man skamba tarsi „kovos su kapitalizmu“ šūkis iš sovietinių propagandinių vadovėlių, – neslėpė jis. – Nors programoje rašoma, kad ja bus siekiama ugdyti kritinį požiūrį į lytiškumą, lyčių stereotipus, masinę kultūrą, pačiai programai trūksta kritiškumo aprašant lyčių santykius ir seksualinį elgesį.“

Nepaisant kritikos, verta pastebėti, kad kelią į programą rado ir ne viena progresyvi nuostata, plečianti iki šiol mokykloje gautos informacijos lauką. Pavyzdžiui, šalia santuokos idealizavimo, programa demonstruoja ir toleranciją įvairioms šeimoms bei visokių orientacijų žmonėms. Pradinukai aptaria ir kitokias šeimos formas, o septintokai ir aštuntokai turėtų išgirsti apie homoseksualumą kaip dalį žmogaus lytiškumo įvairovės.

Programa akivaizdžiai susidvejinusi – tarsi bando užtikrinti PSO akcentuojamas teises į informaciją, bet čia pat ją riboja vertybiniais įsitikinimais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų