(Scanpix nuotr.)

Tarp žiedų ir spyglių

Tarp žiedų ir spyglių

Pranciškus atsisėdo į Šventąjį Sostą žadėdamas išvalyti Bažnyčią, tačiau tai padaryti nebus lengva

Kai 2013 m. kovo 13 d. vakare ką tik išrinktas popiežius Pranciškus, vakarykštis Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio, pasirodė Šv. Petro aikštėje susirinkusiai miniai, jo pečių nepuošė pirmtakų pamėgtas prabangus, kailiais išpuoštas apsiaustas. Ryškius raudonus batus pakeitė juodi, masyvų auksinį kryžių – geležinis, gyvenimą Apaštališkųjų rūmų Vatikane apartamentuose – kuklesnė pastogė Šv. Martos namuose. Tų pačių metų liepą pirmajai išvykai iš Romos popiežius pasirinko Lampedūzos salą, skęstančią prieglobsčio prašytojų bangose, ir vėliau pakartotinai ragino tikinčiuosius nelikti abejingiems svetimoms kančioms.

Šiandien Pranciškaus vardas tiek jo kritikų, tiek ir šalininkų siejamas su permainomis Vatikane. Pokyčių įspūdį dar labiau sustiprina tai, kad pontifiką dažnai tenka įvardyti pirmuoju. Pirmasis moderniųjų laikų popiežius, gimęs už Europos ribų. Pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos. Pirmasis popiežius jėzuitas. Galiausiai – pirmasis popiežius Pranciškus, pasiryžęs sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu ir rūpintis skurdo prispaustaisiais bei nužemintaisiais.

Reformos apmatai

Katalikų bažnyčios administracinio aparato, Romos kurijos, reforma – viena iš sričių, kur pontifiko palikti pėdsakai ateityje gali būti ryškiausi. Praėjus vos mėnesiui nuo jį iškėlusios kardinolų konklavos, popiežius Pranciškus paskelbė apie kuriamą Kardinolų tarybą (C9), vadovaujamą Tegusigalpos arkivyskupo, hondūriečio Óscaro Maradiagos. Tų pačių 2013-ųjų rugsėjį šiai tarybai, sudarytai iš kurijai nepriklausančių kardinolų, buvo pavesta ruošti naują apaštališkąją konstituciją, kuri pakeistų 1988 m. Jono Pauliaus II dokumentą „Gerasis ganytojas“ (lot. Pastor Bonus).

Romos kurijos pertvarką apibendrinančio dokumento juodraštis nėra viešai skelbiamas, tačiau apie jo turinį galima spręsti iš realių pokyčių. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas pabrėžė, kad C9 rekomenduotos reformos jau kurį laiką įgyvendinamos dalimis, nelaukiant, „kol bus padėtas galutinis taškas“ rengiant apaštališkąją konstituciją. Tai yra vos trečias kartas nuo 1588 m., Romos kurijai įgavus dabartiniam artimą pavidalą, kai buvo imtasi esminės jos restruktūrizacijos. Anksčiau panašaus masto reformomis užsiėmė tik popiežiai Pijus X ir Paulius VI – atitinkamai 1908 ir 1967 m.

Anksčiau panašaus masto reformomis užsiėmė tik popiežiai Pijus X ir Paulius VI – atitinkamai 1908 ir 1967 m.

Svarbu suprasti, kad Romos kurijos sutvarkymas negali būti laikoma pagrindine popiežiaus, turinčio prižiūrėti ir rūpintis visa Bažnyčia, užduotimi. „Tarp įvairių įrankių, kuriais gali pasinaudoti popiežius, yra ir Romos kurija, kurios geras veikimas yra labai reikalingas“, – apie reformas sakė L. Virbalas, pabrėžęs, kad net ir joms vykstant nesikeičia pačios Bažnyčios struktūra ir požiūris, kad vienintelis ganytojas yra popiežius.

Kunigas, bažnytinės ir civilinės teisės ekspertas Robertas Pukenis pabrėžė, kad visais laikais vykdomų reformų tikslas iš esmės buvo vienas – priartinti Romos kuriją prie pasaulio kintančių problemų sprendimo ir padėti kenčiančiam žmogui suvokti gyvenimo prasmę. „Pasaulis kinta, bet žmogus lieka toks pats, – sakė pašnekovas. – Romos kurijos tikslas – skelbti žmonijai Gerąją naujieną XXI a. pasaulio kontekste: globalizuoto ir susiskaldžiusio tarp blokų, padalyto tarp skurdo ir milžiniškos prabangos, įvairių atgimstančio nacionalizmo formų.“

Pasak R. Pukenio, popiežiaus Pranciškaus reformų kelią aiškiausiai parodo trys pagrindinės kryptys. Pirmoji – ištikimybė tradicijai ir istorijai, be kurios sunku įsivaizduoti vieną seniausių pasaulio religinių institucijų. Antroji – atsinaujinimas, ryškiausiai matomas reorganizuotos Komunikacijos dikasterijos bei naujai įsteigtų Ekonomikos tarybos ir Ekonomikos sekretoriato veikloje. Trečioji reformų kryptis – koordinavimas, kurį papildo institucijų jungimo procesas.

Pastaruoju metu Vatikane vis daugiau pastangų skiriama įtampai, susijusiai su neskaidriu lėšų panaudojimu, mažinti. Vienas pirmųjų popiežiaus Pranciškaus darbų buvo įsteigti komisiją, skirtą prižiūrėti pirmtako Benedikto XVI pradėtai „Vatikano banko“ (Religijos darbų instituto, IOR) pertvarkai. Įsteigtas Finansinio saugumo komitetas siekia kovoti su pinigų plovimu bei švaistymu, nesuderinamu su pastoraciniais tikslais.

Nepaisant deklaruojamo skaidrumo siekio, Bažnyčioje lieka vidinių prieštaravimų. Tai išryškina dvi skirtingos istorijos, į kurias įsivėlė vienos nacionalinių bažnyčių ir kurijos elito atstovai. 2013 m. spalį popiežius nuo pareigų nušalino vokiečių vyskupą Franzą-Peterį Tebartzą-van Elstą, išleidusį 31 mln. eurų Limburgo vyskupijos pastatų komplekso rekonstrukcijai. Kita vertus, paaiškėjus, kad iš pareigų pasitraukusio Vatikano valstybės sekretoriato vadovo Tarcisio Bertone’o apartamentų Romoje remonto išlaidos buvo padengtos vaikų ligoninės lėšomis, kardinolas išvengė oficialių kaltinimų ar griežtesnių sankcijų – Vatikano tribunolas dėl piktnaudžiavimo tarnyba 2017 m. lygtinai nuteisė tik buvusį ligoninės vadovą.

„Lyg šepetėliu valyti Sfinksą“

Tai, kad ne viskas klostosi taip sklandžiai, kaip norėtų pagrindinis pertvarkos architektas, rodo jo paties žodžiai. „Reformuoti Romą – tai lyg dantų šepetėliu valyti Egipto Sfinksą“, – tradiciniame renginyje praėjusių metų gruodį, likus porai dienų iki Kalėdų, popiežius Pranciškus tarė Romos kurijos pareigūnams, taip naujam gyvenimui prikeldamas sparnuotą vieno XIX a. belgų vyskupo posakį.

Pontifikas gana tiesmukai kalbėjo apie „nesubalansuotą ir iškreiptą sąmokslų bei smulkių klikų pasaulėžiūrą“, kurią prilygino „vėžiui“, graužiančiam bažnytines institucijas. „Kalbu apie asmenis, kruopščiai atrinktus, kad suteiktų daugiau gyvybingumo [Bažnyčios] kūnui ir reformai, kurie, nesuprasdami sunkios atsakomybės naštos, leidžiasi korumpuojami ambicijų ar tuštybės, – sakė popiežius. – Tada, kai jie tyliai nušalinami, jie klaidingai apsiskelbia kankiniais sistemos, „tamsoje laikomo popiežiaus“, „senosios gvardijos“, užuot kartodami mea culpa.“

Konkrečių pavyzdžių Pranciškus neįvardijo, tačiau vienas labiausiai tikėtinų kandidatų yra praėjusių metų birželį netikėtai iš pareigų pasitraukęs Vatikano generalinis auditorius Libero Milone. Praėjus tik keliems mėnesiams jis pareiškė, kad buvo išguitas, nes aptiko rimtų finansinių nusižengimų. „Norėjau padaryti gera Bažnyčiai, norėjau reformuoti ją, kaip manęs buvo paprašyta, tačiau jie man neleido“, – priekaištavo L. Milone, netrukus sulaukęs atsakomųjų kaltinimų, kad nepaisė taisyklių ir „šnipinėjo viršininkų privatų gyvenimą“.

Nuo 2013 m., kai popiežiumi tapo Pranciškus, permainos palietė ir daugiau aukšto rango pareigūnų – taip pat ir dvasininkų. Jei garbaus amžiaus sulaukusio T. Bertone’o pasitraukimas 2013 m. rudenį, jį pakeičiant „jaunuoju“ 58-erių Pietro Parolinu, vargiai ką galėjo nustebinti, tai svarbios Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo, vokiečių kardinolo Gerhardo Ludwigo Müllerio nušalinimas pernai liepą sukėlė nemažai kalbų. Teigta, kad jis abejojęs neva pernelyg atlaidžiu popiežiaus požiūriu į „netobulus“ katalikus, o jį pakeitęs ispanų kardinolas, jėzuitas Luisas Ladarria Ferreras, būsiąs gerokai parankesnis pontifiko valios vykdytojas.

2018 m. kovą iš pareigų teko trauktis ir Komunikacijos sekretoriato prefektui, monsinjorui Dario Edoardo Viganó. Pareigūnas, siekęs sistemingai pertvarkyti Vatikano ryšius su visuomene, paslydo, nusprendęs cenzūruoti Benedikto XVI laišką, kuriame šis apibūdino įpėdinį Pranciškų. Galbūt siekiant atsiriboti nuo kurijos vidinių intrigų, D. E. Viganó poste galiausiai pakeitė pasaulietis žurnalistas.

Daugelis tikėjosi, kad reforma įvyks labai greitai, gal net per keletą mėnesių.

Pasak L. Virbalo, popiežius Pranciškus prieškalėdinėje kalboje norėjo pabrėžti, kad reformuojant bažnytines institucijas reikalingas ypatingas kruopštumas ir atsargumas. „Tas palyginimas kartu reiškia ir tam tikrą delikatumą: negali prie Sfinkso ateiti su pneumatiniais kūjais ir jį trupinti, – sakė pašnekovas. – Manau, kad kalbėdamas apie kantrybę ir pasišventimą, popiežius tikrai nėra nusiminęs ar numojęs ranka. Jis tiesiog daro tai, kas įmanoma, tiesa, iš lėto. O daugelis tikėjosi, kad reforma įvyks labai greitai, gal net per keletą mėnesių.“

Skandalų našta

Ko gero, joks kitas skandalas taip negrasina Pranciškaus reformų pamatams, kaip kardinolo George’o Pello – įtakingo Ekonomikos sekretoriato vadovo ir C9 nario, faktiškai trečiojo asmens Vatikane – teismo procesas. Dar praėjusių metų birželį Australijos teismas apkaltino dvasininką prieš daugelį dešimtmečių įvykdžius seksualinių nusikaltimų. Popiežius susilaikė nuo platesnių komentarų ir išleido G. Pellą atgal į gimtinę gintis, o jo postą, vieną svarbiausių Romos kurijoje, neapibrėžtam laikui paliko tuščią.

Kad ir kaip baigtųsi australų kardinolo teismo procesas, Bažnyčios reputacija dėl jo gali tik nukentėti – ir tai tokiu metu, kai seksualinio pobūdžio skandalai vėl ima piltis lyg iš gausybės rago. Liepos 20 d. nuo viešos tarnybos nušalintas buvęs Vašingtono arkivyskupas, kardinolas Theodore’as McCarickas, pripažinus, kad kaltinimai dėl seksualinio bažnyčios patarnautojo išnaudojimo gali būti pagrįsti. Tą pačią dieną iš pareigų Hondūre pasitraukė paties C9 koordinatoriaus Ó. Maradiagos patikėtinis, vyskupas Juanas Pineda Fasquelle, sulaukęs kaltinimų, kad priekabiauja prie seminaristų. Dar vienam C9 nariui, kardinolui Francisco Javierui Errazurizui, priekaištaujama dėl bandymų nuslėpti seksualinio piktnaudžiavimo atvejus Čilėje.

„Bažnyčios požiūris yra vienareikšmis – nepilnamečių išnaudojimas ar kiti nusikaltimai toje srityje yra visiškai smerktini ir jokiais būdais nepateisinami, – sakė L. Virbalas. – Ir popiežius Pranciškus labai aiškiai pasakė, kad tai yra Bažnyčios gėda. Klausimas yra, kokia priemonė veiksmingiausia, ir kaip užkirsti kelią, kad tai jokiu būdu nepasikartotų.“ Kauno arkivyskupo teigimu, kovoje su nepilnamečių išnaudojimu nemažai padaryta dar iki popiežiaus Pranciškaus: bylų nagrinėjimas perduotas Tikėjimo doktrinos kongregacijai, bažnyčioms ir vyskupijoms nustatytos elgesio taisyklės.

Dabartinis popiežius taip pat nelieka nuošalyje. 2014 m. kovą jis subūrė Mažamečių apsaugos komisiją, vadovaujamą Bostono arkivyskupo kardinolo Seano O’Malley, jau pasižymėjusio gaisrų gesinimu per JAV plačiai nuskambėjusius seksualinės prievartos skandalus. Tačiau šios institucijos darbas, kaip ir bendras Bažnyčios pasirengimas priimti siūlomas rekomendacijas, vis dar vertinamas prieštaringai. Pernai iš institucijos pasitraukusi kunigo seksualinės prievartos auka, airė Marie Collins, savo sprendimą motyvavo Vatikano nenoru keistis.

L. Virbalo nuomone, apie teigiamus pokyčius geriausiai liudija tai, kad daugumoje bylų šiandien svarstomi ne nauji, o kelių dešimtmečių senumo įvykiai. „Tai reiškia, kad jau yra nemažai padaryta. O tas apsivalymas, be abejo, yra skausmingas, ir tiems, kurie yra nukentėję, nėra lengva tą išviešinti ir pripažinti, ir galbūt todėl diskusija vis dar tęsiasi, iškyla naujų faktų apie praeityje įvykdytus nusikaltimus“, – sakė jis.

Tarp galimų išeičių Bažnyčiai dažnai minimas ne tik specializuotų teismų lytinio pobūdžio nusikaltimams aiškintis steigimas, bet ir kunigų celibato panaikinimas, taip bandant kovoti su netradicinių polinkių dvasininkų įtaka. Tačiau R. Pukenis įžvelgia daugiau celibato pranašumų nei trūkumų. „Tegul mes, kunigai, esame ir silpni, ir klystantys, bet šeimos atsisakymas vis vien suteikia galimybę pasiaukoti, dirbti žmonėms, kurti, turėti daugiau laiko visuomeninei veiklai ar pastoracijai, – tvirtino jis. – Kunigystė yra išimtinis kelias tarp rožių ir spyglių.“

Erškėčių vainiko įvaizdis puikiai tinka ir popiežiaus inicijuotoms reformoms apibūdinti. Nors jos ir būtinos, ir tam tikra prasme neišvengiamos, bet kuris administracinis aparatas turi pajėgumų gerokai apkartinti reformatorių pastangas. Biurokratija, skaičiuojanti tūkstančius metų – tuo labiau.

Komentarai

  • […] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)
Daugiau leidinio naujienų