Tarp mitų ir realybės

Tarp mitų ir realybės

Kosove dirbanti Ieva Kunevičiūtė stebi, kaip kasdien keičiasi jauniausia Europos valstybė.

 
Pilką dulkėtą Prištiną pažadina muedzino kvietimas melstis, kiek vėliau suskamba Motinos Teresės katedros varpai. Miestas bunda, atidaromos mažytės parduotuvėlės, siaurose gatvėse susidaro automobilių spūstys – tuoj ir vėl visi šaligatviai bus nebepereinami dėl čia pat pastatytų mašinų, o pėstieji drąsiai kulniuos judrių gatvių viduriu. Nevyriausybinių organizacijų akcijos vairavimo (ir automobilių statymo) kultūrai pagerinti, pavyzdžiui, „Šaligatviai pėstiesiems!“, vietinių nelabai domina, čia įsigaliojusi sava tvarka ir ji visiems priimtina.

Kiekvieną rytą Prištinos gatvėse šurmuliuoja pernelyg ryškiai išsidažiusios moterys su vos kūną dengiančiais drabužiais ir vyrai su gerokai per dideliais kostiumais. Balkanuose tai įprasta. Kas į darbą, o kas tingiai gerti kavos, paskaityti laikraščių, aptarti naujausių gandų.

Apranga leidžia atpažinti vietos gyventojus ir Kosove dirbančius užsieniečius, ypač moteris. Užsienietės rengiasi kukliai, bet elegantiškai, avi žemakulnius batelius, neryškiai dažosi. Kosovo albanės mėgsta aptemptus, kūno linijas pabrėžiančius drabužius, itin ryškų makiažą ir nepaisydamos duobėtų Prištinos gatvių bei neegzistuojančių šaligatvių renkasi aukštakulnius.

Vietinių vyresnio amžiaus vyrų švarkų skvernai plevėsuoja, rankovės per ilgos, kelnės plačios, bet akivaizdžiai per trumpos. Tokia apranga stebina, bet dėvėti kelnes žemiau kulkšnies yra „haram“ – draudžiama Korano. Prie tokio derinio dažnai nešiojama ir „plisat“ – tradicinė balta kupolo formos kepurėlė. Jaunimas nepaiso islamo aprangos reikalavimų ir mieliau dėvi džinsus.

Dauguma kosoviečių yra musulmonai, tačiau jų išpažįstama islamo atšaka labai nuosaiki ir asmeniška. Nors kiaulienos jie nevalgo (jos ir nėra!), bet mielai vaišinasi vynu ir rakija, tradiciniu stipriu alkoholiniu gėrimu, gaminamu iš vynuogių, slyvų, svarainių ar kitų vaisių. Pasiilgus kiaulienos galima nuvažiuoti į serbų anklavus, pavyzdžiui, į netoli Prištinos esančią Gračanicą, ir mėgautis tradiciniais serbiškais patiekalais. Ramadano metu miesto ritmas nė kiek nesulėtėja. Šiltais praėjusios vasaros vakarais kaip įprastai buvo sunku rasti staliuką lauke, prie restoranų ir barų. Kavinės vidun nesikrausto iki pat pirmojo sniego. Prištiniečiai, gerdami kavą ir pūsdami cigarečių dūmus, iki pat lapkričio vidurio gali džiaugtis saulės spinduliais.

Kava ir cigaretės yra atskira Kosovo kultūros tema. Šiuo metu pati populiariausia gėrimo rūšis – „macchiato“, t. y. espresas su pieno puta. Ji išstumia tradicinę turkišką kavą – tirštą, saldžią ir juodą kaip derva. Pasiūlymas „išgerti kavos“ yra geriausia priežastis susitikti su seniai matytais draugais ar pakviesti į pasimatymą. Net oficialūs susitikimai dažnai vyksta kavinėse prie puodelio kavos ir smilkstančios cigaretės. Iki 2013 m. birželio Kosovas buvo tikras rūkalių rojus – pigių cigarečių galima nusipirkti beveik bet kur, o rūkyti leidžiama visur. Tačiau birželį priimtas įstatymas, draudžiantis rūkyti visuomeninėse patalpose bei kavinėse. Ir atrodo, kad jį įgyvendinti Kosove sekasi bene sėkmingiausiai. Įvesti draudimą vasarą buvo protingas žingsnis. Vargu ar rūkaliai bus patenkinti žiemą, kuomet termometro stulpelis nukrinta gerokai žemiau nulio.

 

Kosovas yra jauniausia valstybė Europoje – daugiau nei 70 proc. kosoviečių amžius nesiekia 35 metų. Galbūt todėl gyvenimas čia trykšta energija. Vyksta nuolatinė kaita, viskas efemeriška – nauji barai ir restoranai atveria duris vos ne kiekvieną mėnesį (tiesa, neretais atvejais tai susiję su mokesčių vengimu ar pinigų plovimu, todėl tokios įstaigos dažniausiai netrukus duris ir užveria), nuolat dygsta nauji pastatai, o seni griaunami. Kinta ir veidai – tarptautinėse organizacijose ar ambasadose atlikę kelių mėnesių arba pusės metų praktiką studentai grįžta namo, o jų vietas užima nauja „karta“. Nuolatiniai darbuotojai keičiasi rečiau – kas kelerius metus.

Patys kosoviečiai taip pat dairosi galimybių išvykti – tai įrodo nesibaigiančios eilės prie Šveicarijos ambasados. Tarp kitų populiarių krypčių – Vokietija, Jungtinė Karalystė, Italija. Tačiau eiliniam gyventojui, turinčiam tik tos šalies pasą, iškeliauti už regiono ribų yra gana sudėtinga. Per pirmuosius penkerius metus nuo 1999-ųjų Prištinos gyventojų skaičius padvigubėjo. Nedidelio miesto infrastruktūra turėjo prisitaikyti. Ir prisitaikė: tapo urbanistinio planavimo katastrofa. Regis, architektas čia gali būti kiekvienas, jei tik turi pinigų. Taip ir stato: kas nori, kur nori, ką nori… Prie nedidelių dviaukščių namelių netikėtai išdygsta stiklo ir metalo monstras.

Vienas iš Kosovo architektūros „stebuklų“ pavyzdžių – „Grand Hotel“, tariamai 5 žvaigždučių viešbutis pačiame Prištinos centre. Duris atvėręs 1978 m., 13 aukštų betono gigantas yra viena iš komunistinių relikvijų. 1998 m. prasidėjus karui viešbutis buvo užsienio žurnalistų bei kareivių prieglobstis. 1999-ųjų birželį būtent čia pergalę šventė KLA (angl. „Kosovo Liberation Army“ – Kosovo išsivadavimo armija).

Prištinoje gausu kavinių, barų, naktinių klubų. Išsirinkti tinkamą lengviausia pagal publiką. Barai, labiau mėgstami vietinių, dažniausiai groja erzinančią „turbofolkloro“ muziką, tačiau gėrimai juose pigesni. Užsieniečiai paprastai renkasi hipsteriškus barus ir džiazo klubus ar pogrindines įstaigas, viliojančias įdomia muzika bei žmonėmis, tačiau tokios vietos labiau patuština piniginę.

Įdomus Kosovo fenomenas, kad renkantis pasilinksminimo vietą vienas iš lemiamų veiksnių yra savininkas. Pasikeitus šeimininkams dažnai pakinta ir klientai. Taip yra dėl to, kad barų ir naktinių klubų savininkai patys dirba, bendrauja su lankytojais, o nuolatinius svečius neretai vaišina gėrimais „on the house“.

Prištinoje taip pat didelė restoranų įvairovė – nuo tradicinės albaniškos iki itališkos, tailandietiškos ar japoniškos virtuvės. Neblėstanti Kosovo meilė Jungtinėms Valstijoms pasireiškia ne tik šalyje plevėsuojančiomis JAV vėliavomis ar Billo Clintono bei George’o Busho vardais pavadintomis gatvėmis. Čia yra ir amerikietiška užkandinė „Route 66“, kurioje skamba kantri stiliaus muzika, o interjeras atitinka tipinę amerikietišką tokio pobūdžio įstaigą (angl. „diner“).

Tradicinis Kosovo maistas labai panašus į albanišką virtuvę, be to, juntama Turkijos ir Balkanų regiono įtaka. Duona – vienas svarbiausių patiekalų, valgoma daug mėsos ir daržovių, ypač paprikų. Iš pastarųjų gaminamas visuose Balkanuose populiarus „ajvaras“. Jis puikiai tinka prie duonos ar baltojo sūrio, taip pat prie mėsos patiekalų – „čevapi“ (malta mėsa, paruošta kepsninėje) ar molinėje lėkštėje keptos „tavos“.

Kosoviečiai labai nuoširdūs ir svetingi. Susipažinus būtinai pakvies į svečius ar gerą tradicinio maisto restoraną ir, nepaisydami nedidelės algos, pasisiūlys apmokėti sąskaitą. Dažnas nepraleis progos papasakoti savos Kosovo istorijos versijos, paremtos asmeninėmis patirtimis. Tiesa, svetingumas gali greitai išnykti, jei kalba pakrypsta Kosovo ir Serbijos santykių tema. Tai ypač opus klausimas, o jei dar paminiu, kad metus gyvenau Belgrade, dažnai diskusija tuo ir pasibaigia: „Tau Serbijoje kitaip sakė…“

Sutemus Priština parodo tikrąjį savo veidą – iš nuobodoko, neišvaizdaus miesto ji tampa paslaptinga viliokle. Uždegus šviesas pagrindinėje miesto gatvėje – Motinos Teresės bulvare – pasipila žmonės, klega išdykaujančių vaikų balsai, aukštai galvas iškėlusios, besididžiuodamos savo miestu, vaikštinėja už parankių susikibusios vyresnio amžiaus poros ir šeimos su vaikais – visi pasipuošę vakariniam pasivaikščiojimui.

Čia išryškėja ir kontrastų: miesto šurmulio fone girdisi elgetaujančių vaikų mušami būgneliai – dauguma jų tuo užsiimti verčiami savo tėvų ar giminių, kiti atvežti iš kaimyninių šalių, dažniausiai Albanijos. Vaikai, prašantys išmaldos, pardavinėjantys kramtomąją gumą, plaunantys automobilių langus judriose sankryžose, yra Kosovo kasdienybė. Gerokai po vidurnakčio į restoranus ir barus užeinantys mažamečiai, prekiaujantys cigaretėmis ar žemės riešutais, visada liūdina ir primena, kodėl tarptautinės bendruomenės pagalba vis dar yra labai reikalinga jaunai valstybei, kamuojamai begalės problemų. Bet dar skaudžiau pasidaro, kai dvylikametis berniukas rimtu balsu paaiškina, kad šiandien dar neuždirbo penkių eurų, todėl namo grįžti kol kas negali, kitaip gaus mušti. Smurtas prieš vaikus, jų nepriežiūra ir išnaudojimas yra lyg negyjanti žaizda. Skurdas bei aukštas nedarbo lygis, o dažnai ir nenoras dirbti verčia atžalas prisidėti prie šeimos pajamų.

 

Nors Kosove gyvenu daugiau nei metus, šalis nepaliauja stebinti. Dažnai nutrūksta elektros energijos tiekimas, kankina vandens stygius: dauguma vietos gyventojų neturi vandens nuo 22 val. iki 6 val. ryto. Kartais jis dingsta bet kuriuo paros metu. Tiesa, tam tikruose rajonuose yra įrengtas atskiras vandentiekis, todėl jų gyventojai, dažniausiai užsieniečiai ar pasiturintys kosoviečiai, gali nuolat džiaugtis vandeniu.

Šalis kupina paradoksų. Nors dauguma Kosovo gyventojų jaučia vandens stygių, dažnai galima pamatyti žmonių, laistančių gatvę ar šaligatvį prie savo namo, parduotuvėlės arba kavinės. „Bus mažiau dulkių“, – sako jie, užuot taupę vandenį ir paėmę šluotą į rankas.

Gyvenant šioje šalyje įvairių kurioziškų situacijų pasitaiko gana dažnai. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas pasienio su Makedonija punkte pamiršo keleivių pasus. Likti be asmens dokumentų kažkur pakeliui į Skopję keleiviai nepanoro, tad buvo pareikalauta grįžti. Vairuotojas neprieštaravo, tačiau kelis kilometrus greitkeliu atgal iki pasienio punkto važiavo atbuline pavara.

Karo sugriauta ir nuniokota šalis? Nuobodi buvusios Jugoslavijos provincija? Pamirškite šiuos stereotipus! Nors Kosovas vis dar dažniausiai minimas neigiamame kontekste, pats laikas šį įvaizdį keisti. Prieš penkerius metus paskelbusi nepriklausomybės nuo Serbijos deklaraciją, padedant tarptautinei bendruomenei valstybė stojasi ant kojų ir juda Europos kryptimi. Be Jungtinių Tautų, čia veikia Europos Sąjungos misija EULEX, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, taip pat daug kitų tarptautinių ir nevyriausybinių institucijų.

2007 m. paskelbus Kosovo nepriklausomybės deklaraciją, Prištinoje atsirado naujas monumentas – septynios didelės geltonos raidės NEWBORN (angl. „naujagimis“). 2012-aisiais minint penktąsias nepriklausomybės metines, geltonos raidės buvo perdažytos šalių, pripažinusių Kosovo nepriklausomybę, vėliavų spalvomis. Lietuvos trispalvė ten taip pat puikuojasi, o kitoje pusėje yra palikta tuščios vietos Ispanijai, Graikijai, Slovakijai ir Kiprui – penkioms ES valstybėms, kurios dar nepripažino Kosovo.

Nors tai nėra svajonių šalis, tarptautinių organizacijų darbuotojai dažnai vadina Kosovą „VIP misija“: valstybė gana saugi, turi neblogai išplėtotą infrastruktūrą ir paslaugų sektorių. Nedidelėje jos teritorijoje gausu istorijos ir kultūros paveldo objektų, taip pat akį džiugina nepaprasto grožio gamta – kalnai, vaizdingi slėniai, autentiški Osmanų imperijos stiliaus miesteliai. Kai pabosta Priština, galima važiuoti į Pečą, praleisti dieną apžiūrint Rugovos slėnį ir grožėtis kalnais. Kosovo pietuose esantis istorinis Prizreno miestas šiek tiek primena mažytę Sarajevo versiją – įsikūręs kalnų slėnyje, o panoramą puošia tarp nedidelių namų įsiterpusios mečetės ir jų minaretai. Be to, ranka pasiekiamos kitos regiono šalys, vasarą ypač vilioja Albanijos, Juodkalnijos, Graikijos paplūdimiai.

 

PATARIMAI
Ką pamatyti?
Mėgautis Prištinos kultūriniu ir naktiniu gyvenimu: nueiti į Nacionalinę galeriją, paklausyti džiazo „Hamam“ klube, paragauti tradicinio maisto ir šėlti iki paryčių.
Aplankyti Serbijos stačiatikių vienuolynus: Dečanų, Pečo patriarchatą, Gračanicos vienuolyną. XII–XIII a. Kosovas buvo svarbus religinis Serbijos karalystės centras. Šie objektai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą ir saugomi KFOR karių.
Slidinėti Brezovicoje – viename garsiausių slidinėjimo kurortų buvusioje Jugoslavijoje. Tai buvo mėgstamiausia Josipo Brozo Tito atostogų vieta.
Pereiti tiltą į šiaurinę (serbiškąją) Mitrovicos pusę. Tiltas yra užtvertas barikadomis ir saugomas italų KFOR karių. Patekimo anapus momentas – beveik transcendentinė patirtis. Ten verta aplankyti stačiatikių bažnyčią, išbandyti serbišką virtuvę ir grįžti atgal iki sutemų.
Apsilankyti Orachovace, pasivaikščioti vynuogynuose, sužinoti, kaip gaminas Kosovo vynas ir rakija, jų paragauti.

 

Kur pavalgyti?
Tradicinę albanišką virtuvę geriausiai atskleidžia restoranai „Tiffany’s“ („Fehmi Agani“ g., netoli Prištinos stadiono) bei „Pishat“ („Qamil Hoxha“ g. 11, Priština). „Tiffany’s“ neturi valgiaraščio, todėl virtuvės šefas padės jums išsirinkti vyną ir maistą pagal turimus šviežius produktus. Šiuos restoranus yra pamėgę vietos politikai. Patiekalų kainos svyruoja nuo 10 iki 30 eurų.
Pasiilgusiems žuvies ar jūrų gėrybių puikiai tiks restoranas „Villa Belvedere“ (ties Prištinos stadionu). Šviežia žuvis yra tiekiama kasdien iš Albanijos. 20–30 eurų.
Serbišką virtuvę ir kultūrą puikiai pristato Gračanicoje esantis restoranas-muziejus „Etno kuča“ (kelio Priština–Gnilanė žiede ties Gračanica pasukti į dešinę). 15–20 eurų.

 

Kur apsistoti?
Prabangus 5 žvaigždučių viešbutis „Swiss Diamond Hotel“ yra įsikūręs pačioje miesto širdyje. Jame dažnai apsistoja užsienio politikų ir diplomatų delegacijos. Nuo 160 eurų.
www.sdhprishtina.com
Keturių žvaigždučių viešbutis „Prishtina“, esantis netoli NEWBORN monumento, siūlo gerą kainos ir kokybės santykį. Nuo 79 eurų.
www.hotelprishtina.com
Keliaujantis jaunimas Prištinoje gali nebrangiai apsistoti naujai duris atvėrusiuose nakvynės namuose „Buffalo Back­packers“ ir „White Tree“.
www.buffalobackpackers.com, www.facebook.com/whitetree

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų