Tarp išrinktųjų

Tarp išrinktųjų

Reikia tikėtis, kad aktorius Marius Repšys atleis už antraštėje slypinčią ironiją. Juk pats juokėsi pasakodamas apie ankstesnį savo įsivaizdavimą, kad Eimuntas Nekrošius kviečia kartu dirbti tik išrinktuosius. Tačiau faktas lieka faktu: Vandalo („Išvarymas“), Lauryno („Katedra“) vaidmenų kūrėjas spektaklyje „Borisas Godunovas“ pirmą kartą dirba su šiuo režisieriumi. Viktorija Vitkauskaitė bando įžvelgti, ką E. Nekrošius lipdo iš M. Repšio, o šis – iš apsišaukėlio Dmitrijaus.

 

Į pokalbį aktorius atvažiuoja iškart po dar vienos „Boriso Godunovo“ repeticijos. Iki premjeros likusios maždaug penkios savaitės. Energingai įžengiantis pašnekovas, regis, puikios nuotaikos – turbūt rimtesnių pastabų per repeticiją negavo? „Šiandien buvo sunku, Nekrošiui daug kas nepatiko. Bet esu per daug pavargęs, kad viską imčiau į galvą“, – šypteli jis.

Nuovargį visgi išduoda žvilgsnis, pokalbio pauzės ir po kelių bandymų giliau pasikapstyti kuriamo personažo – apsišaukėlio Dmitrijaus – psichologijoje kone išskiemenuojamas „nežinau“. Galima suprasti: su Rusijos caro palikuonimi apsimetančiu veikėju M. Repšys tądien jau buvo praleidęs tris, o gal ir šešias valandas – tiek paprastai trunka spektaklio repeticijos. Jos prasidėjo praėjusių metų rugsėjį. Kai Lietuvos nacionalinis dramos teatras dar tik atsargiai skelbė apie planus rodyti E. Nekrošiaus režisuotą Aleksandro Puškino pjesę, M. Repšys jau žinojo, kad atliks šiame spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų. Tada, rudenį, buvo „padarytos“ ir svarbiausios aktoriaus scenos. Nuolatinio partnerio scenoje nėra: Boriso Godunovo (akt. Salvijus Trepulis) ir apsimetėlio Dmitrijaus keliai nei pjesėje, nei spektaklyje nesusikerta. Dvi scenos, kurių centre atsiduriantis Dmitrijus eilėmis įrodinėja savo tiesas, trunka po pusvalandį. „Aš jau svajoju apie vaidmenį, kur herojus kalbės normalia kalba, nes tos eilės… jos visur! Turiu tik kelis vaidmenis, kur tekstas yra proza, o kitur – poezija arba siurrealizmas. Man kol kas labiau norisi prozos. Bet gal Nekrošius ir gerai sako, kad nereikia eiliuoto teksto bijoti: jis ir parašytas ne buitine kalba, tai – poezija“, – teigia aktorius.

E. Nekrošiaus pavardę per pokalbį linksniuojame dažniau nei visų pjesės personažų ir aktorių vardus drauge sudėjus. M. Repšys dabar šypsodamasis prisimena ankstesnį savo įsitikinimą, kad su šiuo režisieriumi dirba tik išrinktieji: jo trupė „Meno fortas“ ir retkarčiais keli kviestiniai menininkai. Tačiau „Boriso Godunovo“ pastatyme ir „Meno forto“, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių bus maždaug tiek pat. Rečiau su E. Nekrošiumi dirbantys artistai apie jo metodus dažniausiai kalba itin lakoniškai, apsiribodami nežinia ką reiškiančia fraze „ten viskas kitaip“. M. Repšiui didžiausias režisieriaus „kitaip“ atrodo milžiniškas jo indėlis į kiekvieno spektaklio kūrėjo darbą: „Nekrošius viską sugalvoja už visus, jis pats viską padaro. Tavo kūryba prasideda tik tada, kai jis baigia savąją. Gali Nekrošiumi visada pasitikėti, nes jis niekada neleidžia sau ilsėtis ir yra labai sąžiningas. Jei ko nors nežino ar nesugalvoja, net repeticijas atšaukia. Tiesa, repetuojant „Godunovą“ taip dar nebuvo.“ Toks darbo principas M. Repšiui atrodo ne mažiau įdomus už didelę režisieriaus suteikiamą laisvę aktoriams: „Man nepriimtina tik tada, kai režisierius tave žemina ir bando paversti niekingu padaru. Žiauriausia, kai režisierius prikuria ir išvažiuoja į užsienį, o aktorius dešimt metų vaidina tai, ko nenori. Man, ačiū Dievui, taip dar nebuvo.“

Kodėl E. Nekrošius pakvietė jį vaidinti ir kodėl būtent apsišaukėlį Dmitrijų, kuriame telpa ir vaikiškas naivumas, ir išdidumas, ir potraukis prie apgavysčių, M. Repšys sako net nesvarstęs: vaidmenys paskirstomi, gavęs jį tiesiog dirbi savo darbą. „Žinoma, gali nesutikti, bet aš tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau“, – kalba aktorius.

 

Sakyti, kad pasiūlymų M. Repšys neatsigina, būtų banalu, bet teisinga. Nuo tada, kai prieš ketverius metus suvaidino Vandalą kultiniu tapusiame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“, jo reikia visiems. Pats aktorius ne sykį kartojo, kad Vandalo vaidmuo, už kurį pelnė Auksinį scenos kryžių, jam buvo tramplinas ne tik į teatrą. Tapo aišku, ką ir kaip jis nori toliau gyvenime daryti, nors iki lemtingo vaidmens jau buvo apsisprendęs teatre dėti tašką ir imtis kitokios veiklos. Po metų sukurtas dar vienas kertinis personažas – Laurynas Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“. Ir vis daugiau kitų spektaklių, filmų, televizijos projektų. Mūsų pokalbio išvakarėse M. Repšys lankėsi Molėtuose, kur vedė vieną verslo renginį. Artėjantis savaitgalis poilsio irgi nežadėjo: laukė vedėjo darbas Rytų dvikovų čempionate.

Ar jis dar nepavargo ne tik nuo įtemptų repeticijų, bet ir daugybės pasiūlymų, darbų, galų gale – viešumoje daug matomo savęs? Praėjusią vasarą atvykęs į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, per diskusiją su profesoriumi Leonidu Donskiu išsitarė: ir čia, beįsukantį į susitikimo vietą, apsauga jį pasitiko kaip mineralinio vandens reklamos veidą. Dabar M. Repšys šypteli, kad tada reklama buvo lyg didelis burbulas, o kai jis sprogo, visi jį pamiršo. Tačiau apie savęs dozavimą viešojoje erdvėje pašnekovas susimąsto vis dažniau. Kai ko atsisakyti teko ir pasinėrus į „Boriso Godunovo“ repeticijas. Kita vertus, žmogui, kuris dienų dienas leidžia kaldamas eiliuotus tekstus ir gilindamasis į carinės Rusijos peripetijas, turbūt natūralu trokšti patyrimų ir iš proziškesnio pasaulio. „Stengiuosi neatsisakyti tokių pasiūlymų, kur žinau, kad galėsiu atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, Molėtuose puikiai leidau laiką bendraudamas su vaikais ir man buvo smagu. Be darbo, reikia turėti dar kokį nors malonumą. Nežinau, kaip būtų, jei ištisai tik repetuočiau „Borisą Godunovą“, – už galvos stveriasi jis.

Apie buvimą ant bangos liudija ir šio teatro sezono M. Repšio tvarkaraštis. Ar tai reiškia daug pinigų ir šlovės? Galbūt, bet pirmiausia – daug prakaito. Trys premjeros vos per pusantro mėnesio – užuomina apie tempą, kuriam atlaikyti reikia ir psichologinių, ir fizinių jėgų. Aktorius prisimena, kad kai buvo repetuojama šiemet kovą pristatyta Mariaus von Mayenburgo pjesė „Kankinys“ (rež. O. Koršunovas), į repeticijas su E. Nekrošiumi jau nelėkdavo. „Būdavo dienų, kai vaidindavau tris spektaklius“, – pasakoja jis. Vienuoliktą prasidėdavusios „Kankinio“ repeticijos trukdavo apie šešias valandas, tada atlikdavo pagrindinį vaidmenį „Katedroje“, o po spektaklio – vėl į repeticijų salę. Kol suvaidindavo, kol išklausydavo režisieriaus pastabų, laikrodžiai rodydavo ir pusę trijų nakties. O kitą dieną – vėl viskas iš naujo.

Vis nauji darbai neleido M. Repšiui likti vieno amplua aktoriumi. „Ai, ne, nebijojau“, – atsako paklaustas, ar nesibaimino visam laikui užsiklijuoti Repšio-Vandalo etiketės: „Kalbant apie Vandalą,  daug kas tikrai ateina pasilinksminti žiūrėdami į jį. Forma „Išvaryme“ galbūt truputį gožia turinį. Gal tai ir aktorių bėda. Kita vertus, tie žmonės vis tiek ateina į teatrą, ir kas nori rasti prasmių – ras. Komercija, skirta laikui gerai praleisti, nėra blogas dalykas, jei ji kokybiška.“

 

Ar apsimetėlio Dmitrijaus vaidmuo taps toks pat esminis M. Repšio biografijoje – bus matyti jau gana greitai. „Pirmiausia reikia padaryti“, – apie rezultatą kalbėti neskuba pašnekovas.

Jo kuriamas Dmitrijus – ne vienalypė asmenybė. Tačiau pasakodamas apie herojų aktorius atveria jo savybes, kurios vargu ar išryškėtų vos keletą kartų atsainiai perskaičius kūrinį. Apsišaukėlis caro Ivano Rūsčiojo sūnus klasta ir melu klojasi sau kelią į sostą. Tačiau M. Repšys pirmiausia pamini jo vaikiškumą ir naivumą. Apie tikrąją, anaiptol ne mėlynu krauju pažymėtą, savo kilmę Dmitrijus prasitaria tik mylimajai – štai kur jo silpnybė. „Galima svarstyti, ar jis taip pasielgia iš naivumo, ar iš meilės. Aš tai aiškinu meile“, – samprotauja M. Repšys. Tačiau, kalbėdamas apie savo indėlį į kuriamą personažą, ir toliau save vertina santūriai: „Man belieka išpildyti tai, ką sugalvojo Nekrošius, o tam reikia dar daug padirbėti. Mano interpretacijos atliekant tą vaidmenį nedaug. Bet su laiku atsiras.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų