G. Makarevičius: „Visada kūriau remdamasis savo tikrove.“ (Dariaus Markūno nuotr.)

Taikūs pasidavimai

Taikūs pasidavimai

„Dabar galėčiau tik tapyti“, – nustebina dailininkas, scenografas, dokumentinio kino kūrėjas Gintaras Makarevičius. Apie personalinę parodą galerijoje „Titanikas“ ir naujai sudėliotas vidines koordinates su autoriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

 – Ankstesniuose interviu neišvengdavote klausimų, kodėl nutolote nuo tapybos arba kada į ją grįšite. Tačiau paroda „Pasidavimas“ reiškia, kad visiškai nuo jos atsitraukęs ir nebuvote?

– Ir taip, ir ne. Iš tiesų šios praktikos nuosekliai nevykdžiau. Norint tapyti aliejiniais dažais ir tokio formato drobes, būtina turėti studiją ir nuosekliai dirbti. Tapyba reikalauja nuolat būti tam tikros formos, lavinti įgūdžius. Bent jau man to reikia, kad tapydamas galėčiau jaustis laisvai, spontaniškai.

– Baigęs tapybos studijas kurį laiką gyvenote skvotuose. Ar tai ir buvo esminė priežastis, kodėl ilgokai netapėte?

 – Negaliu vienareikšmiškai teigti, kad būtent dėl gyvenamosios vietos mečiau tapyti. Galbūt buvo galima dirbti ir skvotuose, bet man ir gyventi, ir tapyti vienoje vietoje yra sunku. Kažkada bandžiau dirbti buvusios spaustuvės patalpose Latako gatvėje, bet buvo taip šalta, kad neištvėriau. Be to, jau tada paraleliai kūriau instaliacijas, ir kuratorių dėmesys nukrypo būtent į šią kūrybos sritį. Tai iš dalies irgi turėjo įtakos, kad vis labiau įsitraukiau į kitas raiškas.

Laikotarpis ir kai kurios mano charakterio savybės lėmė, kad nutolau nuo tapybos. Ji visada mane domino, kita vertus, buvau ir žingeidus, daug ką norėjau pamatyti, išbandyti. Dar studijuodamas turėjau galimybę keliauti, aplankyti galerijas užsienyje. Visa ta nauja raiška, informacija buvo kaip cunamis, negalėjęs nepadaryti poveikio. Vilniaus dailės akademija tuo metu buvo gana konservatyvi. Galbūt ir dėl to, ir dėl provincialumo nusisukau nuo tapybos. Bet ratas apsisuko ir dabar supratau, kad būtent tapyba man buvo įdomi visą laiką.

– Ar ši paroda reiškia, kad pagaliau įsigijote studiją?

– Taip, taip ir yra. Išsipildė sena mano svajonė.

– Tai, kad „Pasidavimas“ surengtas būtent dabar, reiškia naują jūsų kūrybinį etapą, o gal ji yra savotiška ankstesnio etapo reziumė?

– Iš tikrųjų dar nenorėjau parodos rengti, bet dabar džiaugiuosi, kad ji įvyko. Džiaugiuosi, jog tai individuali paroda, kurioje galima pamatyti daugiau darbų ir labiau suprasti, ką ir kaip mąstau, išgyvenu. Sukūrus pirmuosius darbus kažkas man tarsi atsivėrė. Nebeliko tos būsenos, kai tapai tik priešokiais. Šiemet visą pusmetį galėjau sau leisti nuosekliai dirbti, ir tai justi. Man buvo svarbu pačiam pamatyti savo paveikslus ne studijoje, bet kitame kontekste, pažvelgti žiūrovų akimis. Esu pastebėjęs, kad tiek teatre, tiek ir galerijose kartais užtenka pabūti prie žmogaus, ir pajauti, kaip jis kūrinį priima. Pavyzdžiui, vykstant spektakliui sėdėdamas salėje atskiriu, kada tyla yra jokia, o kada ji – sukaupta.

– Tačiau nesate linkęs žiūrovams aiškinti, ką norėjote pasakyti vienu ar kitu paveikslu?

– Kodėl ne – turiu ir tokios patirties. Kai dar buvau studentas, užsimezgė ryšiai su viena veiklą pradedančia Vokietijos galerija. O ten priimta, kad menininkas parodos žiūrovams pasakoja apie savo kūrinius, su jais bendrauja. Nieko sudėtingo, ir dabar galiu papasakoti labai daug. Dėstau Dailės akademijoje ir esu įpratęs analizuoti studentų, taigi ir savo darbus. Tapybą visų pirma reikia pajausti, o po to pabandyti suprasti, ką jauti, šitaip gali atsirasti individualus meno suvokimas.

Tapybą visų pirma reikia pajausti, o po to pabandyti suprasti, ką jauti, šitaip gali atsirasti individualus meno suvokimas.

Kiekvienam profesionalui svarbu, kaip jo kūrybą suvokia kolegos. Rengdamas šią parodą apie tai specialiai nemąsčiau, tiesiog norėjau viską sudėlioti taip, kaip galvoju, kad turėtų būti. Tačiau pozityvi, gera jų reakcija man buvo maloni staigmena.

– Kodėl nutarėte eksponuoti tik savo tapybą, bet ne instaliacijas ar videomeno darbus?

– Ir taip neparodžiau gal pusės darbų, kuriuos atsivežiau iš studijos. Norėjau sukauptos parodos, tokios, kurioje kūriniai sietųsi tarpusavyje ir skleistų bendrą parodos idėją. Norėjau parodyti, ką dabar kūriau, apie ką galvojau. Retrospektyvinio pobūdžio paroda kol kas man nelabai įdomi. Tiesa, per atidarymą menotyrininkė dr. Lolita Jablonskienė pabrėžė, kad paveiksluose yra panašių struktūrų, kaip ir mano videomeno darbuose ar instaliacijose. Tai natūralu, nes kiekvienas žmogus turi savitą struktūrą, matymą.

– Susidarė įspūdis, kad „Pasidavimas“ – labai asmeniška, galbūt net intymi paroda?

– Taip. Visada kūriau remdamasis savo tikrove, tikėdamas, kad tai yra vienintelis teisingas kūrimo principas. Kita vertus, juk negali ką nors sukurti iš nieko. Vis dar tikiu, kad mūsų gyvenimas gali būti autentiškas.

– Kaip reikėtų šifruoti jos pavadinimą? Galbūt kaip pasidavimą, susitaikymą su savo biografijos faktais?

– Apie pavadinimą galvojau ilgai. Iš pradžių „Pasidavimas“ man nepasirodė geras žodis. Vis dėlto likau prie jo, nes šiuo atveju jis reiškia tam tikrą būseną. Turėjau omenyje ne strategiją ar kovą, kai vienas laimi, o kitas pralaimi. Juk ir parodoje – bent jau tikiuosi – nėra sugniuždyto ar sunaikinto pasaulio įvaizdžio. „Pasidavimas“ šiuo atveju reiškia tai, kad man pavyko visiškai įsitraukti į tapybą. Ji mane įtraukė, ir aš nesipriešinau.

G. Makarevičius: „Visada kūriau remdamasis savo tikrove.“ (Dariaus Markūno nuotr.)

Dirbdamas su dokumentiniais filmais, scenografija, instaliacijomis turi labai aiškiai apsispręsti, sugeneruoti idėją. O tapyboje man svarbu gebėti visiškai atsipalaiduoti, būti laisvam, bet kartu  išlikti budriam. Tai ir yra pagrindinis akcentas: man pavyko paleisti tam tikrus failus ir jų nesugadinti. Baigęs studijas dar neturėjau tokios laisvės, patirties, suvokimo, nepažinau europinio konteksto. Su metais ateina patirtis, ir informacijos gausą pradedi suprasti kaip tam tikrus dėsnius. Be to, dingsta maivymasis, supranti, ką gali, o ko ne.

– Ar parodoje eksponuojami autoportretai taip pat kilo iš noro permąstyti asmeniškus failus?

– Dar kurdamas dokumentiką rašiau dienoraštį ir fotografavau, nes norėjau reflektuoti aplinką, ieškoti temų. Fotografavau ir save. Vėl pradėjęs tapyti, grįžau prie anksčiau nufotografuotų autoportretų. Pastebėjau įdomų dalyką: žiūrėdamas į kažkada padarytą nuotrauką atsimenu, ką tada galvojau. Taip ėmė gimti temos. Iš pradžių piešdavau fotoportreto kopiją, o paskui imdavau ją gadinti, kol priartėdavau prie norimos temos, prie to, ką jaučiu. Technikos atžvilgiu autoportretai man padėjo įsitapyti. Atgaivinau įgūdžius, grįžau prie tam tikro nervo. Aišku, galėjau tiesiog pasistatyti studijoje veidrodį ir tapyti savo portretus. Bet nenorėjau to, nes man rūpėjo ir buvimas sociume (tapomi portretai dažniausiai fotografuoti įvairiose vietose), kitoks savęs stebėjimas, tarsi iš šalies.

– Prieš kelerius metus viename interviu užsiminėte, kad jau reikėtų apsispręsti, kuriuo keliu sukti – tapybos, scenografijos, o gal videomeno. Ar taip tebegalvojate?

– Jeigu galėčiau, dabar tik tapyčiau. Tačiau šiuo metu daugiausia dirbu teatre ir esu priklausomas nuo šios veiklos. Nežinau, kaip viskas susidėlios ateityje. Be to, anksčiau viena priežasčių, kodėl netapiau, kilo iš jaunatviškumo. Norėjosi daugiau bendrauti, būti tarp žmonių. O paskui pastebi, kad visa kartojasi, tampa rutina. Dabar atėjo laikas, kai galiu ilgai būti vienas ir man tai patinka. Susiplanuoju dienas, kada galiu važiuoti tapyti, ir jei, pavyzdžiui, kelias dienas netapau, man to ima trūkti. Viduje susidėliojo kažkokie svarbūs dalykai, viskas įgijo kontūrus. Todėl gal tai, ką dabar darau, yra teisinga.

– Užsiminęs apie savo filmus pasakėte „dar kai užsiėmiau kinu“. Kodėl šioje vietoje dedate tašką?

– Nežinau, galbūt išsikvėpiau, o gal pasikeitė tikrovė, nebe taip ją jaučiu. Tipažai, kurie mane įtraukdavo, tarsi dingo. Kitas dalykas, mano dokumentiniai filmai būdavo antropologinio pobūdžio, kildavo iš ilgo stebėjimo. Bet žmonės emancipavosi ir kaip žiūrovai, ir kaip kūrėjai. Su išmaniaisiais telefonais kamera tapo prieinama kone kiekvienam. Pakito žmogaus santykis su tikrove: dabar jis žino, kaip galima manipuliuoti, kaip reikia elgtis. Mano filmavimai būdavo medžioklė momentų, kai žmogus užsimiršta ir tampa tikras. Dabar tai padaryti būtų daug sunkiau. Arba reikėtų užsiimti provokacijomis, bet to nenoriu, nes tai irgi reikštų tikrovės falsifikavimą.

– Žiūrėdama prieš dešimtmetį sukurtas „Žiemos paraleles“ pamaniau, kad dabar toks filmas sunkiai gimtų. Pirma, dėl biurokratinių priežasčių vargiai įsileistų nepilnamečių socializacijos įstaiga. Antra, kažin ar žmonės leistųsi filmuojami, kaip iš namų išgrūda nereikalingą gyvūną į prieglaudą. Išmokome geriau maskuotis, nors poelgiai liko tie patys?

– Iš tikrųjų susišukavome lyg ir padoriau, bet viduje nedaug pasikeitėme. Kad visuomenė pasikeistų, reikia daug laiko. Savo filmuose niekur nenaudojau paslėptos kameros. Pasisekė, kad buvo geras operatorius: Audrius Kemežys kaip ir aš turėdavo kantrybės išlaukti momentų. Kurdami „Žiemos paraleles“ nufilmavome apie 60 valandų. Kai reikėjo tai sumontuoti, mano komanda sutvarkė medžiagą ir dingo (juokiasi). Sėdėjau ir pats kadrą po kadro dėliojau.

– Pastaruoju metu tarptautinį pripažinimą neretai pelno dokumentiniai filmai, turintys išankstinę poziciją, norą ką nors demaskuoti, įtikinti. Tačiau jūs kurdamas dokumentiką tokių tikslų neturėjote?

– Ne, bet suprantu, kodėl taip yra. Tai lemia kino mechanizmo sudėtingumas. Jei nori gauti finansavimą filmui, turi iš anksto pateikti temą, aiškiai artikuliuoti, koks jis bus ir apie ką. Pamenu, labai nuliūdau perskaitęs knygą „Aš, Fellini“. Knygą rašiusi žurnalistė Charlotte Chandler su Federico Fellini susitikinėjo 14 metų. To laikotarpio pabaigoje autorinis kinas užleido vietą komerciniam. Ir netgi F. Fellini turėjo svajonių pastatyti dar vieną kitą filmą, bet jau nebegalėjo, nors buvo pelnęs šlovę.

Pasikeitė ir pats kinas, nes laisvam kinui atsirasti trūksta pinigų, laisvės, prodiuserių avantiūrizmo. Kai Italijoje kilo neorealizmo banga, jos kūrėjai naudojosi nuo karo likusiomis kino juostomis – jų buvo labai daug. Taigi jie beveik dykai gavo juostas ir galėjo daryti ką nori. Gal atrodo keista, bet būtent tokie paprasti ekonominiai dalykai ir netgi netvarka, chaosas leidžia pasireikšti kūrybai.

———–

G. Makarevičius

Gimė 1965 m. Trakų rajone.

Baigė architektūros studijas, vėliau – tapybą Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 1995 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

2008 m. pelnė pagrindinį Lugano kino festivalio (Šveicarija) prizą už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“.

Apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už scenografijas spektakliams „Patriotai“ (Valstybinis jaunimo teatras, rež. Jonas Vaitkus, 2008 m.), „Išvarymas“ (LNDT, rež. Oskaras Koršunovas, 2012 m.), „Šmėklų sonata“ (Klaipėdos dramos teatras, rež. Gintaras Varnas, 2012 m.) ir „Balta drobulė“ (rež. Jonas Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2013 m.).

Valstybiniame jaunimo teatre režisavo spektaklius pagal Anetos Anros pjeses „Katinas Temzėje“ (2008 m.) ir „Bestija žydrom akim“ (2012 m.).

Menininko darbų turi įsigijusi Lietuvos nacionalinė dailės galerija, KIASMA muziejus (Suomija), Modernaus meno centras (Lietuva).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų