(Fotobanko nuotr.)

T. Vaiseta: „Mitus apie psichiatrijos ligoninę sugriovė buvę pacientai“

T. Vaiseta: „Mitus apie psichiatrijos ligoninę sugriovė buvę pacientai“

Istoriko, rašytojo Tomo Vaisetos monografijoje „Vasarnamis“ pirmą kartą tyrinėjama ne tik Vilniaus psichiatrijos ligoninės istorija, bet ir apskritai sovietmečio psichiatrijos Lietuvoje tema. Kokias išankstines nuostatas griauna naujas žvilgsnis į neseną praeitį, su knygos autoriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Prieš pat mūsų pokalbį leidykla paskelbė apie išleidžiamą antrąjį knygos tiražą. Kaip manote, ką „Vasarnamiu“ pavyko užkabinti, kad monografija sulaukė dėmesio ne tik mokslo bendruomenėje?

– Vienas dalykas, kurį pastebime – Lietuvoje atsiradęs susidomėjimas negrožine literatūra. Apskritai bandymas paaiškinti tikrą, o ne išgalvotą gyvenimą – bendra tendencija, ryškėjanti visoje vakarietiškoje visuomenėje. Antra, dar gilesnė proceso dalis – sveikatos klausimai, kurie šiuolaikinėje visuomenėje tampa esminiai. Žmonių susirūpinimas savo fizine būkle dabar labai svarbus, o tai susiję ir su ekologija, ir su senėjimu, su sveiko gražaus žmogaus kultu. Tokiame kontekste sveikata tampa prioritetu.

Trečias aspektas, kuriuo Lietuvos jau nelabai atskirsi nuo Vakarų visuomenės – vis populiaresnis kalbėjimas apie psichikos sveikatą ir psichikos traumas. Pastaroji tema tampa net madinga, ir tai kelia kiek dviprasmiškus jausmus. Vis daugiau viešumoje pradedame kalbėti apie depresiją – tam įtakos turi ir pastangos dėl savižudybių prevencijos. Apie šią ligą kalba vis daugiau žvaigždžių. Aš tik labai tikiuosi, kad tai daroma visais atvejais nuoširdžiai suvokiant, kokia tai rimta ir atsakinga tema.

Matant tokį kontekstą akivaizdu, kad psichiatrijai skirta knyga galėjo pataikyti į tikslą. Kai prieš penkerius metus pradėjau tyrimą, tikrai apie tai nemąsčiau. Nekilo minčių, kad išaugus susidomėjimui psichikos sveikata reikia pulti apie tai rašyti. Visgi minėtasis kontekstas lemia, kad ir monografija gali būti įdomi. Leidykla įvardija, kad „Vasarnamis“ – monografija, kurią gali skaityti visi, bet aš noriu akcentuoti, kad vis dėlto tai yra monografija. Šis žanras ne visiems gali būti priimtinas, nes jis reikalauja tam tikrų taisyklių. Stengiausi rašyti taip, kad knygą galėtų skaityti platesnė visuomenės dalis, bet kai kuriuos dalykus tiesiog privalėjau palikti. Šį tą, be abejo, galima palengvinti – pavyzdžiui, skaudama širdimi išmečiau maždaug 15 puslapių istoriografijos kritikos. Bet ir lengvinant turinį yra ribos.

– Kiek įtakos susidomėjimui knyga galėjo turėti epocha, apie kurią rašote – sovietmetis? Koks dabar mūsų santykis su ja – šį laikotarpį jau išsėmėme ar vis dar juo tebesidomime?

– Santykį sunku apibrėžti. Viena vertus, matant, kaip jautriai reaguojama į partizanų temą, atrodo, kad tik dabar pradedame užmegzti santykį su šia tema kaip su praeities faktu. Žiniasklaidoje sovietmetis kaip raktažodis vis dar dirgina auditoriją, ją pritraukia – skirtingai nei Vakarų pasaulyje: čia, pavyzdžiui, universitetams sovietmečio tema jau nebėra tokia įdomi kaip šiuolaikinė Rusija ar Kinija. Taigi šiuo aspektu akivaizdu, kad mes vis dar gyvename tikrovėje, bandančioje užmegzti santykius su sovietmečiu.

Kalbant apie knygos temą pastebėčiau, kad apskritai dauguma psichiatriją lydinčių mitų siejami su sovietmečiu. Demonizavimas, įvairios blogybės kildinamos būtent iš tos epochos. Rašydamas knygą žinojau, kad reikia susidoroti ne tik su pačiu jos objektu, bet ir galvoti apie auditoriją, kuri skaitys. Žinau, kad dalies jų lūkesčių savo knyga nepateisinsiu. Tačiau istoriniai šaltiniai atvėrė kur kas įvairesnę tikrovę, nei ją bandė vaizduoti mitų pasaulis.

– Iki „Vasarnamio“ sovietmečio psichiatrija Lietuvoje rimčiau nenagrinėta tema. Kaip manote, kodėl?

– Ant šio tyrimo kelio užvedė mano disertacijos vadovas – istorikas Nerijus Šepetys. Jis bendravo su Arūnu Germanavičiumi, kuris tuo metu dirbo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Būtent A. Germanavičius kėlė klausimą, kodėl tokia svarbia tema iki šiol nėra istorinių tyrimų, ir tai tapo mano knygos pradžia. Iki tol vienintelis išsamesnis tyrimas, susijęs su Lietuvos psichiatrijos istorija, buvo labai ideologizuota disertacija, parašyta dar giliais sovietmečio metais.

Akivaizdu, kad medicinos istorija Lietuvoje labiau domisi žmonės, kurie patys su šia sritimi susiję. Aiškiai juntama, jog jie ganėtinai užblokavę savo refleksijas apie sovietinį laikotarpį. Dar 1990-ųjų pradžioje jaunosios kartos psichiatrai bandė sakyti, kad šios profesijos žmonėms reikia peržiūrėti savo elgesį sovietmečiu. Tada psichiatrų bendruomenėje kilo didžiulis vidinis susiskaldymas, buvo daug pykčio, ir ta tema liko užšaldyta. Jaunesnieji psichiatrai apie ją mąstydavo vienaip, vyresnieji, tarsi gindami savo praeities veiklą, – kitaip.

Tyrimo pradžioje įsivaizdavau, kad man bus labai sunku rasti ir prakalbinti žmonių, kurie tose ligoninėse gydėsi. Galvojau, jog pagrindiniai mano pagalbininkai bus tuo metu dirbę psichiatrai. Bet atsitiko priešingai – kur kas lengviau buvo kalbėtis su buvusiais pacientais nei psichiatrais. Tiesa, išskirčiau psichoterapeutus: jų santykis su šia tema – kitoks, ir jie bendraudavo gana geranoriškai. Tačiau dauguma psichiatrų (ypač vyresnės kartos) arba apskritai atsisakydavo kalbėti, arba bendraudavo labai rezervuotai.

– Iš kur, jūsų nuomone, kyla tokia gynybinė tuo laikotarpiu dirbusių psichiatrų reakcija?

– Jie jaučiasi kaltinami, kad prisidėjo prie politinio psichiatrijos išnaudojimo. Be to, akivaizdu, kad jie žino daug dalykų, kurių mes nebežinome. Psichiatrija apskritai yra labai subtili medicinos sritis. Daug žmonių nenori, kad ten būtų knebinėjama. Sovietmečiu šios srities medikų bendruomenė taip pat buvo gana nedidelė, ir joje vyko daug ginčų, nesutarimų. Tarpusavyje kovojo skirtingos grupės ir skirtingi autoritetai.

– Atliekant tyrimą jums nebuvo leista susipažinti su pacientų ligos istorijomis. Tačiau imdamasis šio darbo turbūt turėjote priešingų lūkesčių?

– Iš tiesų lūkestis buvo labai didelis ir, dabar sakyčiau, labai naivus. Pacientų ligos istorijomis tikėjausi pagrįsti nemažą savo tyrimo dalį.

Tačiau to padaryti man neleido Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI). Apie šią patirtį reikėtų kalbėti atskirai. Tai – dalis bendresnės problemos, kaip valstybės institucijos žvelgia į mokslininkus ir koks jų santykis su moksliniais tyrimais. Bent jau aš, susidūręs su konkrečia VDAI inspektore, pajutau, kad į mane žvelgiama iš aukšto. Suprantu, kad prašymas leisti pasinaudoti asmens ligos istorijomis yra labai rimtas, nes susiduri su ypač jautria informacija. Tačiau įsipareigojau atitinkamai su ta informacija elgtis, ją anonimizuoti. Mane juk domino ne konkretūs žmonės, bet situacijos, tendencijos. Tačiau inspektorė staiga paskambinusi ėmė lyg tardyti: o kas ta socialinė istorija, ką tu čia darai? Jau iš tos moters išankstinio nusiteikimo pajutau, kad teisės susipažinti su informacija negausiu.

Vėliau apie tai kalbėjausi su psichiatrijos srityje dirbančiais teisininkais. Visi sutarė, kad tai labai blogas precedentas, ateityje galintis užkirsti kelią bet kokiems tyrimams sovietinės psichiatrijos temomis. Negalėjęs susipažinti su ligos istorijomis, aš iš esmės negalėjau atsakyti į klausimą, kiek sovietinė sistema psichiatriją panaudojo politiniais tikslais. Kad į tai atsakytum, reikia įvertinti daugybę dalykų, kuriuos gali pamatyti tik iš konkretaus žmogaus istorijos.

– Galbūt apie tai dar anksti kalbėti, bet vis dėlto kaip griežtėjanti asmens duomenų apsauga gali atsiliepti istorikų, mokslininkų darbui?

– Kol kas naujieji griežtinimai skirti laikotarpiams, kurie istorikams dar neįdomūs. Spėju, kad rezultatus pajusime po 10 ar 20 metų. Kalbant apie sovietmečiu rengtas bylas apskritai kyla klausimas, kurios valstybės teisės kompetencijai jos priklauso. Kaip mūsų valstybė perima, saugo, leidžia susipažinti su bylomis valstybės, kuri nebeegzistuoja? Kartais susidaro įspūdis, kad su kai kuriomis KGB bylomis bus lengviau susipažinti nei su pacientų.

– „Vasarnamyje“ mane labiausiai šokiravo du dalykai: ypač sunkios, tiesiog nežmogiškos gydymo sąlygos ligoninėje ankstyvuoju sovietmečiu ir subliūškusi nežinia kodėl turėta nuostata, kad psichiatrijos ligoninė toje epochoje pirmiausia buvo politinio susidorojimo priemonė. Bet vis dėlto jūsų tyrimas leidžia manyti, kad tai mitas – Vilniaus psichiatrijos ligoninė visų pirma buvo gydymo įstaiga?

– Daugybė žmonių mano, kad psichiatrijos ligoninės sovietmečiu nebuvo gydymo įstaigos, bet tai visiškas nesusipratimas. Taip, Sovietų Sąjungoje žmonės ten būdavo uždaromi ir politiniais sumetimais. Kiek tai buvo taikoma Lietuvoje, aiškaus atsakymo neturiu, bet atrodo, kad tai buvo tik specialiai konkretiems žmonėms pritaikytas metodas. Arba būdavo rezistentų, kuriuos grasinta uždaryti, bet to nepadaryta – pavyzdžiui, Antanas Terleckas.

Kasdienį srautą ligoninėje visgi sudarė žmonės, kurie pagal to meto supratimą buvo siunčiami gydytis. Absoliuti dauguma gydymo įstaigų visų pirma ir funkcionavo kaip gydymo įstaigos. Minėtasis mitas tiesiog atskleidžia pasakojimo galią. Kai visus 30 nepriklausomybės metų kalbi apie psichiatrijos sistemą kaip apie politine priemonę, žmonėms ir lieka įspūdis, kad ligoninės buvo vien politinio susidorojimo vietos. Bet iš tiesų sovietinė psichiatrija buvo daug įvairesnė.

Grįžtant prie pirmosios temos – mane irgi sukrėtė ligoninės sąlygos ir tai, kaip ta problema nebuvo sprendžiama. Ligonių perviršis išliko ne tik ankstyvuoju sovietmečiu, bet per visą jo laikotarpį. Institucinis mąstymas veikė taip: jei ligoninėje per daug pacientų, vadinasi, reikia statyti daugiau ligoninių. Bet ir naujos tuoj pat būdavo perpildytos. Daugybė pacientų skunduose rašė, kad patekę pirmiausia patirdavo šoką. Ligoninės sąlygas jie vadindavo konclageriu: lovos pergrūstos, tarp jų nėra tarpų, nėra kur miegoti, trūksta oro. Šaltiniuose radau istoriją apie pacientę, kuri gulėjo koridoriuje ant čiužinio ir laukė, kol atsilaisvins jai žadėta lova. Tačiau per blatą į tą lovą paguldė kitą moterį, o ši liko ant čiužinio. Ji supyko, palaukė, kol naujokė kažkur išeis, supakavo jos daiktus ir išmetė, o pati atsigulė į lovą. Kilo konfliktas, sanitarai ją bandė ištempti jėga. Tokių istorijų buvo daugybė. Skaičiau net, kad neatlaikę įtampos pacientai vienas kitam išdurdavo akį. Reikia suprasti, kad dėl perpildytų palatų psichiatrijos ligoninė buvo nuolatinio konflikto zona. Žmonės į ją patekdavo kamuojami daugybės problemų, nemigos, nuolat įsitempę. Ir taip besijaučiantį pacientą paguldydavo į vieną lovą su svetimu žmogumi, nes trūkdavo vietos.

– Kaip šiandien savo patirtį ligoninėje vertina buvę pacientai, kuriuos pavyko pakalbinti?

– Jų santykis su praeitimi įvairus. Be to, į ligonines žmonės patekdavo dėl labai skirtingų priežasčių. Kalbinau keletą vyrų, kurie čia pateko norėdami išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Tad kai kuriems ši patirtis buvo lyg nuotykis. Kita vertus, net ir toks pasirinkimas galėjo turėti neigiamų padarinių. Pamenu vieną pašnekovą, kuriam toks bandymas išvengti tarnybos kainavo labai daug nervų.
Kai kurie mano kalbinti žmonės serga iki šiol, jie vis dar būna psichiatrinės ligoninės pacientai. Tačiau nejutau, kad jiems būtų buvę labai sunku apie tai kalbėti. Man pokalbiai su pacientais atskleidė ligoninės įvairovę. Tie žmonės ir jų patirtys pirmiausia sugriovė mitus apie sovietinę psichiatriją. Supratau, kad tas patirtis reikia gerbti ir negalima redukuoti visos ligoninės istorijos iki vieno ar dviejų modelių.

 

 

T. Vaiseta

2012 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė disertaciją apie vėlyvojo sovietmečio visuomenę. Vėliau disertacijos pagrindu išleista monografija „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“.

2014 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido prozos knygą „Paukščių miegas“. 2016 m. išleido knygą „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“.

2018-ųjų pabaigoje leidykla „Lapas“ išleido monografiją „Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1940–1990“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų