Tomas Janeliūnas (Pauliaus Peleckio nuotr.)

T. Janeliūnas: gal V. Matijošaičiui ir nereikėtų būti politiku

T. Janeliūnas: gal V. Matijošaičiui ir nereikėtų būti politiku

Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Kauno mero Visvaldo Matijošaičio valdomos „Vičiūnų“ įmonių grupės produkcija lyg niekur nieko prekiaujama ir Rusijos okupuotame Kryme.

Į šią „smulkmeną“ „Vičiūnų“ įmonių grupės atstovai po kelių dienų sureagavo nerišliais pasiaiškinimais, o pats V. Matijošaitis tylėjo, bent jau iki šio komentaro rašymo momento. Atrodo, kad Kauno meras ir toliau laikosi nuostatos, jog jis – „ne politikas“, o bet kokie klausimai apie tarptautinę politiką skirti ne jam. Apie tai V. Matijošaitis kalbėjo dar šių metų pradžioje, kai buvo klausiama jo nuomonės apie santykius su Rusija. Tąkart jis, tarsi apie santykius su vaikinais paklausta drovi paauglė, atsakė: „Šie santykiai – tikrai ne mano tema“.

Nori to Kauno meras, ar ne, bet derėtų susitaikyti, kad jis yra politikas. Pagal bet kokius šiuolaikinius šio žodžio apibrėžimus politikas yra asmuo, kuris aktyviai dalyvauja politinėje veikloje ir valstybės valdyme ar siekia užimti tokią poziciją. Demokratinėse šalyse niekam net nekiltų abejonių, kad asmenys, dalyvaujantys tiesioginiuose rinkimuose į piliečių renkamą postą, yra politikai.

Nori to Kauno meras, ar ne, bet derėtų susitaikyti, kad jis yra politikas.

Nes rinkimai savo esme yra pati gryniausia politikos forma. Tad V. Matijošaitis, dalyvavęs rinkimuose į Kauno merus, subūręs politinį judėjimą, kuris galiausiai suformavo daugumą Kauno miesto taryboje, niekaip negali ignoruoti fakto, jog yra politikas.

Tačiau kartu Kauno meras yra ir verslininkas. Būtent dėl to ne visada patogu prisiminti politiko atsakomybes ir pareigas. V. Matijošaičio verslas yra išties sėkmingos plėtros pavyzdys ‒ „Vičiūnų“ įmonių grupė turi fabrikų ir prekybos atstovybių įvairiose Europos šalyse. Taip pat ir Rusijoje, kurioje verslo plėtra vyksta nuo 2001 m. Sovetske (Tilžėje) veikia ir žuvies bei surimio produktų gamykla, būtent iš ten tiekiama produkcija Rusijos rinkai po to, kai prasidėjo sankcijų karas tarp ES ir Rusijos. Priminsiu, kad pati Rusija nusprendė uždrausti įvežti didelę dali maisto produkcijos iš ES, taip atsakydama į Vakarų ekonomines ir politines sankcijas dėl Krymo aneksijos.

Tačiau, matyt, prekiauti su Rusija yra per daug patrauklu, kad būtų galima tiesiog pamiršti šią rinką. Verslininkas V. Matijošaitis jokiu būdu nenorėtų įsitraukti į diskusijas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nes rusų pinigai jam neturi jokio politinio atspalvio. Galbūt verslininkas V. Matijošaitis yra toks apolitiškas, o gal toks godus, kad net ir pajamos iš okupuoto Krymo jam yra moraliai bekvapės. Iš tiesų, tai ne vienintelis Lietuvos verslininkas, kuris net ir po Krymo okupacijos neskubėjo pasitraukti iš Kremliaus užimtos teritorijos, tapusios propagandiniu Vladimiro Putino režimo pasididžiavimu.

Tačiau politikas V. Matijošaitis negali nieko nežinoti apie Krymo politinį statusą ir Lietuvos oficialų požiūrį į Rusijos agresiją. Politikas V. Matijošaitis mielai vaizduoja save kaip didelį Kauno ir Lietuvos patriotą, kuris nepagailėjo jėgų, kad tik Kaune atsirastų „Laisvės kario“ skulptūra, įkūnijanti Vyčio idėją. Ta pati skulptūra, kuri skubiai buvo užsakyta nuliedinti Ukrainoje. Tačiau ukrainiečiams tikriausiai nevertėtų priminti verslininko V. Matijošaičio interesų Kryme? Vargu, ar jie labai apsidžiaugtų apie juos išgirdę ir skubėtų įgyvendinti patriotines politiko V. Matijošaičio svajones.

Tai, kad Kauno meras sugeba ignoruoti savo, kaip verslininko, interesus, nėra tik klausimas apie sudėtingą vieno žmogaus tapatybės problemą. Nuo tos akimirkos, kai V. Matijošaitis nusprendė būti Kauno meru, jis tapo laikinosios sostinės, o kartu ir Lietuvos politikos atstovu. Ukrainoje turbūt mažai kam įdomu, kokiai partijai atstovauja Kauno meras ar jis visai nepartinis. Tačiau vien žinia, kad antrojo Lietuvos miesto meras iš esmės pripažįsta Krymo aneksiją ir mielai palaiko verslo ryšius su Rusijos okupuota teritorija, Ukrainoje turėtų sukelti pasibjaurėjimą ir abejones, ar tikrai tokie jau nuoširdūs Lietuvos politikai, kartojantys, jog remia Ukrainos teritorinį vientisumą.

Politinis V. Matijošaičio atsainumas gali paveikti ir verslą. Nekalbu apie tai, kokią įtaką galėtų padaryti „Vičiūnų“ produkcijos pardavimams Ukrainoje, jei šioje šalyje plačiai pasklistų kalbos apie dviprasmišką lietuvių verslininko elgesį. Net ir Lietuvoje yra nemažai aktyvių žmonių, kurie nekenčia politinio veidmainiavimo ir kuriems „socialiai atsakingas verslas“ būtent tai ir reiškia – kad verslas atsižvelgia į socialinius lūkesčius ir laikosi vertybinio požiūrio. O juk „Vičiūnų“ grupė savo tinklapyje su pasididžiavimu skelbia, jog yra „socialiai atsakinga“.

Verslui „socialinis atsakingumas“ galbūt ir nėra iki galo suvoktas reiškinys. Tačiau politikas, kuris nejaučia politinės ir socialinės atsakomybės, iš tikro nesuvokia politikos prasmės. Tad gal ir teisus V. Matijošaitis, teigdamas, kad jis nėra politikas. Gal jam ir nereikėtų juo būti.

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų