Kena, Lietuva, 2011 m. (Fotobanko nuotr.)

Svetimo skausmo nebūna: ignoruodamas Tibeto problema pasaulis stengiasi neerzinti Kinijos

Svetimo skausmo nebūna: ignoruodamas Tibeto problema pasaulis stengiasi neerzinti Kinijos

Lietuvos interesas – geri santykiai su Kinija. Tačiau vargu ar tai tinkamas pasiteisinimas nesiliaujant žmogaus teisių pažeidimams.

Penkis dešimtmečius kentėjusi nesiskaitymą su žmogaus teisėmis Lietuva, atrodo, turėtų kaip niekas kitas geriau suprasti nepriklausomybės siekiančius tibetiečius. Tačiau realaus susirūpinimo pasigendama – organizacijos „Human Rights Watch“ teigimu, Kinijoje tibetiečių ir uigūrų, kartu sudarančių vos daugiau nei procentą šalies gyventojų, padėtis kasmet blogėja.

„Nedaug vyriausybių apie šiuos pokyčius kalba garsiai, net ir tada, kai jų pačių gyventojai patiria spaudimą dėl Kinijos vyriausybės veiksmų“, – akcentuojama 2019 m. „Human Rights Watch“ ataskaitoje. „Žinome, kad tai vyksta, bet nieko negalime padaryti“ pozicijos laikosi ir Lietuva. Aštresnės reakcijos į padėtį Tibete Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorius Vytis Vidūnas teigė nepamenantis. Dėl selektyvios pozicijos (žmogaus teises giname tada, kai jos susijusios su mūsų pačių interesais ir saugumu arba tai išsakyti yra patogu) Lietuvą yra kritikavęs ir profesorius Leonidas Donskis.

Visgi Lietuvos pozicija šiame kontekste nėra išskirtinė. Dauguma pasaulio valstybių jau nuo XX a. pabaigos laikosi real politik, kai stengiamasi neerzinti galingo partnerio.

2002 m. birželį Vilniuje lankantis tuomečiam Kinijos prezidentui Jiang Zeminui rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir būrys Tibeto laisvės rėmėjų sostinės oro uoste surengė piketą. Policija tuo metu išvaikė protestuotojus, keli buvo sulaikyti. Panašus scenarijus pasikartojo 2011 m., kai į Vilnių atvyko konteinerinis traukinys „Saulė“, sujungęs Lietuvą ir Kiniją. Kenos geležinkelio stotyje Lietuvos, Kinijos ir Kazachijos atstovus pasitiko protestuotojai. Jie pareigūnų buvo nustumti į pasienio zoną ir sulaikyti.

Kinija ne kartą yra parodžiusi nepasitenkinimą Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos priėmimu Lietuvoje. Po jo vizito 2013 m., kai su juo susitiko Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurį laiką derybos įvairiais klausimais su Kinija buvo sustojusios. Kinija į tai atsakė atšaukdama savo komercijos viceministro vizitą į Lietuvą ir įšaldydama pieno produktų į Kiniją eksporto leidimus.

Visgi jau 2017 m. leido įvežti lietuvišką jautieną.

Didybės apakinti

Oficialiai Lietuva laikosi „vienos Kinijos“ politikos, tačiau, Užsienio reikalų ministerijos (URM) teigimu, aktyviai skatina Kiniją užtikrinti žmogaus teises. Raginimai laikytis tarptautinių įsipareigojimų pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių srityje bei užtikrinti JT monitoringo misijų ir nepriklausomų ekspertų nevaržomą patekimą į Kiniją išsakomi daugiašaliuose susitikimuose.
2022–2024 m. Lietuva kandidatuoja į JT Žmogaus teisių tarybą, kurioje, anot URM, didžiausią dėmesį skirs žodžio laisvei ir žurnalistų saugumui, žmogaus teisių pažeidimams konfliktų zonose, lyčių lygybei ir kovai su smurtu prieš moteris, susirinkimų laisvei, žmogaus teisių gynėjų veiklos saugumui. Tai iš esmės ir yra didžiausios žmogaus teisių aktyvistų pabrėžiamos problemos. Visgi tam, kad pastangos neliktų tik popieriuje, reikia daugiau politinės valios.

„Kinija, vaizdžiai tariant, užsiaugino labai didelius ir tvirtus ekonominius, politinius raumenis, tad tampa nepatogu priminti apie problemas“, – sakė V. Vidūnas. Tačiau tai – drąsos klausimas. „Drąsių politikų pastaruoju metu labai mažėja“, – mano pašnekovas. Jie esą neatkreipia dėmesio į nepriklausomų ekspertų skambinimą pavojaus varpais: Kinijos rinkos ir jos investicijos nėra savaiminis gėris. Į pasaulį kinai veržiasi su labai konkrečiomis programomis ir nuolat didina įtaką plėsdami logistikos projektus. Tuomet drąsos stokojančius politikus ima tildyti ir naudos gaunantys jų rėmėjai.

 

Karas su savais

Kai 2005 m. Danijos dienraštyje „Jyllands-Posten“ pasirodė pranašo Mahometo karikatūra (vienoje jų buvo vaizduojamas kaip teroristas, dėvintis bombos formos turbaną), šalyje ir už jos ribų kilo kruvinos demonstracijos, pasipiktinimą reiškė Egiptas, Indonezija, Pakistanas, Bangladešas, Malaizija, dėl nutrauktų prekybos ryšių ir maisto produktų boikoto smuko Danijos eksportas.

Tiek tais metais, tiek vėliau kartota musulmoniškojo pasaulio pozicija neleido suabejoti: islamo pranašo atvaizdui publikuoti galioja nulinės tolerancijos nuostata. Priešingai nei Kinijos elgesiui su maždaug milijonu vakarinėje Sindziango provincijoje susitelkusių musulmonų uigūrų, organizacijos „Human Rights Watch“ teigimu, kalinamų vadinamosiose perauklėjimo stovyklose.

Radikaliam ekstremizmui pažaboti skirtuose „profesiniuose kursuose“ uigūrai verčiami mokytis kinų kalbos, atsisakyti išpažįstamo tikėjimo, remti vyriausybę. Tie, kuriems to „išmokti“ nesiseka, yra griežtai baudžiami.

Alachas tarp raudonų vėliavų (Pixabay nuotr.)

Persekiojimo išvengti nepavyksta ir likusiems laisvėje. Valdžios pareigūnai uigūrams sekti naudoja QR kodus (jais turi būti pažymėti visi namuose laikomi peiliai), GPS sekimo prietaisus, kaupia visų 12–65 metų gyventojų DNR pavyzdžius. Tikslą sunaikinti uigūrų kultūrinį identitetą kinai įgyvendina drausdami nešioti ilgas barzdas, viešumoje veidą dengti šydu, namuose mokyti vaikus, vadinti juos arabiškos kilmės vardais, vestis į mečetes. Per pastaruosius metus valdžia mobilizavo daugiau nei milijoną pareigūnų, kurie mažiausiai savaitei per mėnesį apsistoja uigūrų namuose ir užsiima politiniu švietimu, gali konfiskuoti religinius daiktus. Visa tai Kinijos valdžia teisina rūpesčiu dėl socialinio stabilumo ir ilgalaikio saugumo.

Minėtos priemonės uigūrų gyvenamose teritorijose imtos intensyviau naudoti 2016 m. pabaigoje, kai komunistų partijos sekretoriumi Sindziango uigūrų autonominiame regione buvo paskirtas 63-ejų vienas įtakingiausių partijos lyderių Chen Quanguo, žinomas kaip „žmogus, nutildęs Tibetą“.

2011 m. pradėjęs vadovauti Tibeto autonominiam regionui, Chen Quanguo įsipareigojo užtildyti Tibeto vienuolius – kad nei garsas, nei vaizdas apie juos nesklistų. Organizacijos „Human Rights Watch“ teigimu, tai tibetiečius atribojo nuo nepriklausomos žiniasklaidos, pavertė juos propagandos ir valdžios pareigūnų, ribojančių jų bendravimą, išsilavinimą, mobilumą, įrankiu. Šiuo metu Tibete yra kriminalizuoti bet kokie bendruomenės susirinkimai.

2018 m. Driru regione 30 žmonių buvo suimta dėl to, kad su tarptautine žiniasklaida pasidalijo informacija apie valdžios sulaikytą bendruomenės lyderį. Jis nenorėjo paklusti pareigūnų planams šventame kalne pradėti kasybos darbus.

Nors apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje nuolat kalba daugybė tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, kitų valstybių reakcijos sulaukiama tik pavieniais atvejais. Šių metų pradžioje visus nustebino Turkija, kurios Užsienio reikalų ministerijos atstovas „koncentracijos stovyklas“ Sindziano regione pavadino „didžiule gėda žmonijai“.

Nedelsiant jas uždaryti JT Žmogaus teisių komitete paragino ir JAV, Vokietija, Prancūzija, kitos Vakarų šalys. Bet musulmoniškasis pasaulis, net Kazachija, Turkmėnija ar Uzbekija, su kuriomis Sindziange gyvenančius uigūrus sieja kultūriniai ir kalbiniai ryšiai, Kinijos nepasmerkė.

Apžvalgininkai tai aiškina plačiai siekiančiais Kinijos interesais Centrinės Azijos, Afrikos šalyse ir jų pačių ryžto rizikuoti milijardinėmis paskolomis stoka. Skaičiuojama, kad dar šiais metais Kinijos prezidentas Xi Jingpingas pažadėjo 20 mlrd. JAV dolerių paskolą arabų valstybėms ir 100 mln. JAV dolerių paramą Libanui, Jordanijai, Palestinai, Sirijai ir Jemenui. Kita vertus, šios šalys elgiasi racionaliai: nekalba apie žmogaus teisių pažeidimus kaimynėse, nes žino, kad į viešąją erdvę išlįstų ir pačių nešvarūs skalbiniai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų