(Arno Anskaičio nuotr.)

Sveikas S. ir P. Stanikų diletantizmas

Sveikas S. ir P. Stanikų diletantizmas

Žvilgsnis į Svajonės ir Pauliaus Stanikų „Pavasarį“ sostinės galerijoje „Vartai“.

Nemanau, kad reikėtų rašyti, kas yra Stanikai. Tie, kurie seka šių menininkų kūrybą, domisi jų darbais, yra pakankamai informuoti. Žinoma, galima padiskutuoti, kiek realus ir aktualus kūrėjų sekimas Lietuvoje? O juo labiau menininkams išvykus už šio Žemės lopinėlio ribų… Sekti, nuolat stebėti gali tik prisiekę gerbėjai, tik fanatiški garbintojai. Panašiai kaip užkietėjęs gerbėjas žinos visus Elvio ar kokios nors kitos žvaigždės singlus ir albumus, jų išleidimo datas, viršelių spalvas bei kitokias aplinkybes. Stanikai (su visa pagarba jiems) ne tokie. Ir ne dėl jų asmenybių, kūrybiškumo masto ar dėl „konkurentų“, tokių kaip Žilvinas Kempinas, esą nustelbusių juos savo „šlovės“ spinduliais. Viename sakinyje pavartojau keletą kabučių, bet taip turėjo būti, nes bent jau mūsuose efemeriška ir savo prasmę praradusi ne viena sąvoka.

Meno rinka arba tiesiog meno pasaulis (nes čia nėra jokios rinkos, tik iškreipti jos pavidalai, labiau primenantys ne garsiąją Platono alegoriją, o liūdnojo juoko atrakcioną – kreivų veidrodžių kambarį) Lietuvoje beveik neegzistuoja. Ne todėl, kad nėra menininkų. Priešingai, jų netgi labai daug (gana didelis procentas tokiai mažai visuomenei). Ir auditorija ganėtinai plati. Užtenka atkreipti dėmesį kad ir į tų pačių Stanikų parodų atidarymus, į kuriuos susirenka toli gražu ne vien artimiausi bičiuliai ir šeimos nariai. Esama (išties nuostabu) net ir šiek tiek dailės kritikų, aprašančių, konstatuojančių, kartais net pakritikuojančių ar švelniai pakibinančių tuos pačius Stanikus. Na, negalima sakyti, kad tautinėje dailės kritikoje šie menininkai būtų persona non grata. Viename pokalbyje atsakymą į šį klausimą (apie menininkų kūrybos sekimą, apie normalius meno scenos ir rinkos santykius) pateikė patys Stanikai – jie konstatavo, kad retai kviečiami (pabraukta mano – aut. past.) rengti parodų.

Tai svarbus momentas ir akcentas, nes iš tiesų dar nuo sovietinių laikų įsitvirtinę keli menininkų ir kitų asmenų (kuratorių, organizatorių) santykių atvejai. Vienas jų – kai pats dailininkas eina į „salioną“ ir siūlo savo paveikslą parduoti. Kitas – kai kuratorius ar organizatorius kviečia (pabraukta mano – aut. past.), bet tai dažniausiai būna vienkartiniai santykiai, primenantys atsitiktinę pažintį bare, kurios atomazga įvyksta vienos iš naujosios poros pusių bute. Tad sistemingai pirmiausia turėtų sekti ir kviesti ne parodų lankytojai ar organizatoriai (kartais dar vadinami kuratoriais), o reguliariai tuo užsiimantys žmonės. Galime juos pavadinti kad ir vadybininkais. Nėra gerų vadybininkų, nėra ir rinkos. Man, žmogui, su ekonomika neturinčiam nieko bendro, tai atrodo savaime suprantama.

Reziumuojant, todėl Stanikai, būdami puikūs ir unikalūs menininkai, – na, gerai, jeigu ne pasaulyje (o kaip matome, jie ten žmonėms be išankstinių nuostatų yra įdomūs), tai Lietuvoje, – nepelnys nuoseklaus ir pastovaus dėmesio. Tiksliau, kiek patys dėl to dirbs. Šioje vietoje galima korektūra (kurią puikiai išmano ir aptariama pora), kad mūsiškėje periferijoje vis dėlto labai daug ką reiškia titulai, diplomai, sertifikatai ar tiesiog pripažinimas. Prieš tai bejėgis net lokalus pavydas.

Buvimas paraštėje

Kitą pamąstymų paketą vis dėlto norėčiau pradėti ne nuo „apie save“ (kalbėčiau apie Paulių ir Svajonę, o ne saviškę kukliai tamsią asmenybės pusę), bet apie diletantizmą. Stanikų išskirtinumas yra diletantizmo fenomenas. Žinau, kad ne tik dažnas malonus skaitytojas, bet gal net patys menininkai pradės purkštauti ir sakyti, jog diletantizmas – blogai. Tačiau pirmiausia susiformuluokime, kas tai yra ir kad jis turi du veidus. Tarptautinių žodžių žodynuose „diletantizmo“ sąvoka žymi 1) paviršutiniškumą arba 2) savamokslystę, žinių neturėjimą. Esmė tai, kad Svajonė baigė keramikos (o, siaubas – keramika!) studijas tuomečiame LTSR valstybiniame dailės institute (dar tamsiais ir žilais 1987-aisiais), o Paulius išvis ekonomistas (baigė VU 1985 m.). Tad tūlo cecho atstovo požiūriu – diletantai. Ir nesvarbu, į kieno – anų laikų iškilaus dailės veikėjo ar šių dienų reikšmingo ir svarbaus kūrybinių industrijų atstovo – kailį įsijaustume. Tai biografijos detalės, kurias kiti norėtų ir galėtų maskuoti, bet ne jie.

Gal net tiksliau būtų sakyti, kad žvelgdami pro stanikišką rakto skylutę, matydami juos, tartum veidrodyje regime ir save.

Ką duoda menamas diletantizmas mene? Labai didelius dalykus. Stanikų menas demonstruoja būtent tai. Buvimas savotiškoje paraštėje, tariamas nekontekstualumas (o toks požiūris bent tarp mūsų tikrai egzistuoja) suteikia daugiau laisvės. Nes menininkų nevaržo išankstinės nuostatos, akademijose įgyti stereotipai ir šablonai. Iš patirties galėčiau tarti, jog ne vienas lietuviškosios dailės mokyklos auklėtinis be alergijos ar bent visiško abejingumo negali žiūrėti į tautinės tapybos patriarcho Antano Gudaičio kūrybą vien dėl labai paprastos priežasties: „arsinės“ tradicijos ne vienas buvo perkimštas dar vaikystėje ar paauglystėje.

Stanikų atveju toks sveikas diletantizmas regimas kad ir 3 minučių 8 sekundžių trukmės videokūrinyje „Pavasaris II“ (2017 m.), kuriame pats Paulius savo plaštaką kraipo įvairiais kampais. Tai man priminė vieno pažįstamo menininko įspūdžius iš anatominių lekcijų tuomečiame Vilniaus dailės institute (dėstė nuo specialybinių dalykų nustumtas Vladas Drėma), kuriose aiškinta, jog piešėjas visą gyvenimą gali studijuoti kad ir delno plaštakas, nes net menkiausias padėties pakeitimas, judesys ir rakursas suteiks naujų inspiracijų ar bent kitokio vaizdo galimybių.

Net jeigu rimtai reikėtų analizuoti Pauliaus ir Svajonės diletantizmą, žinoma, tartume, jog toks teiginys yra didelė nesąmonė. Dėl dviejų priežasčių. Nors šiuolaikiniame mene meistrystė, amatininkiškoji pusė, techniniai gebėjimai lyg ir nėra deklaruojami kaip vertybė (ar bent savaiminis tikslas), patys impozantiškiausi mūsų dienų kūriniai yra būtent tokie. Tegul atstovaujantys ir kokiam nors postkonceptualiam mąstymui. Stanikų atveju į visumą jungiasi ir senoji, klasikinė vizualiojo meno raiška (pats ryškiausias jos simptomas yra virtuoziškas piešinys, kuriamas ir atsirandantis mikelandželiška grande maniera dvasia), ir aktualusis požiūris (dažnai per ypač puikų kultūros ir istorijos žinojimo filtrą) į kasdienybę, socialinius dalykus, net politiką.

Sakykime, „Vartuose“ pavasariškai sprogęs „Le Printemps“ turi konotacijų su Sandro Botticelli „Primavera“. Pagalvokime vien apie Pauliaus ir Svajonės „Pavasarį I“ (2017 m.), kuriame iš nuleistų galvų perspektyvos žvelgiama į šokio ritmu judančią porą – renesansinio kūrinio, kuriame ratelio eina trys gracijos, parafrazės čia yra kaip ant delno… Kita vertus, tame esama ir kažko labai kasdieniško, bent jau man, kaip vienam iš suvokėjų ir žiūrovų, kiekvieną savaitę matančiam panašiomis figūromis besisukančius vaikinus ir merginas Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Pagaliau vyro ir moters šokis yra ne tik meilės, bet ir kovos kodas bei simbolis. O moteriškumo ir vyriškumo, apskritai – dviejų pradų – gėrio ir blogio, grožio ir nenusakomos bjaurasties (kurios, beje, paprastai kiekybiniu aspektu būna mažiau, bet ji, kaip tas šaukštas deguto medaus statinėje, ir sukuria visą meninio nuodo poveikį), egzaltacijos ir totalaus paprastumo dvikovos yra vienos svarbiausių Stanikų varomųjų jėgų. Arba „Pavasaris IV“ (2017 m.) – skaitmeninis poros atvaizdas, koreliuojantis su to paties Sandro „Marsu ir Venera“ – pora, vyras ir moteris tartum šalia, lyg ir kartu, bet jų į žiūrovą nukreipti žvilgsniai rodo aiškiai deklaruojamą atšalimą (primenantį ir šių metų gegužės sniegą žydinčiuose obelų soduose).

Taigi kur slypi Pauliaus ir Svajonės paveikumas? Vienas punktas jau nurodytas – tas sveikasis diletantizmas, iš tiesų – natūrali drąsa ir gebėjimas įžengti į naujas, tabu, stereotipais ir šablonais uždarytas teritorijas. Jų kūryba atlieka tą patį psichologinės autoterapijos vaidmenį, kurį (gal ne visai tikslus, bet iliustratyvus palyginimas) šiuo metu viešojoje mintyje atlieka Rūtos Vanagaitės ir Arkadijaus Vinokuro knygos. Tai savotiškas kolektyvinių pūlinių pjaustymas, visuotinių, bendražmogiškųjų nuodėmių konstatavimas, išryškinimas. Ir tai daroma ne vien dėl efekto, noro sukrėsti ar sujaudinti liguistą sielą. Nemalonių tiesų išsakymas padeda individui tobulinti(s), bendruomenei gydyti. Netikiu terapinėmis meno funkcijomis, tačiau iki šiol manau, jog senovės graikų teatrinio katharsis poveikis egzistuoja ir bent jau Stanikai (taip pat koks Šarūnas Sauka) lietuviškajame mene tai nuolat maloniai ar nemaloniai primena. „Vartuose“ eksponuojamas „Pavasaris“ lyg ir neturi politinės, netgi pilietinės konotacijos, kokias buvo galima išvysti ankstesnėse Stanikų parodose. Bet, pradėjus mąstyti giliau (o šių autorių atveju kitaip ir neįmanoma), pavasaris juk yra laikina, tačiau dėl to ne ką mažiau pavojinga kolektyvinio pamišimo forma.

Antrasis paveikumo aspektas – menininkų pora tai pasakoja per asmeninio gyvenimo istorijas ar jų skeveldras. Kadaise esu rašęs, jog šiuo bruožu jų kūryba turi panašumų su žiūrėjimu pro rakto skylutę (stebeilydamasis juk ne tik matai kitą, kartu ir dalyvauji). Gal net tiksliau būtų sakyti, kad žvelgdami pro stanikišką rakto skylutę, matydami juos, tartum veidrodyje išvystame ir save. Šį metodą dar būtų galima pavadinti majautiniu (Sokratas savo pokalbiuose, skirtuose tiesos paieškai, vartojo „pribuvėjos“ būdą, kai sulaukęs gerai apgalvotų klausimų pašnekovas galų gale suprasdavo esmę ir pasiekdavo tiesą). Ir šis pavasarinis šėlsmas (bepridursiu, kad net formalūs dalykai – gyvas piešinys, iš puodynės sklindantys garsai ar apkramtytas putplastis regisi labai jau gyvi) trečiame Mokytojų namų aukšte tai tik dar kartą patvirtina. Esama šiokio tokio nejaukumo, tai sukrečia ir lieka viduje ilgam lyg blogas sapnas, bet kartu tai yra gražu, be galo ir be proto gražu. Gražu iki tiek, jog pradedi norom nenorom tikėti nuvalkiota Fiodoro Dostojevskio fraze, kad „grožis išgelbės pasaulį“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų