„Gero dizaino“ darbai vertinami dešimtyje kategorijų (Joanos Suslavičiūtės nuotr.)

Svajonės apie ateitį: kas iš tiesų yra geras lietuviškas dizainas?

Svajonės apie ateitį: kas iš tiesų yra geras lietuviškas dizainas?

Lietuvos dizaino apdovanojimai kelia klausimų, kas juose vertinama – galutinis produktas ar realybėje nebūtinai įgyvendinama idėja

Dizainas Lietuvoje išgyvena pakilimą. Dar prieš kelerius metus vykdavo vos kelios dizaino mugės, o dabar jų negalima atsiginti. Kiekvienas produktas, žiniasklaidos priemonė, festivalis kuria savo vizualinį identitetą ir juo bando pritraukti kuo daugiau vartotojų. Kuo originaliau perduota vizuali žinutė socialiniuose tinkluose tapo kur kas svarbesnė nei gerai parašytas tekstas. Mūsų grafinių dizainerių darbai puošia „The New York Times“, „The New Yorker“, „Variety“ žurnalus, o Lietuvoje sukurtomis „Lava Drops“ gitaromis groja Jackas White’as ir kiti žymūs muzikantai.

Augant nacionaliniam dizainui, Lietuvoje atsirado ir dizaino apdovanojimai – 2011 m. Dizaino inovacijų centras įsteigė „Jaunojo dizainerio prizą“, o nuo 2012 m. Lietuvos dizaino forumas organizuoja apdovanojimus „Geras dizainas“. Tačiau skirtingai negu, pavyzdžiui, „Jaunojo tapytojo prizo“ (JTP) apdovanojimuose, dizaino srityje dažnai vertinamas ne galutinis į rinką paleistas produktas, bet jo koncepcija. Tad kyla klausimas, koks tikslas apdovanoti kūrėją, jeigu jo darbas liks tik gražiai pristatyta idėja?

Šiuo atveju labiausiai norėtųsi sugretinti JTP ir JDP ne tik dėl to, kad jų pavadinimai beveik identiški. Sprendžiant iš jų pavadinimų, abiejų tikslas yra pagerbti geriausius jaunuosius kūrėjus: JTP – Baltijos regione, o JDP – šalies mastu. Tačiau į JTP aplikuoti gali visi dailininkai iki 30-ies, o į JDP – baigiantys bakalauro ir magistro studijas. Tad šie apdovanojimai tampa papildomu studijų baigimo priedu – gauni ne tik diplomą, bet ir viešą įvertinimą. O JTP visiškai atsietas nuo mokslo įstaigų. Tačiau ir tapytojams skirtas konkursas orientuojasi į baigiančius arba neseniai meno studijas baigusius studentus, teigiant, kad tai yra pažeidžiamiausia kūrėjų grupė. Todėl ir JTP, ir JDP organizatoriams svarbu motyvuoti jaunus kūrėjus.

Aktualia problema laikyčiau tai, kad tapytojo kūrinys yra baigtinis – teoriškai jį galėtume įsigyti ir kabinti namuose ant sienos, o dizaineris, jeigu darbas nėra kuriamas su užsakovu, dažniausiai konkurse siūlo tik idėją, kūrinio prototipą. Neretai atsitinka taip, jog pateikiama koncepcija neturi sąlygų pavirsti realia preke: neįvertinamos gamybos sąnaudos, medžiagų ir įrangos pasiekiamumas Lietuvoje. Tuomet net ir apdovanojimą gavęs dizaineris priverstas nutraukti projektą, nes tiekėjų ir partnerių reikia dairytis užsienyje, o tam trūksta patirties ir išteklių. Maža Lietuvos rinka neturi tokios pasiūlos, todėl galiausiai lieka tik daug neįgyvendintų idėjų.

Tiesa, galima ginčytis ir sakyti, kad vertiname ne produktą, bet jo išorinį kevalą, ir visą dėmesį sutelkti tik į estetines savybes. Tačiau dizainas nėra tapybos, grafikos ar skulptūros kūrinys. Jo funkcija ne vien estetinė: juk drabužius dėvime, ant kėdžių sėdime, stalo žaidimus žaidžiame. Tada kokią apčiuopiamą naudą galime gauti iš tokių apdovanojimų? Daugiausia jos tenka pačiam kūrėjui. Konkurso nugalėtojams toks apdovanojimas tampa atspirties tašku tęsti darbus dizaino srityje. Jie įgauna motyvacijos toliau kurti, net jeigu ir tenka apleisti apdovanotąjį projektą. Laureatai kurį laiką sulaukia didesnio žiniasklaidos ir parodų lankytojų, potencialių darbdavių susidomėjimo. Taip jaunieji kūrėjai tarsi legitimizuojami – jie į viešąją erdvę išeina jau kaip apdovanoti dizaineriai.

Trūksta rankų ir investuotojų

Tad jeigu susitaikome, kad jaunieji dizaineriai mums parduoda popierėlį be saldainio, Lietuvos dizaino apdovanojimai „Geras dizainas“ turėtų pasiūlyti jau visą saldainių dėžutę. Dešimtyje kategorijų vertinami darbai pagal konkurso nuostatas turi būti užbaigti ir lengvai tiražuojami. Pirminiame projekto etape esantys kūriniai gali būti teikiami dizaino koncepcijos kategorijoje.

I. Survilos „Unicorn Scooters“ prototipas (Joanos Suslavičiūtės nuotr.)

Tačiau tiek baldų ir apšvietimo, tiek mados dizaino kategorijose rodomi darbai nėra tiražuojami ar parduodami. Domilės Čepaitytės sukurtas detalių rinkinys „Ė“, iš kurio galima surinkti lentyną arba stalą, yra tik prototipinis. Kol kas nežinoma, kaip turėtų veikti ir pats baldo pardavimo principas: ar žmogus parduotuvėje susirinktų norimą detalių skaičių ir iš jo susikonstruotų baldą, ar turėtų veikti išmanioji programėlė, paaiškinanti, kaip viena detalė veikia su kita. Pirmą vietą mados dizaino kategorijoje laimėjusi Karinos Pangonytės aktyvistinė kolekcija „No More“ yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) kostiumo dizaino bakalauro baigiamasis darbas, kurio galutinė stotelė kol kas irgi nėra aiški. Tarp minėtų darbų įsiterpia ir Igno Survilos naujas elektrinių paspirtukų projektas „Unicorn Scooters“, iki šiol nepaleistas į viešąją erdvę.

Organizatoriai džiaugiasi, kad nuo 2012 m. vykstančių apdovanojimų paraiškų skaičius išaugo beveik penkis kartus – iki 250-ies. Tačiau iš apdovanotų darbų akivaizdu, kad galimybių pasirinkti jau rinkoje esančius produktus vis dar trūksta.

Šiemet „Gero dizaino“ apdovanojimai pirmą kartą vyko ne per „Dizaino savaitę“, bet per „Inovacijų savaitę 2019“, kurią organizuoja Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), sau kelianti tikslą susieti dizainą su inovacijomis ir pritraukti verslo sektorių. Galbūt tuo siekiama išspręsti sizifiško lietuviškojo dizaino klausimą. Dizainas, kad ir koks puikus, vienas neveikia. Jam reikia investuotojų, rinkos tyrimų ir daugiau rankų. VDA absolventų dominavimas apdovanojimuose parodo ne tik tai, kad akademija yra pagrindinė dizainerius išugdanti aukštoji mokykla Lietuvoje, bet ir tai, jog čia auginamiems individams vėliau sunkiai sekasi pritapti rinkoje, kurioje be bendradarbiavimo niekas nevyksta. Tuomet apdovanojimai tampa ne geriausio produkto įvertinimu, bet verslininkų pritraukimo vieta. Užsidėtas „Gero dizaino“ ženkliukas leidžia sakyti, kad mano produktas yra geriausias šalyje, todėl į jį verta investuoti. Prizus pelnę kūriniai toliau keliauja Dizaino forumo kuruojamose „Design Lithuania“ parodose užsienio mugėse. Tad „Gero dizaino“ apdovanojimai veikia ir kaip atrankos į užsienio muges terpė, kuri svarbi tik patiems kūrėjams ir organizatoriams.

Pastaraisiais metais Vakarų žiniasklaidoje po kiekvienų kino ar muzikos apdovanojimų pasirodo graudžių straipsnių apie rekordiškai mažus žiūrimumo reitingus. Viena priežasčių – dauguma filmų kino ekranus pasiekia tik prieš apdovanojimų sezoną ir rodomi tik dalyje kino teatrų. O žmonių nedomina tai, ko jie nematė. Dizaino atveju vartotojai praranda interesą, jeigu negali įsigyti galutinio produkto, todėl parodos po apdovanojimų yra aktualios beveik tik šia sritimi besidomintiems asmenims arba potencialiems investuotojams.

Viskas nėra taip niūru. Į Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ buvo įtraukti ir jaunųjų kūrėjų Igno Survilos „Pigeon“ paspirtukas bei Rapolo Gražio „Lava Drops“ gitara. Pagreitį įgauna grafinio dizaino studijos ir agentūros. Tik gal tų gerų pavyzdžių neužtenka kasmet užpildyti dešimčiai dizaino apdovanojimų kategorijų, todėl vis dar tenkinamės idėjomis ir svajojame apie ateitį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų