(Andrej Vasilenko nuotr.)

Susižavėti daiktais: M. Navako kūryba kaip nuolatinis pokalbis su medžiaga

Susižavėti daiktais: M. Navako kūryba kaip nuolatinis pokalbis su medžiaga

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaryta Mindaugo Navako paroda „Daiktiškumai“. Ką ji atskleidžia apie daiktus ir apie patį kūrėją, Laurai Čiginskaitei pasakojo parodos kuratorė Ūla Tornau.

– Kuo ši paroda ypatinga ir kaip ji pritaikyta būtent ŠMC erdvei?

– Parodoje pristatomi per pastaruosius dvejus metus sukurti darbai. Ji buvo sugalvota specialiai mūsų pietinei salei.

M. Navakas yra skulptorius, kuris didžiąją dalį kūrinių gamybos proceso sugalvoja ir atlieka pats, o tai tampa vis rečiau būdinga šiuolaikinio meno atstovams. Menininkas visą laiką tyrinėja naujas medžiagas, nors labai mėgsta dirbti ir su tradicinėmis, pavyzdžiui, granitu, tačiau tokiais atvejais jis naudojasi visiškai naujomis ir savo sukurtomis technologijomis. Kartais naudoja egzotišką granitą ir pjausto jį vandeniu labai plonomis trapiomis riekelėmis, kurias sujungia į stabilią vientisą skulptūrą. Inžineriniai iššūkiai buvo ir sprendimai, kaip sukelti elementus į ŠMC pietinę salę ir sujungti tarpusavyje, kad galėtų stabiliai stovėti, bet M. Navakui patinka tokie inžineriniai, medžiagų tyrinėjimo ir atradimo, technologijų ir rankų darbo keliami iššūkiai. Apskritai M. Navako kūryba yra pokalbis su medžiaga, tai nuolatinis dialogas, procesas.

ŠMC architektūra yra unikali, o pietinė salė – pati džiugiausia, čia visada šviečia saulė, šviesu. Kita vertus, ji jaukesnė galbūt ir dėl to, kad yra žemesnė, visos kitos mūsų salės gerokai aukštesnės, monumentalesnės. M. Navakas siekė erdvę dar labiau sunamudinti ir sukurti įtampą tarp banalumo, namudiškumo ir monumentalaus akmens, abstrakčių formų. Visa tai sustiprinta vieną iš salės sienų padengiant tapetais, sukuriant švelnią, truputį buitiškesnę, ne balto kubo atmosferą.

Pietinė salė yra specifiška vieta šiai parodai, nes vyksta pokalbis su mūsų skulptūrų kiemu, kur prieš kelerius metus pastatyta didžiulė M. Navako skulptūra.

– Instaliacija yra išsidėsčiusi ne tik pietinėje salėje, viena skulptūra yra prie ŠMC įėjimo. Kaip joje atsispindi pagrindiniai M. Navako kūrybos motyvai?

– Kadangi M. Navakas pradėjo dirbti su naujomis technologijomis, kurios išpjauna akmenį, įdomu, kaip jis išnaudoja tai, kas išpjauta ir tai, iš ko išpjaunama. Jis labai ekonomiškai, net ekologiškai dirba su medžiagomis. Taupumas autoriui svarbus tiek formos (dažnai būdingos abstrakčios minimalios formos), tiek paties proceso atžvilgiu. Jis tikrai yra vienas iš menininkų, kurie labai gerai žino, ką daro, kodėl daro ir kaip tai padaryti. Nemažai šiuolaikinio meno atstovų žino, kaip turi atrodyti darbai, bet jiems reikia pagalbos tai įgyvendinant ir išeitys atrandamos gaminant ir instaliuojant, pasitelkiant didesnę komandą. M. Navako atveju taupumas ar minimalizmas yra konceptualus jo kūrybos išeities taškas, ir kūrėjas jo nuosekliai laikosi nuo pradžios iki galo, pats randa išeitį ir kontroliuoja procesą.

– Tuo pat metu ŠMC atidaryta kita paroda – „Kraujas ir vanduo“. Ar pavyko tarp jų rasti sąlyčio taškų?

– Abi parodos išties viena kitą papildo tiek turinio, tiek santykio su erdve požiūriais. Jos abi eksperimentuoja su erdve ir išnaudoja pačią salių architektūrą, kalbasi su ja, su pastatu. Parodoje „Kraujas ir žemė“ taip pat kalbama apie pirmapradžius, archajiškiausius dalykus, o M. Navako parodoje – apie daiktą patį savaime, daiktiškumą kaip supantį ir parankinį pasaulį. Tai juk irgi yra viena universaliausių ir pirmapradžių patirčių. Pavadinimas „Daiktiškumai“ ir yra tas susidomėjimas daiktu filosofiniu atžvilgiu, esminėmis jo savybėmis. Daiktas yra tai, prie ko mes liečiamės, ką naudojame, tai yra visiškai kas kita nei daiktas kaip išvaizda ar prekė. Nebelieka vietos dekoracijai, puošybai. Būtent daiktas pats savaime. Daiktiškumas kaip vienas esminių santykių, su kuriuo būname šiame pasaulyje.

– Kokia apskritai yra M. Navako kūrybos reikšmė Lietuvos šiuolaikiniam menui?

– Ši figūra neabejotinai labai svarbi, dariusi įtaką žymiausiems mūsų šiuolaikinio meno atstovams, tokiems kaip Gediminas Urbonas, Deimantas Narkevičius ir daugeliui kitų. Manau, kad jis yra paveikęs ne tik kaip kūrėjas, bet ir savo tvirta, bekompromise menininko, žmogaus pozicija.

M. Navaką siejame su jo milžiniškomis skulptūromis viešosiose erdvėse. Iki šiol labai svarbus ir jo „Vilniaus sąsiuvinis“, kuris yra devintojo dešimtmečio kūrinys, jį galima pamatyti Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje. Jis labai stipriai darė įtaką ir mūsų mąstymui apie meną viešojoje erdvėje. Galbūt daugelis jo idėjų ir nebuvo įgyvendintos, bet atsirado mūsų vaizduotėje ir diskusijose, kaip gali būti formuojama ir keičiama viešoji erdvė ir kaip menininkas gali dalyvauti šiame procese.

Mindaugo Navako paroda „Daiktiškumai“, ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius), iki rugpjūčio 18 d. Kuratorė Ū. Tornau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų