Susitikimai prie Rubenso

Susitikimai prie Rubenso

Vienas didžiausių pasaulyje meno muziejų – Madrido Prado muziejus – mažytę, tačiau reikšmingą savo kolekcijos dalį keliems mėnesiams perkėlė į Rygą. Kaip latviams pavyko surengti išskirtinę parodą ir kaip tai atsispindėjo lankomumo statistikoje, Viktorija Vitkauskaitė klausė meno muziejaus „Rygos birža“ vadovės, parodos kuratorės Daigos Upeniecės.

– Idėja surengti parodą „12 veikėjų iš Prado kolekcijos“ pirmajam kilo jos mecenatui, filantropui Borisui Teterevui. Tačiau ekspozicijos koncepciją kūrėte jūs. Kaip judviems pavyko sujungti ir suderinti savo norus, įžvalgas bei galimybes?

– Iš tiesų atvežti pasaulinių meno šedevrų į Rygą sugalvojo B. Teterevas. Jis yra Madrido klubo (kadenciją baigusių demokratiškų valstybių vadovų klubo „Club de Madrid“ – IQ past.) narys. Kiekvienas šio klubo narys yra pasirinkęs sritį, kuri jam artima ir kurioje jis nori dirbti. B. Teterevas pasirinko meną. Mūsų muziejus su juo bendradarbiavo dar prieš porą metų, rengdamas prancūzų dailininkų parodą. Filantropas buvo labai entuziastingai nusiteikęs į Rygą atvežti ir dalį Prado muziejaus paveikslų.

Madride jis pareiškė norą susitikti su tuomečiu Prado muziejaus direktoriumi Migueliu Zugaza. Jiems susitikus direktorius pasiteiravo, ar yra aiški norimos surengti parodos koncepcija. Be abejo, šis klausimas buvo adresuotas muziejui. Pamažu ėmėme galvoti, kokia ta paroda galėtų būti. Iš pradžių plėtojome dvi koncepcijas. Pirmoji – dvylika veikėjų iš Prado muziejaus. Antroji buvo susijusi su noru plačiau pristatyti Francisco de Goyą. „Rygos biržai“ priklauso 78 jo grafikos ciklo „Los Caprichos“ lakštai (2010 m. jie eksponuoti parodoje Vilniaus paveikslų galerijoje – IQ past.). Tačiau norėjome ekspoziciją papildyti ir F. de Goyos tapyba. Prado muziejaus komisija įvertino abi mūsų siūlomas koncepcijas ir pasirinko pirmąją.

– Skamba lyg labai paprastas ir lengvas procesas. Ar iš tiesų taip ir buvo?

– Ne (juokiasi). Tačiau buvau nustebinta, kaip atvirai ir entuziastingai kolegos iš Prado muziejaus domėjosi mūsų veikla. Kiek man žinoma, niekada anksčiau Prado muziejus nėra dirbęs su partneriais nei Baltijos šalyse, nei Skandinavijoje. Be abejo, jie norėjo sužinoti, kas mes tokie, kaip dirbame, kas yra mūsų partneriai. Atsiuntė specialistus apžiūrėti ir įvertinti muziejaus. Juk visi mokame papasakoti, kokie esame nuostabūs, o realybėje taip ne visada būna. Tačiau meno muziejus šiame pastate, kuriame anksčiau veikė akcijų birža, dirba tik penkerius metus. Todėl visos apsaugos, klimato sistemos labai šiuolaikiškos, atitinkančios aukštus reikalavimus.

Nuo idėjos gimimo iki parodos atidarymo prabėgo maždaug dveji metai. Manyčiau, tai trumpas laikotarpis, kalbant apie tokį rimtą ir sudėtingą projektą. Pirmaisiais metais gvildenome idėją, koncepciją, o antrieji buvo skirti techniniams klausimams spręsti.

– Esate parodos koncepcijos autorė. Kodėl pasirinkote eksponuoti tik moterų portretus?

– Pirminė idėja buvo kiek kitokia, moterų tema – jau galutinis rezultatas. Iš pradžių tiesiog norėjome parinkti 12 veikėjų, kurie geriausiai perteiktų konkrečius šimtmečius, labiausiai atitiktų tam tikras meno epochas. Ekspozicija nuo XV a. keliauja per renesansą, baroką, rokoką, realizmą ir pasiekia XIX a. Antrasis mūsų siekis buvo pristatyti skirtingų šalių meno mokyklas. Be abejo, daugiausia atspindimi ispanai, taip pat flamandai. Šiek tiek ir Ispanijai artimesnių Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų mokyklos.

D. Upeniecė vadovauja meno muziejui „Rygos birža“, kuriame saugoma didžiausia užsienio meno kolekcija Latvijoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Trečiasis aspektas buvo siekis surasti tuos autorius, kuriuos galima vadinti tipiškais Prado muziejui. Juk būtent čia saugoma didžiausia Rubenso kolekcija. Kai kalbame apie Prado muziejų, neišvengiamai pagalvojame ir apie F. de Goyos darbus. Visa tai turėdami omeny ir ėmėme galvoti apie konkrečius paveikslus. Be to, reikia nepamiršti, kad Prado muziejaus pagrindu tapo Ispanijos karališkoji meno kūrinių kolekcija. Siekėme parodyti, kas tuo metu buvo svarbu karališkosioms šeimoms, kas jas domino mene. Ir tik tada išsivystė moterų portretų tema. Beje, jei įsižiūrėsite, kolekcijoje kiekvienam iš 12 kūrinių priskiriama kokia nors savybė: nuo velniškumo iki Dievo Motinos tyrumo.

– Ar buvo tokių kūrinių, kuriuos norėjote įtraukti į šią parodą, bet ispanai jų nepaskolino?

– Buvo pora pokyčių, su kuriais susijusi smagi istorija. Kai tik ėmėme kristalizuoti koncepciją, pagalvojome apie Hanso Baldungo paveikslą, vaizduojantį moterį trimis jos gyvenimo laikotarpiais. Tačiau paaiškėjo, kad darbo neįmanoma pergabenti, nes jis labai trapus. Dėl tos pačios priežasties negalėjome pasirinkti ir dar vieno XV a. italų tapybos kūrinio. Tuometis muziejaus direktorius mums padėti pakvietė savo pavaduotoją, italų renesanso specialistą Miguelį Falomirą. Jis pasisiūlė savo nuožiūra parinkti du kūrinius vietoj tų, kurių negalėjome gauti. Parodoje eksponuojamas Paolo Veronese’s paveikslas – būtent jo pasirinkimas.

Gal po dviejų dienų, kai atidarėme parodą Rygoje, pasklido žinia apie pasikeitimus Prado muziejuje. M. Zugazai išėjus dirbti į Bilbao muziejų, naujuoju direktoriumi tapo M. Falomira. Tad ši paroda – ir pirmasis jo tarptautinis projektas. Be abejo, tai tik sutapimas, bet labai tuo džiaugiuosi. Be to, iš ispanų sulaukėme daug komplimentų dėl savo darbo metodų, specialistų kompetencijos, pasirinktos koncepcijos. Puikiai suprantu, kad, palyginti su Prado, mūsų muziejus yra mažytis, bet tai anaiptol nebuvo problema. Didžiausiu komplimentu tapo faktas, jog vienas „Rygos biržoje“ eksponuojamų paveikslų Prado muziejuje buvo laikomas saugykloje. Jis buvo be rėmo, bet ispanai specialiai dėl šios parodos pagamino nuostabią XVI a. rėmo repliką.

– Ar būtų įmanoma tokią parodą surengti be privačių lėšų?

– Manau, kad geriausią rezultatą galima pasiekti, kai dirba visi kartu: privatūs rėmėjai, valstybė ir muziejus. Šis projektas išties komplikuotas, todėl mums ypač pravertė mūsų ambasadoriaus Ispanijoje ir ispanų ambasadoriaus Latvijoje pagalba. Parodos globėja, buvusi prezidentė Vaira Vykė-Freiberga į projektą įsiliejo taip pat anksti. Tai – jau ne pirmas kartas, kai bendradarbiaujame su buvusia šalies vadove: ji mums yra padėjusi ir formuojant senovės Egipto ekspoziciją. Vienas nieko nepadarysi, visi žmonės vienodai svarbūs kaip mozaikos detalės. Aš turiu daug idėjų, koncepcijų, bet be lėšų ir pagalbos niekas neįvyktų.

– Daugybė mažųjų muziejų skundžiasi, kad organizuoti tokio lygio parodas labai sunku dėl brangaus draudimo. Kaip jūs tai sprendėte?

– Išlaidos draudimui buvo padengtos privačių rėmėjų lėšomis. Muziejus užtikrino profesionalią komandą, tinkamą apsaugą, klimatą, o pinigais rūpinosi rėmėjai. Be abejo, žvelgdami į meno kūrinių sąrašą ir rinkdamiesi būsimus eksponatus mąstėme, kuriuos jų pajėgsime apdrausti. Visą gyvenimą juokauju, kad į parodos koncepciją įmanoma įtraukti ir Leonardo da Vinci „Mona Lisą“, tik kas už tai sumokės? Žinoma, draudimo, gabenimo, saugojimo klausimai yra ilgas ir sudėtingas reikalas. Pavyzdžiui, prieš kelionę kelis paveikslus dar restauravo Prado muziejaus specialistai.

– Kiek „12 veikėjų iš Prado kolekcijos“ jau sulaukė lankytojų?

– Kol kas atėjo daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų, tačiau liko dar pora savaičių, tad skaičius nėra galutinis. Pernai Rygoje atidaryta Janio Rosenthalio paroda tapo lankomiausia per nepriklausomos Latvijos istoriją – ją apžiūrėjo 57 tūkst. žmonių. Taigi mūsiškė šį skaičių viršijo. Kaip tik neseniai diskutavome, koks yra tipinis parodos lankytojas. Paaiškėjo, kad kritinę masę sudaro išsilavinę, atviri 30–40 metų žmonės.

Muziejai – ypač nacionaliniai – dabar yra pačiame kultūrinio gyvenimo centre. Tai vieta, kur žmonės iš tikrųjų nori ateiti.

– Kaip manote, ar garsiais menininkų vardais pavyko pritraukti ir tą auditoriją, kuri įprastai muziejuose nesilanko?

– Mano manymu, garsių vardų priviliota publika pirmąkart pas mus atėjo prieš porą metų. Tada vyko paroda „Provanso magnetizmas“, kurioje rodėme Pierre’o Auguste’o Renoiro, Henri Matisse’o, Vincento van Gogho, Paulo Gauguino, Marco Chagallo, Pablo Picasso kūrinių. Dabar turbūt yra panašiai, bet apsilankė dar daugiau žmonių. Kai kurie – ir ne po kartą. Be to, džiugu, kad užsuko daug turistų.

– Nors 12 paveikslų paroda muziejaus veikloje yra išskirtinė, bilietas į ją kainuoja kaip paprastai – 3,5 euro. Kodėl nusprendėte palikti įprastą muziejaus bilieto kainą?

– Apie tai diskutavome dar prieš atidarydami parodą. Norėjome, kad ekspoziciją pamatytų kiekvienas susidomėjęs. Bilietai į teatrą ar operą ne vienam būna per brangūs, ypač pensininkams. O pas mus pensininkams bilietas kainuoja tik 2 eurus. Todėl manome, kad tokia kainodara leido „12 veikėjų“ pamatyti visiems, kas to norėjo.

Vis dėlto nusprendėme, kad bilietas negali būti visai nemokamas. Iš patirties žinome, jog atėję į nemokamą parodą žmonės vis klausinėja, ar tai, ką jie mato, yra originalai, ar kopijos. Lankytojams būna sunku patikėti, kad už dyką gali pamatyti originalių meno kūrinių.

– Šiek tiek atsitraukime nuo Prado kolekcijos ir pakalbėkime apie šio muziejaus veiklą. Kaip, jūsų manymu, šiandienis muziejus turi kalbėtis su lankytojais? Koks apskritai jo vaidmuo?

– Labai džiaugiuosi, kad muziejai – ypač nacionaliniai – dabar yra pačiame kultūrinio gyvenimo centre. Tai vieta, kur žmonės iš tikrųjų nori ateiti. Jie supranta, kad ir patys yra dalis šios tautos, jaučia pasididžiavimą. Taigi muziejus stiprina ir tautinius jausmus. Be to, čia vyksta ne tik parodos, bet ir diskusijos, seminarai, konferencijos, veikia dirbtuvės, klubai. Visa tai kuria galimybes kalbėti apie gyvenimą, apmąstyti savo vietą jame. Labai tai vertinu, nes kai devintajame dešimtmetyje ėmiau dirbti šioje srityje, padėtis buvo visiškai kitokia. Muziejai buvo populiarūs, tačiau atstumas tarp lankytojo ir įstaigos buvo didžiulis. O dabar visos kartos čia gali jaustis gerai. Muziejus yra lyg susitikimo taškas – toks, beje, ir mūsų šūkis.

– Pernai po ilgos rekonstrukcijos atidarytas Nacionalinis Latvijos meno muziejus. Skelbta, kad vos per kelias dienas jame apsilankė apie 125 tūkst. žmonių. Ar tai turėjo įtakos ir didesniam kitų muziejų lankomumui, ar pagyvėjo muziejinė veikla?

– Manau, kad taip. Kai prieš kelerius metus „Rygos birža“ pradėjo veiklą, mums sakė: pamatysite, iš pradžių lankytojų bus daug, nes visiems smalsu, bet po metų ar poros jų skaičius kris. Mus guodė ir ragino nusiteikti iš anksto, nes toks gyvenimas. Bet taip nenutiko – lankytojų skaičius kasmet tik auga. Be abejo, šiokiadieniais salės būna tuštesnės, tačiau savaitgaliais net reikia nusiteikti, kad gali tekti luktelėti eilėje.

———-

D. Upeniecė
1981 m. pradėjo dirbti Latvijos užsienio meno muziejuje.
1995 m. tapo Latvijos užsienio meno muziejaus direktore.
2010 m. tapo meno muziejaus „Rygos birža“, kuriame saugoma didžiausia užsienio meno kolekcija Latvijoje, direktore.
Organizavo tarptautinius meno projektus Indonezijoje, Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose, Pakistane, Tailande.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų