(Alfa.lt Pauliaus Peleckio nuotr.)

Susitaikanti su būtinybe: kodėl Ingrida Šimonytė nėra Grybauskaitė 2.0

Susitaikanti su būtinybe: kodėl Ingrida Šimonytė nėra Grybauskaitė 2.0

Kai nelabai nori, bet labai reikia – taip glaustai galima apibūdinti į atsakingiausius postus valstybėje aplinkybių išsviedžiamos Ingridos Šimonytės politinę biografiją.

Praėjus valandai po Ingridos Šimonytės interviu IQ žurnalui, ji stojo prieš keliolikos žurnalistų ir operatorių būrį, kad praneštų apie sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose. Bene sudėtingiausią bei atsakingiausią sprendimą savo gyvenime politikė paskelbė netgi ne spaudos konferencijų salėje, o Seimo fojė, kaip kai kas iškart įtarė – ne šiaip sau pasirinkusi kylančių laiptų foną.

Paklausta apie tokią kuklią susitikimo su žiniasklaida vietą, I. Šimonytė atsakė, regis, nestabtelėjusi pamąstyti: „Turbūt todėl, kad čia patogus apšvietimas, mano darbo vieta, ir kad tikrai nesitikėjau sau labai didelio dėmesio.“ Kad ir kaip būtų, pretendentų, tokiems pareiškimams pasirinkusių pilį, Laisvės kario ar mokslo centro kaimynystę, parengusių apgalvotus prisistatymus, siuntusių potencialiems rinkėjams šimtus tūkstančių laiškų, kontekste tai atrodė kontrastingai.

Kaip finansų krizei 2009-aisiais įsisiūbavus sutiko tapti finansų ministre – šios nominacijos ne itin trokšdama, taip I. Šimonytė sutiko dalyvauti ir vidiniuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidato į prezidentus rinkimuose, tačiau stengėsi nekalbėti apie tai taip, tarsi būtų besiaukojanti ar besielgianti herojiškai. Ir tą pačią dieną tapo akivaizdu – jeigu prezidento rinkimai vyktų socialiniuose tinkluose, I. Šimonytė juos užtikrintai laimėtų.

Kitokia finansų ministrė

Asmeninę erdvę ryškiai raudonomis linijomis apsibrėžusi I. Šimonytė apie ją kalba mažai. Ji nedalyvauja televizijos šokių ar dainų projektuose, nepasakoja apie save gyvenimo būdo laidose, nepastebima ant raudono kilimo žiniasklaidos fotografų blyksčių nušviečiamuose renginiuose. „Man neatrodo, kad žmonėms svarbios tokios temos, kaip ką aš verdu ar mezgu. Aš suprantu, kad smalsu, bet manau, kad tas smalsumo užganėdinimas dažnai patiems politikams pakiša koją, kai jie pripranta visas savo gyvenimo peripetijas per televiziją spręsti“, – IQ sakė I. Šimonytė.

Man neatrodo, kad žmonėms svarbios tokios temos, kaip ką aš verdu ar mezgu.

Progų pasižvalgyti į savo asmeninį gyvenimą beveik nesuteikianti politikė –šaknimis vilnietė: sostinėje gimusi, augusi, čia baigusi mokslus. Galiausiai kai kurių konservatorių bus matoma ir kaip potenciali Vilniaus merė. Tačiau iki tapdama norimiausia partijos kandidate kone į visus svarbius postus, I. Šimonytė ilgus metus dirbo valstybės tarnyboje. Po ekonomikos bakalauro (vėliau – ir magistro) studijų Vilniaus universitete ji įsidarbino Finansų ministerijoje, kur nedideliais laiptais apytikriai kas kelerius metus kilo jos karjera.

Penkerius metus buvusi ministerijos sekretore, I. Šimonytė per kelias 2009-ųjų savaites pakeitė keletą pareigybių – Andriaus Kubiliaus vyriausybei įgyvendinus valstybės tarnybos pertvarką, ji pagal įstatymo raidę tapo viceministre, o Algirdui Šemetai išvykus į Europos Komisiją, persikėlė į jo kabinetą – vadovauti ministerijai.

Politiškai nedėkingiausiu laiku patikėtame poste „nesudegė“ I. Šimonytės karjera, kaip buvo galima anuomet spėti. Priešingai – ji tapo ryškiausia finansų ministre po Dalios Grybauskaitės. Ir pasirodė visiška jos priešingybė. Nesvyruojanti prieš oponentų kritiką, nesaldžialiežuvaujanti nemalonių sprendimų akivaizdoje, skaičius ir faktus atmiešianti sąmoju, komunikuojanti aiškia, daugumai suprantama kalba, ji tapo viena dažniausiai žiniasklaidoje cituojamų politikių.

Vargiai galėjo būti kitaip, kai I. Šimonytė už kvailystes nesibodėdavo ir retoriškai pasiūlyti „į snukį“, pavyzdžiui, lygindama esamus ir praėjusius finansinius metus. „2009-ieji buvo išlaidų mažinimo metai, išlaidos sumažėjo 1 proc., pajamos ‒ 30 proc. Bet jeigu kas nors pasakys, kad išlaidos nemažėja dėl to, jog valdininkija išlaidauja, tai esu pasirengusi tokiam žmogui, atsiprašau už pasakymą, trenkti į snukį, nes skaičiai rodo visiškai kitą dalyką“, – 2010 m. Lietuvos laisvosios rinkos instituto diskusijoje kalbėjo tuometė finansų ministrė.

I. Šimonytė bene pirmoji įvedė naują bendravimo su visuomene standartą, pasinaudodama tada, tiesa, dar ne itin populiariais socialiniais tinklais – savo tinklaraštyje ji tokiu pat stiliumi kaip ir per Vyriausybės valandas Seime aiškindavo apie „praskolintą Lietuvą“ ir nesiskolinimą iš Tarptautinio valiutos fondo, dėstydavo apie lito devalvaciją, augančią infliaciją ir kitus prastai skambančius, tačiau tada buvusius itin aktualius terminus. Ironizuodama ji pati save ne kartą yra pavadinusi „buhaltere“ ar „apskaitininke“. Paklaustas apie tai, kokias galias Lietuvos vyriausybėse turi finansų ministrai ir kokį autoritetą tada išsikovojo I. Šimonytė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, profesorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad jos darbas su premjeru A. Kubiliumi buvo vienas darnesnių tandemų.

A. Kubilius veikiausiai net nenumanė, kokį partijai laimingą bilietą Finansų ministerijoje rado prieš dešimtmetį. (Vyginto Skaraičio/Fotobanko nuotr.)

„Daug priklauso nuo to, koks yra santykis su premjeru – ar jis palaiko atsargią finansų politiką, ar turi kitokių, politinių, motyvų, susijusių su išlaidų didinimu arba politiškai svarbių sričių finansavimu. Bet žiūrint bendrai, finansų ministro pozicija yra viena svarbiausių. Nesakyčiau, kad identiškas, bet jų požiūris į finansus ir krizės valdymo priemones buvo gana panašus. Man atrodo, kad ji bendrai turėjo aiškų premjero palaikymą ir pasitikėjimą“, – sakė politologas.

Ministrės komunikavimas įtiko, be abejonės, ne visiems. Daliai žmonių A. Kubiliaus vyriausybės valdymas atmintyje paliko ne tik skausmingų sprendimų, bet ir arogancijos prieskonį, tačiau, kaip sako 2008–2012 m. A. Kubiliaus patarėjo ekonomikos ir finansų klausimais pareigas ėjęs Mykolas Majauskas, tai nėra I. Šimonytei būdinga savybė. „Ji jautrus žmogus, priešingai, negu gali kam nors pasirodyti. Kiek aš turėjau privilegijos matyti, tai sudėtingi sprendimai buvo ne tik apskaičiuoti ir apsvarstyti, bet savotiškai ir išgyventi“, – IQ sakė politikas.

Ji yra jautrus žmogus, priešingai, negu gali kam pasirodyti.

Jis įsitikinęs ir dėl to, kad jos pasiryžime imti vadovauti Finansų ministerijai ir dalyvauti konservatorių partijos vidinėje atrankoje, renkant vėliavnešį prezidento rinkimuose, nereikėtų bandyti įžiūrėti karjerizmą.

„Tiek, kiek man teko galimybė matyti tuos procesus, ji yra kuklus žmogus ir niekada nesiveržia į jokius postus. Tačiau imasi atsakomybės, kai tą daryti reikia. Nemanau, kad tai reikia vadinti pasiaukojimu, bet, kiek man teko susidurti, ji yra labai kuklus žmogus. Niekada nekalba apie postus, apie tai, kad vienas ar kitas postas kažkuo geresnis ar blogesnis, visada keliamas tik atsakomybės klausimas – ar aš jaučiu atsakomybę to imtis ir ar galiu susitvarkyti“, – sakė Seimo narys M. Majauskas.

Tolyn nuo politikos

Po darbo Vyriausybėje I. Šimonytė atsitraukė nuo politikos ir nukeliavo dirbti į Lietuvos banko valdybą, taip pat grįžo į Vilniaus universitetą. Čia, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, ji ėmė dėstyti pirmojo kurso studentams. Instituto direktorius R. Vilpišauskas sako pakvietęs ją dėstyti dėl kelių priežasčių.

„Viena yra jos domėjimasis ekonomika – pastebėjau, kad ji reguliariai skaito, kas naujo yra rašoma, domisi akademinėmis diskusijomis, ne tik žiūri į tai iš praktinės pusės. Kitas svarbus dalykas buvo jos patirtis dirbant su viešaisiais finansais ir apskritai ekonominiais klausimais. Jos aiškus, įdomus kalbėjimas dažnai yra iliustratyvus, sudomina jaunimą. Kiek ji čia dėstė, man atrodo, tai iš tiesų pasiteisino. Ir studentai gerai vertino jos dėstymą – mes prašome jų atsiliepimų kiekvieną semestrą“, – retai kada ištuštėdavusias auditorijas prisiminė instituto direktorius. Kad jo žodžiai su tiesa neprasilenkia, patvirtinti gali ir šių eilučių autorius, pusmetį buvęs I. Šimonytės studentu.

Paklausus, kas sudėtingiau – kaip dėstytojai bendrauti su studentais, ar kaip politikei – su pensininkais, I. Šimonytė atsako paprastai.

„Sunkiau bendrauti su studentais. Nes su jais ne šiaip šnekiesi, bet nori jiems ką nors įdėti į galvą. Su pensininkais tiesiog kalbi, aiškiniesi, kartais gana neproduktyviai, nes žmonės turi labai gilų įsitikinimą, pavyzdžiui, apie tai, kad jeigu sumažinsi Seimo narių skaičių 40-čia, tai pensijas galėsi pakelti dvigubai. Su studentais užduotis kitokia – ne tik pasakyti žinutę, kad tave išgirstų, bet kad išliktų šis tas galvoje ir gebėjimas ateityje pritaikyti tai, kas liko“, – sako ji.

Akademinį įvertinimą I. Šimonytė gavo ne tik iš studentų – 2014 m. prie jos pareigų sąrašo prisidėjo ir pirmininkavimas Vilniaus universiteto tarybai, trukęs iki parlamento rinkimų 2016-aisiais.

Ne Grybauskaitė 2.0

Į politiką I. Šimonytė grįžo užtikrintai – buvo viena iš trijų parlamentarų, į Seimą išrinktų per pirmąjį turą. Iškelta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, su šia politine jėga I. Šimonytė taip siejama, kad kartais jos nepriklausymą partijai pamiršta ir aktualijas komentuojantys politologai, o partijos skyrius kartą pasiūlė eiti į jos pirmininkes – tokį atvejį prisiminusi, ji pati juokiasi. Bet siejimo su partija ji nesibaido – partinio bilieto įgyti neplanuoja, tačiau sako, kad konservatizmo pozicijos politiniame spektre jai yra artimiausios. „Negadinti dalykų, kurie veikia gerai, ir gadinti dalykus, kurie veikia blogai“, – glaustai jas apibrėžia Seimo narė ir pasvarsto apie buvimą šalia partijos, bet ne joje: „Su kai kuriais dalykais, atskirų žmonių požiūriu tam tikrais klausimais aš nesutinku, mano nuomonė kitokia, bet tai yra greičiau atsitiktinumas.“ Vertybiniai išsiskyrimai, apie kuriuos pastaraisiais metais nemažai kalbėta, problemų, pašnekovės teigimu, jai nėra sukėlę.

I. Šimonytė nesižavi lyginama su dabartine šalies vadove D. Grybauskaite ir laiko tai moterų stygiaus politikoje pasekme.

Parlamentarė ir potenciali kandidatė į prezidento postą nesižavi lyginama su dabartine šalies vadove D. Grybauskaite ir laiko tai moterų stygiaus politikoje pasekme, mat „buvusi tos pačios srities ministrė“ ir „šviesiaplaukė“ jai neatrodo pakankamas pretekstas statyti vieną greta kitos. Pretenduoti į dabartines D. Grybauskaitės pareigas ji sutiko po ilgų abejonių, o iš pradžių – ir visiškai nenorėdama. Žiniasklaidos kamantinėjamai ir partijos narių įkalbinėjamai I. Šimonytei teko padaryti ir tai, ko ji ypač nemėgsta – prasitarti apie asmeninį gyvenimą, kurio didelė dalis tenka mamos slaugymui. Tai, kaip ji sako, buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl dalyvavimo rinkimuose ji ilgą laiką nė nesvarstė.

O ką savo pamaina pasirinktų pati D. Grybauskaitė? (Andriaus Ufarto/ Fotobanko nuotr.)

„Niekas labai nepasikeitė, bet aš bandysiu tai suderinti“, – paskelbusi, kad dalyvaus rinkimuose, paaiškino I. Šimonytė. Kad derinimas bus nelengvas, leidžia manyti ir su IQ kalbėję neįvardytais norėję likti asmenys, artimi konservatorių partijai. Seime apstu politikų, neišskiriant ir šios politinės jėgos, daugiausia užsiimančių viešomis prakalbomis ir matomumo palaikymu, tačiau ne itin daug laiko investuojančių į darbą su teisės aktais, bet I. Šimonytė šiuo atžvilgiu yra išimtis.

Sunku ir humoristams

Politologai neabejoja, kad Seime madingų parlamentinių tyrimo komisijų objektu tapus A. Kubiliaus Vyriausybės finansų politikai krizės laikotarpiu, I. Šimonytė bus skrodžiama itin kruopščiai, ypač – jei laimės vidinius rinkimus konservatorių gretose.

Tačiau nors I. Šimonytė ir buvęs konservatorių premjeras buvo matomiausi prieš dešimtmetį priimtų sprendimų kalviai, A. Kubilius vieno prasčiausiai vertinamų Lietuvos politikų įvaizdžio neatsikratė iki šiol, o I. Šimonytė, dar nepaskelbusi savo sprendimo, pastarojoje „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausoje pateko į prezidento rinkimų favoritų ketvertą. „Teigiamų vertinimų būta daugiau, man atrodo, kad jos kalbėjimo būdas nemažai daliai rinkėjų yra patrauklus“, – galimą priežastį įvardija R. Vilpišauskas. Jis neabejoja, kad konkurentai, bent jau kai kurie iš jų, mėgins priminti finansų krizės valdymą ir rinkėjams sukelti neigiamas emocijas, susijusias su tuo laikotarpiu ir buvusia Vyriausybe.

Šaržuoti I. Šimonytę ne lengviau nei oponentams yra ir humoristams, leidžia suprasti koja kojon su politinėmis aktualijomis pastaruosius kelis dešimtmečius žengiančių „Dviračio žinių“ kūrėjas Haroldas Mackevičius.

Du konservatorių kandidatai į prezidentus: ar sunki laukia kova? (Šarūno Mažeikos/ Fotobanko nuotr.)

„Mūsų personažas ir Ingrida neturi labai daug bendro. Personažai kuriami įvairiais būdais, tai šis yra toks greta jos ir daugiau remiasi įvykiais, faktais, o ne lenda į charakterį. Ingrida, mano supratimu, yra asmenybė. Ji nelabai parodijuotina, ji pati gali parodijuoti, ką nori. Ar tokių daug? Ne, sakyčiau, man užtektų vienos rankos pirštų, antros nereikėtų“, – sako humoro laidos bendraautoris.

Neslėpdamas, kad I. Šimonytei kaip politikei jaučia prielankumą, jis aiškina tai paprastai – nėra daug politikų, kurie netgi kriziniais laikais gali veikti raminančiai. „O veikia tai, kad jie kalba teisybę. Politikoje labai dažnai tenka laviruoti, turėti dvišakį liežuvį, yra krūva politikų, kurių kaip profesija yra kalbėti viena, galvoti kita, ir tiesiog įpranti versti viską, ką jie kalba, kaip kojinę. Kai tiesą reikia skaityti tarp eilučių, tai nervina, kelia įtampą“, – priduria H. Mackevičius.

Paklausta, ko daugiau Seime – britiško humoro klasika tapusio serialo „Yes, (Prime) Minister“ ar draminio „House of Cards“, kuriame politika persipynusi su galios žaidimais ir intrigomis, elementų, dvejus metus parlamente dirbanti I. Šimonytė sako, kad tautos išrinktųjų namai kur kas labiau chaotiški.

„Ministrui ateiti į būrį profesionalių, seniai dirbančių viešajame administravime žmonių nėra lengva, nes tie žmonės galvoja maždaug taip: ne tokių matėm, pergyvenom visus iki šiol buvusius ir tave pergyvensim. Toks maždaug yra santykis su ateinančiu ministru, ypač, jeigu jis nelabai žino, ką nori veikti, tik būna ministru. Seime žmonės atsiranda truputėlį atsitiktiniu Brauno dalelių judėjimo principu – įvairiai išrinkti, labai skirtingi, todėl čia net ne komizmo daugiau, o chaoso, kuris gali būti produktyvus, bet nebūtinai“, – patirtis Vyriausybėje ir parlamente palygino I. Šimonytė.

Tačiau jos artimiausias išbandymas veikiausiai bus nepanašus nei į vieną, nei į kitą patirtį. Ypač, jeigu vidiniuose rinkimuose I. Šimonytei pavyktų įveikti konservatorių Vygaudą Ušacką, jau kurį laiką aktyviai besiruošiantį prezidento rinkimams. Visgi viena galima teigti gana užtikrintai – net jeigu apipešioti I. Šimonytės reitingus jau besitaikantiems oponentams pasisektų, jai nuoskaudų dėl nerealizuotų ambicijų ir nepatenkintos garbės neliks.

 

Ne prasčiau nei Šveikas: ryškiausios I. Šimonytės citatos

Apie prezidentės pasirašytus mokesčių pertvarkos įstatymus: „Kaip ir diskusijų dėl šių itin svarbių temų metu – nulis komentaro, nulis požiūrio, nulis reakcijos, tik sausas parašas. Net ditirambų nėr, sykį jau viskas labai gerai.“
(Įrašas „Facebook“, 2018 m. birželis)

Apie pasiūlymą sumažinti Seimo narių skaičių: „Dažnam atrodo, kad Seimas labai brangiai kainuoja. Kai buvo pateiktas siūlymas sumažinti Seimo narių skaičių 40 žmonių, man pačiai daug kartų kalbant su žmonėmis yra tekę apie tai diskutuoti. Jūs sumažinkit Seimo narių skaičių ir pinigų bus viskam. Visą laiką naudoju tokią analogiją, kad jūs nustokite namuose pirkti degtukus ir galėsite susimokėti už šildymą. Tada žmonės labai pyksta, kodėl tu taip sakai.“
(Interviu „Lietuvos ryto“ televizijai, 2017 m. liepa)

Apie Ramūno Karbauskio pareiškimą dėl prezidentės esą proteguojamų konservatorių: „Didžiausias sveikatos reformos pasiekimas bus, jei paslaugos taps prieinamos tiek, kad šitą poną pagaliau apžiūrės daktaras.“
(Įrašas „Facebook“, 2018 m. balandis)

Apie buvusią Vyriausybę ir jos vadovą: „Butkevičiaus vyriausybė, kaip ir jis pats, buvo labai amorfiška. Kad ir kaip kalsi, vis tiek nuslysta.“
(Interviu žurnalui „Moteris“, 2017 m. gruodis)

Apie aplinkinių požiūrį: „Gyvenime yra prasmingesnių dalykų, negu kontempliuoti, kad kažkas tavęs nemyli. Nėra taip, kad tau „dzin“. Aš esu normalus žmogus, norėčiau, kad žmonės mane mėgtų, bet ne kažkokiomis titaniškomis pastangomis. Nemėgstat – nemėgstat, ką dabar padarysi.“
(Pokalbis su Olegu Šurajevu laidoje „Apie“, 2018 m. balandis)

Reakcija į naujienos antraštę, skelbiančią apie „baravykų krizę“ Lietuvoje: „Dėve, Dėve, kas daros?! Reik Komisijos, nes musiet vė Kūbyliūs!“
(Įrašas „Facebook“, 2018 m. rugpjūtis)

Apie humoro jausmą: „Šiaip neįsivaizduoju, kaip be humoro jausmo būtų galima gyventi. Be jo labai lengva susireikšminti. Jeigu neturi humoro jausmo, būdamas labiau matomose pozicijose ar aukštesnėse pareigose, išskrisi į kosmosą kaip oro balionas. Man humoro jausmas yra dalykas, kuris mane laiko visada ant žemės.“ (Interviu LRT radijui, 2018 m. sausis)

Apie Gedimino Kirkilo atsisakymą pasitikrinti blaivumą Seime, kurį R. Karbauskis įvertino kaip įžeidimą: „Va, kokia caca. Neabejotinai baisus įžeidimas dar yra ir reikalavimas deklaruoti sandorius ir interesus ar atsakyti į visuomenei kylančius klausimus. Apskritai opozicijos egzistavimas yra grynas spjūvis Karbauskiui į fizionomiją. Neįžeidimas niekam yra tik visų pono rinkimuose deklaruotų principų apšikimas, aparimas ir apakėjimas.“
(Įrašas „Facebook“, 2018 m. birželis)

 

I. Šimonytė

1974 m. lapkričio 15 d. gimė Vilniuje.
1992 m. sidabro medaliu baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Žirmūnų gimnazija), įstojo į ekonomikos studijas Vilniaus universitete.
1996 m. įgijo verslo administravimo bakalauro diplomą, tame pat fakultete po dvejų metų baigė finansų magistro studijas.
1997 m. pradėjo dirbti Finansų ministerijoje Fiskalinės politikos departamento Mokesčių skyriaus vyriausiąja ekonomiste.
1998 m. tapo Mokesčių departamento Netiesioginių mokesčių skyriaus vedėja.
2002 m. ėmė vadovauti Finansų ministerijos Mokesčių departamentui.
2004 m. tapo Finansų ministerijos sekretore.
2009 m. tapo finansų viceministre, tais pačiais metais, Algirdui Šemetai išvykus į EK, paskirta vadovauti Finansų ministerijai.
2013 m. pradėjo dėstyti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, tapo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja.
2014 m. išrinkta Vilniaus universiteto tarybos pirmininke.
2015 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi už nuopelnus valstybei.
2016 m. vienmandatėje Antakalnio rinkimų apygardoje išrinkta į Seimą.

Komentarai

  • Ingrida Šimonytė dar dėstė makroekonomiką VU matematikos ir informatikos fakultete, nežinantiems ir to neskelbiantiems. Tai atrodo buvo 2014 metų pirmas pusmetis.

  • Bus geriausia Prezidente Lietuvai. Tegu saugo ja Dievas.

    • Atsakyti
  • bet koncervu sarase…

    • Atsakyti
  • Tik turintis seima ir vaiku Prezidentas gali suprasti zmoniu lukescius.As nesuprantu kaip galima rinkti bevaiki Prezidenta? Ar Jus nemanote kad jei pretendentas neturi vaiku,tai Jis ir nesupranta Tautos?

    • Nemanome. Kad suprasti savižudį, nebūtinai reikia nusižudyti, užtenka įsiklausyti ir mąstyti logiškai, kas Šimonytei ir būdinga

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų