Protestas Vokietijoje (Scanpix nuotr.)

Susiraukite, jus filmuoja

Susiraukite, jus filmuoja

Lietuvos piliečiai lengvai susitaiko su tuo, kad yra stebimi, ir menkai domisi asmens duomenų apsauga. Tai atveria kelius piktnaudžiauti.

Sunku rasti aiškesnį ženklą, kad esate stebimas, nei į jus nukreipta kamera. Tik vairuotojams apie stacionarius greičio matuoklius praneša kelio ženklai. Tačiau kamerų būna visur: gatvėse, parduotuvėse, degalinėse, stovėjimo aikštelėse, parkuose, laiptinėse, sodininkų bendrijose, statybų aikštelėse. Jums net neįtariant, vaizdo stebėjimo kamerų gali būti viešuosiuose tualetuose, persirengimo kambariuose ir soliariumuose – dėl technologijų pažangos jas paslėpti vis lengviau, o pastebėti – sunkiau.

Kameros vis išmanesnės – geba nuskaityti automobilių registracijos numerius ir išsaugoti juos duomenų bazėje. Tokiu būdu gali būti sekamas asmenų judėjimas. Miestų gatvėse jau pasirodo ir kamerų su veidų atpažinimo funkcija.

Kamerų kuriama stebėjimo visuomenė turi tam tikrų privalumų. Pasak advokatų kontoros „TSG Baltic“ partnerio Mindaugo Civilkos, žinojimas, kad nusikalsti ar viešąją tvarką pažeisti linkęs asmuo gali būti stebimas, riboja tokius veiksmus. „Kiekvienas racionaliai mąstantis žmogus viešojoje erdvėje elgiasi taip, tarsi būtų stebimas, – sakė teisininkas. – Baimė daryti nusikaltimą, be abejo, yra gerai.“

Kita vertus, vairuotojai žino, kad daugybė eismo dalyvių automobilius iki leistino greičio pristabdo tik ten, kur įrengti greičio matuokliai. Kitose atkarpose nebaudžiamumo jausmas gundo akseleratorių paspausti stipriau, nei leidžia taisyklės ar yra protinga. Atitinkamai ir nusikalstami veiksmai gali būti perkeliami ten, kur jų nemato stebėjimo kameros. Pagal bendrąją stebėjimo logiką, tai reiškia, kad būtina įrengti vis daugiau kamerų.

Kamerų daugėja

Lietuvos miestų gatvėse pastaruoju metu pasirodo vis daugiau viešojo stebėjimo sistemos elementų, o štai diskusijų, kodėl to reikia, iš esmės nėra. Nuo šių metų gegužės Vilniuje veikia 103 naujos modernios stebėjimo kameros, o iš viso jų sostinėje yra 115 – kai kur ir su garso davikliais. Viešai skelbta, kad pareigūnai turės galimybę pasinaudoti ir veidų atpažinimo funkcija.
Kauno miesto savivaldybė yra įrengusi 58-ias vaizdo stebėjimo kameras, o gegužę į bendrą sistemą buvo įjungtos keturios privačios bendrovės lėšomis sumontuotos kameros Ramybės parke. Klaipėdoje šiuo metu veikia apie 60 kamerų, o jau kitų metų pradžioje jų bus gerokai daugiau – apie 130.

Visa tai yra apskaitoma visuomenės stebėjimo sistemos dalis – apie ją prireikus galima gauti informacijos. Tačiau tai nereiškia, kad valdžia paiso esminių duomenų apsaugos reikalavimų. „Visų pirma, dažnai nėra įspėjamųjų ženklų, ir žmogus net neįtaria, kur jis yra sekamas, – sakė M. Civilka. – Tai yra bendro pobūdžio, iš Konstitucijos kylantis, pažeidimas. Žmogus negali viešojoje erdvėje tikėtis privatumo, kad jo niekas nematys ir neužfiksuos. Tačiau jam reikia bent jau turėti informaciją, kur tos kameros yra.“

2014 m. atlikusi patikrinimus 49-iose valstybės institucijose, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) nustatė, kad tik viena iš jų, Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centras, tinkamai reglamentavo ir įgyvendino duomenų subjektų teises. Be kita ko, tąkart išsiaiškinta, kad net 18 institucijų netinkamai vykdė vaizdo stebėjimą, apie tai neinformuodamos, nenustatė vaizdo duomenų tvarkymo taisyklių, nesudarė galimybių duomenų subjektui gauti savo vaizdo duomenų ir nebuvo pranešusios apie šių duomenų tvarkymą.

Niekas negali pasakyti, kiek Lietuvoje yra privačiai įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų.

Klausimų kelia ir kita su kontrole susijusi problema. Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kiek Lietuvoje yra privačiai įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų. Apie tai pripažįsta nieko nežinantys ir už viešąją tvarką atsakingi didžiųjų savivaldybių pareigūnai. Maža to, asmens duomenų valdytojus įstatymų nustatyta tvarka registravusi VDAI šią veiklą nutraukė šių metų gegužės 25 d., įsigaliojus ES Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR), o Asmens duomenų valdytojų valstybės registras ir anksčiau nebuvo skirstomas pagal naudojamas duomenų rinkimo technologijas. Taigi bendro kamerų skaičiaus niekas nekontroliavo.

Pasigenda skaidrumo

Kaip pastebi Lietuvos žmogaus teisių centro tarybos narė, Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė, politikų požiūrį į privatumo apsaugą atspindi ydingas pasirengimas BDAR įsigaliojimui – Lietuva pateko tarp aštuonių ES šalių, kurios nespėjo laiku priimti būtinų teisės aktų pakeitimų. Iki šiol nėra numatytos ir sankcijos naujų taisyklių pažeidėjams. „Pakeitimai turėjo būti priimti prieš metus ar pusantrų, – sakė ji. – Paruošiamasis etapas vyko paknopstomis.“

M. Civilkos teigimu, Lietuvos valstybė privatumo apsaugos srityje daugiau atsakomybės suteikia privačioms bendrovėms, negu linksta prisiimti pati – ir BDAR šito taip lengvai nepakeis. „Kalbant apie stebėjimo kontrolę, ką valstybė daro su tais duomenimis, kokiose bazėse jie saugomi, kas turi prie jų prieigą, kiek laiko jie saugomi – čia viskas yra gana chaotiška“, – kalbėjo teisininkas.

Nors visuomenės informavimas įvardijamas kaip vienas iš VDAI tikslų, pastaruoju metu jis iš esmės apsiriboja bendromis rekomendacijomis dėl duomenų apsaugos reformos. Oficialioje svetainėje jau kurį laiką nėra apibendrinta forma skelbiama statistika apie duomenų rinkimą bei nustatytus pažeidimus, paskutinis VDAI išleistas naujienų biuletenis apima 2017 m. rugsėjo‒spalio mėnesius, o pranešimai spaudai skelbiami retai – maždaug kas du mėnesius.

„Iš inspekcijos per daug tikėtis negalima, nes tai tik priežiūros institucija, ir jos pareigos yra ribotos, – sakė M. Civilka. – Ką tikrai reikia keisti – skaidrumą ir valstybės atskaitomybės lygį.“

Visuomenei neįdomu?

Demokratinėje šalyje prižiūrėti valdžią ir reikalauti pokyčių turėtų pilietinė visuomenė. Taip, kaip Vokietijoje, kurios sostinėje šių metų balandžio 11 d. susibūręs Berlyno teisių į laisvę aljansas priešinasi planams įrengti iki 2500 naujų vaizdo kamerų pusšimtyje pavojingiausiomis laikomų viešųjų vietų. „Mes norime, kad Berlynas ir toliau liktų miestu, kuris yra atviras pasauliui, vertas gyventi, laisvas ir saugus visiems“, – teigiama aljanso deklaracijoje.

Tačiau Lietuvoje vaizdo stebėjimo tinklo plėtra nekelia masinio nepasitenkinimo. Iš esmės ignoruojama ir nemalonia tradicija tapusi asmenų teisę į privatumą pažeidžiančio ikiteisminio tyrimo bei žvalgybinių duomenų viešinimo problema. Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) užsakymu 2016 m. liepą Lietuvoje vykdytos apklausos rezultatai atskleidė „privatumo paradoksą“ – neatitikimą tarp piliečių deklaruojamų nuostatų, jog asmens duomenų apsauga yra svarbi, ir ryžto imtis veiksmų, kad ji būtų užtikrinta praktikoje. Be to, du trečdaliai respondentų pripažino neišmanantys savo teisių ir pareigų asmens duomenų apsaugos srityje.

„Visuomenė yra sekama, bet jai tas nelabai įdomu. Tai būdinga atsilikusioms visuomenėms, kuriose žmonės yra ką tik išsivadavę iš vergovės“, – teigė M. Civilka, pridūręs, kad svarbus ir socioekonominis veiksnys – daugeliui vis dar aktualiau prasimaitinti ir išgyventi, o ne pasirūpinti privatumu. L. Meškauskaitė teisę į privatumą vadina „trečios kartos teise“, kurią galima užtikrinti tik sočioje ir laimingoje visuomenėje.

Lietuvių požiūrį į asmens duomenų apsaugą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė Simona Merkinaitė sieja su bendra piliečių apatija: „Žmonės yra pasyvūs ir aš nežinau, ar jie yra pasiryžę ginti savo privatumą ir asmeninę erdvę, atsispirti invazijai į privačią sritį.“ Tyrėja primena, kad sovietmečiu buvo tiek naikinama viešoji erdvė, tiek ir pažeidinėjama teisė į privatumą. Žmonėms nebuvo leidžiama laisvai kalbėti, formuotis pažiūras, burtis į susivienijimus. Dabar tai patyrusiems ar net jų vaikams gali būti sunkiau priešintis piktnaudžiavimui, taip pat ir masiniam stebėjimui. Tai sudaro sąlygas valstybei kėsintis į moralės sritį – aiškinti, „kada ir kiek galima gerti, kaip ir su kuo bendrauti, kaip elgtis“.

Tuo pačiu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ateina tas metas, kai privatumas daugelio noriai keičiamas į patogumą. M. Civilkai nykstantys pasirinkimai kelia susirūpinimą: „Kas valdo duomenis, galiausiai valdo žmogų. Žmogus yra ne kas kita, kaip duomenų apie jį visuma.“

Komentarai

  • Kamerų bijo nusikaltėliai o jeigu aš nedarau nieko blogo,neleistino tai ir kamerų nebijau ir kuo jų daugiau tuo saugiau

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Vita komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų