Marion Maréchal (Scanpix nuotr.)

Susipažinkite su Marion Maréchal – nauju prancūzų nacionalizmo balsu

Susipažinkite su Marion Maréchal – nauju prancūzų nacionalizmo balsu

Marine Le Pen dukterėčios kryžiaus žygis už katalikišką Prancūziją vyks auditorijose

Pasikeitęs Santakos rajonas Lione – šiuolaikiško ekologiško gyvenimo laboratorija. Palei Roną važiuoja savavaldis elektrobusas, prie pertvarkytų dokų rikiuojasi ekologiška architektūra. Paupio kavinėse galima sveikai užkąsti, buvusius pramoninius sklypus užėmė meno centrai. Rajone įsikūrę šiuolaikiniai didmiesčio žmonės 2017 m., renkant Prancūzijos prezidentą, Emmanueliui Macronui antrajame ture, kuriame jis varžėsi su nacionaliste Marine Le Pen, atidavė net 82 proc. balsų.

Neįtikima, bet šiandien ten pat pradėtas visai kitoks eksperimentas su jauniausia Le Penų politinės dinastijos nare priešakyje. Pernai rudenį šalutinėje gatvelėje duris atvėrė privati aukštoji mokykla – Socialinių, ekonomikos ir politikos mokslų institutas. Jį įsteigė Marion Maréchal – M. Le Pen dukterėčia ir „Nacionalinio fronto“ (dabar – Nacionalinis sambūris) įkūrėjo Jeano Marie Le Peno vaikaitė. 2012 m., kai dar studijavo teisę, vienai kadencijai išrinkta į Nacionalinę asamblėją, šiandien 29 metų M. Maréchal teoriškai yra pasitraukusi iš politikos. O iš tiesų trečiosios Le Penų kartos narė turi plačių užmojų pakreipti dešiniųjų programą, nelįsdama į rinkimų politiką.

Gal konceptualus mąstymas Prancūzijai ir brangus, tačiau link renkamųjų pareigų tenykščiai politikai paprastai eina per darbą partijoje ar ministerijoje. Amerikietiška darbo idėjų kalvėse ar akademiniuose sluoksniuose maniera nėra įprasta. M. Maréchal pasirinkimas įspūdingas ne tuo, kad atspindi pasitraukimą iš politikos: Lione tuščioje auditorijoje ji nedviprasmiškai pasakė: „Tikrai grįšiu į politiką.“ Veikiau įspūdinga, kad jai idėjų sklaida ir siekis nušlifuoti dešiniąją ideologiją – priemonė „likti politikoje, bet kitu būdu“.

Mokyklos, kurią Prancūzijos edukologai laiko reklaminiu triuku, tikslas – mokyti, o ne vykdyti tyrimus. Po dvejų socialinių mokslų ir verslo studijų metų bus išduoti diplomai (valstybės kol kas oficialiai nepatvirtinti), studentų – tik 90. Hole pakabintas studijų tvarkaraštis, kuriame rasi nuo paskaitų apie medijas ir lyderystę iki tokių dalykų kaip „Prancūzija, krikščionybė ir pasaulietiškumas“ ar „Islamistinės pasaulio organizacijos“. Siekis sulaužyti prancūzų mąstymo „ideologinį prisitaikymą“ prisideda prie „kultūros politikos“ arba „metapolitikos“, kaip sako M. Maréchal. „Kova negali vykti tik rinkimuose“, – pernai Konservatorių politinių veiksmų konferencijoje Vašingtone kalbėjo ji.

M. Maréchal savo politiką vadina „konservatyvia“. Iškalbinga jau vien dėl to, kad Prancūzijoje politika šiuo žodžiu apibūdinama retai, jis skamba amerikietiškai. Benjaminas Haddadas iš „Atlantic Council“ Vašingtone jauniausios iš Le Penų planus gretina su tuo, kas prieš 1980 m. išrenkant Ronaldą Reaganą vyko JAV, kai konservatoriai specialiai steigė institucijas, kad galėtų perimti Respublikonų partiją. Nors nereguliariai, M. Maréchal bendrauja su Steve’u Bannonu, o buvęs „Breitbart News“ Londono biuro redaktorius dirba jos mokyklos patariamojoje taryboje.

Bene įdomiausia, kad M. Maréchal pasirinktas terminas „konservatyvi“ atspindi visai kitokią nei tetos politinę strategiją

Politikos vadinimas konservatyvia atspindi ir M. Maréchal maniją išsaugoti katalikišką prancūzų tapatybę, bandant į priimtiną apdarą įvilkti dažnai nuodingą natyvistinį diskursą. Gal M. Maréchal ir koneveikia Prancūzijos pasauliečius, kurie laukdami Kalėdų meta prakartėles iš rotušių, bet didžiausia rakštis jai – masinė musulmonų imigracija. „Nenoriu, kad Prancūzija taptų islamo kraštu“, – teigė politikė ir pridūrė, kad eseisto Renaud Camus, įspėjančio, jog Europa bus paimta per demografiją, išpopuliarinta „didžiojo pakeitimo kitais“ teorija „nėra absurdas“, taip pat paminėjo tyrimą, kuris rodo, kad jau 2040 m. „čiabuvių prancūzų“ bus mažuma. „Kaip ir jūs, mes norime susigrąžinti šalį“, – nuskambėjo jos žodžiai auditorijai Vašingtone.

Antroji ir trečioji Le Penų karta (Scanpix nuotr.)

Bene įdomiausia, kad M. Maréchal pasirinktas terminas „konservatyvi“ atspindi visai kitokią nei tetos politinę strategiją. M. Le Pen labiau rūpi nežabotas kapitalizmas ir „laukinė globalizacija“, o ne šeimos vertybės, ir tai atitinka jos siekį palenkti anksčiau komunistus rinkusią darbininkų klasę iš pramoninių Prancūzijos regionų. M. Le Pen populizmas – klasikinė kova su elitu. Į gegužę vyksiančius Europos Parlamento rinkimus ji eina su šūkiu „suteikime galią žmonėms“ ir didžiuojasi vadinama populiste.

M. Maréchal panašesnė į senelį, jai įdomiau ekonominiai smulkiojo verslo ir amatininkų rūpesčiai, o jos projekto ašis – apginti bažnyčios bokštų, kaimiškų šaknų ir šeimos vertybių Prancūziją. Visa tai iš dalies patenka į katalikiško nacionalizmo sritį. Skirtingai nei teta, M. Maréchal žygiavo su nepritariančiais gėjų santuokoms. Žinoma, yra šiuolaikinis prancūziškas siužeto vingis – ji gyvena atskirai nuo dukros tėvo, o bulvarinėje spaudoje mirgėjo jos nuotraukos su vienu Italijos Šiaurės lygos narių. Tačiau, skirtingai nei italai, M. Maréchal nesiekia suvienyti populistinės dešinės ir kairės. „Nevadinu savęs populiste“, – sakė politikė. Jai svarbiau, kad vieniu taptų dešinė ir kraštutinė dešinė, o darbininkų klasės rinkėjai balsuotų vieningai su bourgeoisie enracinée (šaknis įleidusia buržuazija).

Naujas M. Maréchal planas

Netrūksta kliūčių, įskaitant istorinį bagažą ir rimtus kraštutinės dešinės bei Prancūzijos respublikonų nesutarimus Europos klausimu, ką ir kalbėti apie griežtai į rankas partiją suėmusią M. Le Pen. Artimiausiu metu M. Maréchal nemes iššūkio tetai. Tačiau Prancūzijoje, o ir Europoje, partinė politika – nepaprastai taki. Partijos politikoje pasislinkę dešiniau respublikonai atidavė nuosaikiuosius E. Macronui. Vienas deputatas, Thierry Mariani, neseniai perėjo į M. Le Pen stovyklą. Italijos pavyzdys rodo, kad net neįmanomi politiniai kompanionai gali būti kartu ir valdžioje.

Svarbiausia, kad M. Maréchal niekur neskuba. Jai pagelbės reakcionieriškų knygų (pavyzdžiui, rašomų Erico Zemmouro) ir žurnalų populiarumas. Dešinysis savaitraštis „Valeurs Actuelles“ perkamas aktyviau nei kairės pakraipos dienraštis „Libération“. Mėnraščio „L’Incorrect“ redaktorius dirba M. Maréchal patariamojoje taryboje. Jauniausioji iš Le Penų debiutavo 1992 m. kampanijos plakate kaip šviesiaplaukė mažylė senelio rankose. Šiandien, pripažindama, kad „žavisi jo pastangomis“, ji žaidžia ilgalaikį žaidimą. Būtų neapdairu ją ignoruoti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų