(Reuters nuotr.)

Supančiotas pasaulio lyderis

Supančiotas pasaulio lyderis

Kas jis, naujasis Jungtinių Tautų vadovas António Guterresas?

Septintojo dešimtmečio viduryje A. Guterresas buvo pripažintas geriausiu visų laikų inžinerijos studentu Lisabonos universitete. To meto fašistinė António de Oliveiros Salazaro diktatūra ribojo galimybes mokytis, tad išsilavinimas tapo turtingų ir įtakingų šeimų palikuonių privilegija. Nors šių šeimų atstovai nebuvo aistringi diktatūros rėmėjai, dažniau santūrūs priešininkai.

Tapti Socialistų partijos nariu A. Guterresą pastūmėjo krikščioniškas mąstymas, konkrečiai – popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarum. Krikščioniškas pažiūras sustiprino ir žmona Catarina Vaz Pinto, kilusi iš garsios portugalų aristokratų giminės, kuri išugdė ne vieną kunigą. Po 1974 m. Gvazdikų revoliucijos, kurios vienas lyderių jis buvo, šalyje labai išaugo komunistų įtaka ir šie neleido steigtis krikščionių demokratų partijai. A. Guterresas tokią padėtį išnaudojo – į savo partiją kvietė katalikiškų pažiūrų veikėjus.

Portugalijos prezidentą Mário Soaresą reikėtų laikyti politiniu A. Guterreso globėju, atvedusiu į Socialistų partijos generalinio sekretoriaus kėdę, o 1995 m. – ir į ministro pirmininko postą. Vis dėlto jo vadovavimo laikotarpis ir sėkmė vertinami itin prieštaringai.

Dukart premjeras

Naujojo Lisabonos universiteto profesorius, buvęs diplomatas ir politologas Armando Marquesas Guedesas kalbėdamasis su IQ pabrėžė, kad A. Guterreso ministrų kabineto veikla buvo išties sudėtinga: „Sovietų Sąjungos griūtis palietė Portugalijos komunistus. XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje nemaža jų dalis ėmė migruoti į Socialistų partiją. Organizacijoje pradėjo formuotis nauji galios centrai. Nors katalikai su komunistais stengėsi dirbti išvien, vidiniai vaidai nesiliovė. Papildomų rūpesčių kėlė įsisiūbavusi pasaulinė ekonomikos krizė, kurią jūsų šalis prisimena kaip 1998-ųjų Rusijos krizę.“

Pačios Portugalijos ekonomika pirmosios A. Guterreso vyriausybės valdymo laikotarpiu augo, o biudžeto deficitas mažėjo. Nors pasaulio ūkis išgyveno nuosmukį, Portugalijos BVP nuo 1995 iki 1999 m. stiebėsi vidutiniškai 3,58 proc. per metus.

A. Guterresas Portugalijoje įgyvendino tokias socialinės politikos idėjas, kaip minimalios pajamos.

Socialistų partijos atstovas ryšiams su visuomene Paulo Afonso prisiminė, kad iš ES plaukianti finansinė parama palaikė šalies ekonomiką ir leido plėsti socialinę apsaugą: „A. Guterresas įgyvendino tokias socialinės politikos idėjas, kaip minimalios pajamos. Tačiau diskusijų būta moraliniais klausimais. Jis pasisakė prieš abortų legalizavimą, nors nemaža dalis partijos narių tai rėmė. A. Guterresas pareiškė neversiąs nieko balsuoti prieš savo sąžinę, bet asmeninę nuomonę išsakė viešai. Galiausiai nuspręsta rengti referendumą, ir juo atmesta idėja legalizuoti abortus.“

Nors 1999 m. A. Guterresas perrinktas antrajai kadencijai, situacija ėmė blogėti: intensyvėjo batalijos partijoje, 2001 m. šalies ūkio plėtra sulėtėjo iki 1,7 proc. BVP. Tais pačiais metais Socialistų partija triuškinamai pralaimėjo savivaldybių rinkimus, o prieš 2002 m. nacionalinius rinkimus A. Guterresas pasitraukė iš vyriausybės vadovo posto.

Sėkminga tarptautinė karjera

Dar prieš išeidamas iš nacionalinės politikos, A. Guterresas jautė besikeičiantį politinį klimatą ir rengėsi pasinaudoti dirbant premjeru užsitarnautu pripažinimu.

Žinomumas ne tik atvėrė duris į socialistinių pažiūrų partijas vienijančios organizacijos „Socialist International“ prezidento pareigas, kurias jis ėjo nuo 1999 iki 2005 m., bet ir padėjo patekti į Jungtines Tautas. 2005 m. birželį–2015 m. gruodį jis buvo vyriausiasis pabėgėlių komisaras.

IQ pašnekovo profesoriaus A. M. Guedeso teigimu, A. Guterresas su šiomis pareigomis susitvarkė gerokai sėkmingiau nei su premjero: „Jam puikiai sekėsi. Be to, jis sulaukė didelės katalikų intelektualų ir politikų paramos. Pabėgėlių klausimai nuolat domino katalikus. Tai rodo ir dabartinė popiežiaus Pranciškaus veikla, ir Raudonojo Kryžiaus organizacijos istorija.“

(JTO nuotr.)

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra yra viena svarbiausių ir įtakingiausių Jungtinių Tautų organizacijų. Neretai jos vadovas laikomas antruoju žmogumi pagal įtaką po generalinio sekretoriaus. Šiandien, kai Europa patiria vieną didžiausių pabėgėlių krizių istorijoje, šios institucijos pozicijos dar labiau sustiprėjo.

Patirtis sprendžiant pabėgėlių problemas atliko svarbų vaidmenį ir renkant naująjį Jungtinių Tautų vadovą. Tai tvirtina ir P. Afonso: „A. Guterresas realiai nujautė savo galimybes patekti į Jungtinių Tautų vadovo postą, nes pabėgėlių tema šiuo metu itin aktuali. Pasiūlėme jam kandidatuoti šalies prezidento rinkimuose, kuriuos vėliau laimėjo dešiniųjų kandidatas (Marcelo Rebelo de Sousa – IQ past.). Esame tikri, kad António būtų nugalėjęs, tačiau nusprendė nesivaržyti, nes jautė turintis šansų tapti Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi. Truputėlį tuo abejojome, nes buvome girdėję Ban Ki-moono poziciją, kad atėjo metas organizacijai vadovauti moteriai. Manėme, kad geriau pergalė šalies prezidento rinkimuose nei pralaimėjimas Jungtinių Tautų vadovo rinkimuose.“

Nei Romos, nei imperija

A. Guterreso skrydis į Jungtinių Tautų viršūnę primena klasika tapusius Voltaire’o žodžius apie Šventąją Romos imperiją, kuri, anot mąstytojo, nebuvo nei šventa, nei Romos, nei imperija. Panašiai ir su A. Guterresu. Jis – nei moteris, nei rytų europietis, tačiau laimėjo rinkimus, nors prieš juos favoričių ieškota tarp politikių, kilusių iš rytinės Senojo žemyno dalies.

Kaip teigė Portugalijoje dirbęs aukšto rango Serbijos diplomatas, prašęs neminėti pavardės, be Saugumo Tarybos paramos nė vienas kandidatas neturi galimybių tapti Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi: „Antroje vietoje likęs mano kolega Vukas Jeremičius amerikiečių laikytas pernelyg palankiu Rusijai. O Portugalijos diplomatija yra labai draugiška, šalis neturi didelių priešų, palaiko šiltus santykius su buvusiomis kolonijomis, ir tai Jungtinėse Tautose atveria daug durų.“

Būtent į šį aspektą ir reikėtų atkreipti dėmesį. Jungtinių Tautų generalinį sekretorių skiria Generalinė asamblėja Saugumo Tarybos teikimu. Bet kurios iš nuolatinių Saugumo Tarybos narių veto užkerta visas galimybes užimti tarptautinės organizacijos vadovo postą.

Lietuva, Lenkija ir kitos regiono valstybės atvirai nepritaria ekspansinei Kremliaus politikai, tad kandidatams iš Rytų ir Vidurio Europos sunku perlipti Rusijos, keliančios sumaištį Ukrainoje, Sirijoje, Gruzijoje ir kitur, barjerą.

Svarbu, ne ko norima, o kas leidžiama

Siekdamas Jungtinių Tautų vadovo posto, A. Guterresas pasiuntė aiškią žinią: pasaulyje vis sunkiau išsaugoti taiką, o jeigu klimato kaitai nebus užkirstas kelias, stokosime stiprių plėtros projektų, padėtis dar labiau pablogės.

Paryžiaus susitarimai kovos su klimato kaita srityje – kelias į saugumą. Toks A. Guterreso požiūris dera prie popiežiaus Pranciškaus išsakytų idėjų enciklikoje Laudato Si, nors tuo pačiu nuima kaltę daliai dabartinių politinių lyderių nuo pečių.
Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pozicija yra dviprasmiška. Ji sudaro sąlygas tiesiogiai prisidėti prie taikos palaikymo ar pabėgėlių misijų įgyvendinimo ir padėti tūkstančiams žmonių, tačiau neleidžia nieko, kas būtų prieš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos valią.

Atvejų, kai Saugumo Taryba atmeta generalinio sekretoriaus pasiūlymus, būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, 1997 m. tuometis Jungtinių Tautų vadovas Kofi Annanas siūlė nusiųsti 720 taikdarių pajėgas į Siera Leonę, kad šios padėtų pasiekti susitarimus, įtvirtintus 1996 m. Abidžano taikos sutartyje, sudarytoje šalies prezidento Ahmado Tejano Kabbaho ir Revoliucinio jungtinio fronto, kuriam vadovavo Foday Sankohas. Nors į susitarimą buvo įtrauktas kreipimasis į Jungtines Tautas, ir tiek sukilėliai, tiek Siera Leonės vadovybė laukė taikdarių, K. Annano pasiūlymas taip ir nebuvo patvirtintas.

Buvęs Serbijos diplomatas Portugalijoje pabrėžė, kad generalinis sekretorius darys tik tai, ką jam leidžia Saugumo Taryba, todėl būtina atkreipti dėmesį į Sirijos įvykius. Neseniai Rusijos, Turkijos ir JAV karininkai Antalijoje vykusiame susitikime dėliojo planus, kaip kovoti su „Islamo valstybe“. Būtent „Islamo valstybė“ šiandien tampa bendruoju vardikliu, kuris padeda suvienyti skirtingas šalis.

Siekis nugalėti „Islamo valstybę“ ir iš to kylantys padariniai veikiausiai taps pagrindine A. Guterreso darbotvarkės dalimi.

Taigi, siekis nugalėti šią teroristų organizaciją bei iš to kylantys padariniai veikiausiai ir taps pagrindine A. Guterreso darbotvarkės dalimi. Tvirti Sirijos ir Rusijos santykiai sudaro prielaidas manyti, kad didelė dalis nusikaltimų žmogiškumui bei tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų nebus ištirti.

Kaip teigė Pietų Afrikos Respublikos universiteto teisės profesorius Jeremy Sarkinas, dirbantis su Sirijos opozicija ir rengiantis naują šios šalies konstituciją, situacija yra itin kebli: „Daugybę metų dirbu pereinamojo teisingumo srityje.

Teisingumas neretai reikalauja nubausti bent jau pagrindinius nusikaltėlius, o tikimybė, kad Basharas al Assadas atsakys už cheminio ginklo panaudojimą, kuriuo pražudyta daug civilių, lieka nedidelė. Vis dėlto negalime pamiršti, kad 2015 m. rugpjūtį Rusija pritarė Saugumo Tarybos rezoliucijai, kuri sudarė sąlygas tirti šį karo nusikaltimą.“

Nėra abejonių, kad A. Guterreso laukia virtinė iššūkių, siekiant suderinti įvairių valstybių interesus ir prisidėti prie saugumo pasaulyje užtikrinimo. Sukaupta didžiulė patirtis labai pravers, tačiau ar A. Guterresas tikrai taps geriausiu generaliniu sekretoriumi, nežino niekas. Kol kas didžiausia nauda iš šių rinkimų atitenka Portugalijai – ji gavo puikią progą kilstelėti savo prestižą tarptautinėje bendruomenėje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų