Sunkus išsiskyrimas (Scanpix nuotr.)

Šunys loja, karavanas eina

Šunys loja, karavanas eina

Savarankiškumo, didesnės autonomijos ar visiškai atsiskirti Europoje siekia ne vienas regionas, tačiau naujų valstybių gimimą senosios žemyno šalys gniauš kiek pajėgdamos

Dideliu sąmyšiu prasidėjęs Katalonijos nepriklausomybės siekimas, atrodo, baigsis klausimo įšaldymu. Katalonijos separatistų lyderis Carlesas Puigdemontas atstatydintas, judėjimo vadovams gresia 30 metų nelaisvės už maištą, priešinimąsi valstybinei valdžiai ir valstybės lėšų švaistymą, o referendumo aidus nutildė baimė ir nerimas dėl valstybės ir žmonių ateities.

Ne tik Ispaniją, bet ir tarptautinę bendruomenę išjudinusi secesijos banga – ne pirmas ir ne paskutinis atvejis Europos ir viso pasaulio istorijoje. Tačiau reikia pripažinti, kad katalonų ryžtas ir elgesys į tarptautinę areną vėl grąžino klausimus dėl regioninio separatizmo ir jo padarinių Senajam žemynui bei pasauliui.

Pirmenybė tautinei tapatybei

Veikiausiai sunkiai rastume valstybę Europoje, kurioje mintys dėl dalinės politinės ar kultūrinės autonomijos ar nepriklausomybės nebūtų pažįstamos. Įvairiais duomenimis, vien Prancūzijoje priskaičiuojama apie 14 tokių iniciatyvų, Vokietijoje – 5, Ispanijoje – net 16. Galima ginčytis dėl jų reikšmės ir masto, tačiau principas vienas – tautiniu ar bendruomeniniu pagrindu susivienijusi žmonių grupė siekia apriboti centrinės valdžios galią ir savarankiškai tvarkytis kasdienį, politinį ir ekonominį gyvenimą.

Tautiniu ar bendruomeniniu pagrindu susivienijusi žmonių grupė siekia apriboti centrinės valdžios galią ir savarankiškai tvarkytis kasdienį, politinį ir ekonominį gyvenimą.

Kaip teigė Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitikas Vytautas Keršanskas, modernios Europos istorija yra tautų istorija, o šiandienis žemyno politinis žemėlapis dėl įvairių priežasčių ne visur atitinka atskirų tautų ar etninių grupių geografinį išsidėstymą. „Todėl būtent etninė, kalbinė, kultūrinė skirtis valstybėse lemia siekį saugant savo tapatumą turėti didesnę autonomiją ar – kraštutiniais atvejais – visišką nepriklausomybę, – sakė pašnekovas. – Ambicijų siekis nulemtas ir to, ar konkreti etninė grupė turi savo „motininę“ valstybę, taip pat ar istoriškai turėjo savo valstybingumą, kurį siekia atkurti.“

Katalonijos atvejis, analitiko požiūriu, yra tinkamiausias pavyzdys: „Katalonai save laiko atskira tauta, jie atsimena, nors ir kelis amžius jo neturėjo, istorinį valstybingumą.“ Negana to, generolo Francisco Franco valdymo laikotarpiu (1936–1975 m.) patirta asimiliacija ir ispanizacija skatina kalbėti apie poreikį atsiskirti, siekiant išsaugoti savąją tapatybę.

Katalonų kalba regione oficialiai dėstoma nuo 1983 m. Tai antra oficiali švietimo sistemos kalba, kuria bendrauja maždaug ketvirtadalis gyventojų. Autonomijos teisėmis Ispanijai priklausanti

Katalonija turi ne vieną valstybingumo simbolį: parlamentą, vėliavą, lyderį, savas policijos pajėgas, net nedideles atstovybes užsienyje prekybos ryšiams puoselėti. Didžiuodamiesi gausiu kultūros paveldu, katalonai save laiko atskira tauta. Jų pavyzdžiu seka Andalūzijos, Balearų regionai, Kanarų salos ir radikalieji baskai.

Pastebima, kad šių teritorijų separatistų naudojamos priemonės ir būdai turėjo įtakos ir Prancūzijos tautoms. Autonomijos lūkesčiai jaučiami Akvitanijos, Normandijos regionuose, Elzase, Korsikoje ir savo kalbą, savitą kultūrą, virtuvę turinčioje Bretanėje. Būtent bretonai labiausiai priešinasi centrinės valdžios siūlymams sumažinti regionų skaičių Prancūzijoje, mano, kad yra garbės reikalas, be nacionalinės kalbos, mokėti ir protėvių kalbą.

Odė ekonominiams veiksniams

Šalia minėtų tapatybės veiksnių atsiduria ir ekonominiai aspektai, kai viena tauta ar kultūrinė bendruomenė nesijaučia pakankamai integruota į šalies ūkį arba mano, jog jos ekonominis kapitalas išnaudojamas, bet nieko negaunama mainais. Kaip teigė V. Keršanskas, per ekonomikos krizę separatizmo judėjimai sustiprėjo todėl, kad tie regionai dažnu atveju yra ekonomiškai labiau išsivystę ir stipresni nei likusi valstybės dalis. „Tačiau ekonominis veiksnys yra tik papildomas, pagrindiniu vis tiek laikyčiau egzistuojantį atskirą tautinį, etninį tapatumą“, – kalbėjo ekspertas.

Kartais nepasitenkinimas ir reikalavimas dalinės ar visiškos autonomijos, siekis paskelbti nepriklausomybę atgyja susidūrus su nepageidaujamu kišimusi ten, kur, atrodo, nėra reikalo, ir lemia tolesnį valstybių skaidymąsi vienoje bendrijoje, pavyzdžiui, ES. Ši, žengianti vis gilesnės integracijos link, gali paspartinti šalių skaidymosi procesus ir tam tikrais atvejais paskatinti separatistinių jėgų iškilimą bei stiprėjimą.

Vienas tokių atvejų – Belgija. Iš trijų regionų sudarytoje Belgijos federacinėje parlamentinėje monarchijoje 6 mln. gyventojų kalba olandiškai, mažiau kaip 3 mln. – prancūziškai. Dar 2014 m. federalinius rinkimus laimėjusi Flamandų nacionalinė partija Belgiją nori padalyti. Ji tiki, kad labiau pasiturintis Flandrijos regionas neturėtų subsidijuoti skurdesnės prancūzakalbių srities Valonijos. Šią problemą bandyta spręsti modernizuojant valstybę ir pritraukiant tiesioginių užsienio investicijų.

Einant Europos integracijos keliu, prekiauti su ES narėmis tapo gerokai paprasčiau, bet tai nepadėjo suvaldyti kultūrinės, ekonominės ir socialinės įvairovės. Tai, apžvalgininkų teigimu, leido formuotis nevienodoms preferencijoms ir minėtais aspektais skirtis nuo valstybės. Įsitraukimas į ES lėšų perskirstymo mechanizmus, regionų konkurencija paruošė dirvą regionų partijoms stiprėti.

Dar vienas Tautų pavasaris?

Politologų teigimu, šiandien Europoje vykstančių procesų nereikėtų sieti su XIX a. Tautų pavasario idėja. „Būta ne vienos nacionalizmo bangos, bet tai, ką stebime šiuo metu, nėra net arti to, kas nutiko griūvant Šaltojo karo tarptautinės sistemos struktūrai, kai subyrėjus SSRS ir Jugoslavijai atsirado gana nemažai naujų valstybių, – teigė „Freedom House“ atstovas Lietuvoje, politologas Vytis Jurkonis. – Jei prie šio proceso pridėtume vadinamąsias aksomines skyrybas Čekoslovakijoje bei užsitęsusį Jugoslavijos byrėjimo procesą Juodkalnijoje, taip pat Kosove, bet kokios paralelės su Tautų pavasariu atrodytų gerokai perdėtos.“

Kartais tautų teisė apsispręsti siejama su XX a. pradžioje JAV prezidento Woodrow Wilsono suformuluotomis tezėmis. Esą į tautų apsisprendimą dažnai apeliuojama kaip į teisinį principą. Visgi praėjus beveik šimtmečiui konstatuojama, kad tai daug dažniau būna politinio susitarimo dalykas. „Užtenka prisiminti Tatarstaną, kurio žmonės 1992-aisiais balsavo už nepriklausomybę, bet tokios valstybės vis dar nėra politiniame pasaulio žemėlapyje“, – priminė V. Jurkonis.

Tautų atsiskyrimo atvejai, siejami su dekolonizacija, okupacija ar masiniu teisių pažeidimu, aiškiai nurodo separatizmo priežastis. Net ir tuomet dėl tautų apsisprendimo kaip tarptautinės teisės principo buvo dvejojama. Pasak V. Jurkonio, įvykiai Škotijoje ar Katalonijoje kelia klausimą, kiek pagrįstas kvietimas „apsispręsti“ demokratijos sąlygomis, kai vietos gyventojams yra atstovaujama, puoselėjama jų kultūra ir užtikrinamas švietimas.

Spaudimas visiems

Kaip ir kiekvieni tarptautinės politikos procesai, separatizmo atvejai kelia iššūkių, kurie dažnai atskleidžia tam tikras sistemos bėdas. Politologų vertinimu, jas galima skaidyti į kelias grupes.

Viena jų – realybės ir lūkesčių neatitikimas. Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitikės Dovilės Šukytės požiūriu, žmonių noras gyventi pagal jų idealų vaizdinį susikurtoje valstybėje labiau primena utopiją ir neretai gali baigtis chaosu: „Ydingiausia tai, kad siekiamos valstybės vaizdinį suformuoja keli asmenys, kurie, manipuliuodami likusių piliečių emocijomis, įteigia supaprastintą ateities vaizdinį.“ Jos nuomone, už Katalonijos nepriklausomybę balsavę žmonės padarė išvadą, kad gyvenimas tekės ta pačia vaga, t. y. nebus ekonominių ar kitų turimas galimybes apribojančių padarinių. Tebus vienas didelis pranašumas – sava Katalonijos valstybė. Esą toks separatizmas nėra paremtas laisvės siekiu, tik noru pabrėžti savo identitetą.

Tai dar sudėtingiau ES kontekste – vienos narės veto sugriautų naujai sukurtos valstybės norus toliau mėgautis laisvu asmenų, prekių, paslaugų ir darbo judėjimu. Todėl tai yra dar vienas iššūkis ES vienybei.

Kita vertus, stebint separatistinius judėjimus, kyla dilemų, kas teisėta ir teisinga. Nei tarptautinė, nei nacionalinė teisė nenumato vienašališko separatizmo galimybės, net jei nepriklausomybės siekiama žmonių valia – referendumu. V. Jurkonio teigimu, tai rodo tarptautinės sistemos konservatyvumą: pagrindinėmis jos veikėjomis pastaruosius amžius išlieka valstybės. „Nepaisant tarptautinių organizacijų plėtros, pažeidžiamos tarptautinės teisės normos bei sutartys rodo, kad viršvalstybiniai dariniai dar nepajėgūs uždėti apynasrio didžiosioms šalims, o universalios žmogaus teisės ir laisvės, deja, yra tik siekiamybė“, – tvirtino politologas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų