Dan Moore'as (E. Blaževičiaus nuotr..)

Sunkaus darbo nauda: kaip darbo vietoje išlaikyti Y kartos atstovą?

Sunkaus darbo nauda: kaip darbo vietoje išlaikyti Y kartos atstovą?

Manyti, kad šiuolaikinis jaunimas nenusiteikęs sunkiai dirbti ‒ klaidinga, mano Danas Moore’as, amerikiečių bendrovės „Southwestern Advantage“ prezidentas. Per ilgametę karjerą paskaitas apie 70 tūkst. klausytojų skaitęs verslininkas IQ apžvalgininkui Gyčiui Kapsevičiui atskleidė, kaip atpažinti ir reaguoti į jauno darbuotojo karjeros lūkesčius.

– Jūsų įmonės pagrindinė veikla paremta studentų iš įvairių šalių įdarbinimu. Vaikščiodami nuo durų prie durų jie turi pardavinėti motyvacinę literatūrą. Ar interneto amžiuje tokia veikla dar turi prasmės?

– Nemanau, kad ši veikla nyksta. Nemažai JAV bendrovių tokiu būdu pardavinėja savo produktus, nes esama darbuotojų, kurie sugeba palikti pirkėjui gerą įspūdį. Tai netgi atrodo kaip šviežia naujiena, palyginti su elektroniniais laiškais, kuriais mus kasdien užverčia.

Mūsų verslo modelis ‒ mokyti jaunus žmones, kurie tokiu būdu pardavinėja edukacinius produktus. Duris atidaręs žmogus ne iš karto jais susidomės – juk jis jų nelaukė. Kyla iššūkis – ar prekeiviui pavyks palenkti potencialų pirkėją į savo pusę, o jei ne ‒ ar jis sugebės nepriimti to asmeniškai. Jei jaunuoliai nori dirbti tik dėl pinigų, aš siūlau rasti kitą darbovietę. Čia uždarbio dydis nėra garantuotas, bet mes siūlome galimybes.

– Jau kelis dešimtmečius aktyviai bendraujate su jaunimu – kaip per tą laiką keitėsi jų motyvacija?

– Pagrindinis dalykas, kurį ši karta nori žinoti: kodėl turėčiau to imtis ir ką ši veikla man duos. Kartais šie jaunuoliai pavadinami tūkstantmečio vaikais (angl. millenials), kartais ‒ Y karta arba angliškai ‒ karta „WHY“ (liet. „kodėl“).

Neužtenka jiems pasakyti: ateik dirbti, nes tau bus labai gerai. Kalbėdamas su jaunu žmogumi dėl darbo, pirmiausia jo paklausiu – o kas tau pačiam svarbiausia? Kokiose srityse norėtum augti? Paskui žiūrime, ar mūsų siūlomos sąlygos padės jam to pasiekti. Bandome sujungti savo galimybes su jaunų žmonių poreikiais ‒ žinoma, jie ne visuomet sutampa.

Aš jiems sakau – darbo su žmonėmis įgūdžiai yra svarbūs, tačiau ne mažiau svarbu ‒ žinoti, ką reiškia sunkiai dirbti. Jei gali dirbti 8, 10 ar 12 valandų per dieną, net jei to darbo nemėgsti, bent jau išsiugdysi stiprybę. Vėliau, kreipdamasis į investuotojus dėl pinigų savo projektui, galėsi įrodyti, kad žinai sunkaus darbo kainą. Investuotojai ieško būtent tokių žmonių – ne tik daug kalbančių, bet ir daug nuveikiančių.

– Bet ši karta per daug nesinervina, jei darbas nepatinka ‒ jie viską meta ir išeina. O jūs siūlote elgtis priešingai – pasilikti ir bandyti išspausti iš situacijos geriausia?

– Tiesą sakant, bet kurios kartos atstovai nori mesti darbus, kai jie tampa per sunkūs. Kiekviename darbe pasitaiko nesmagių laikotarpių.

Mes bandome dirbti su emocijomis, kurios skatina darbuotoją išeiti. Pirmąją vasarą pardavinėdamas knygas norėjau viską mesti ‒ man buvo sunku ir prastai sekėsi. Padėjo mentoriaus žodžiai, kad su šiais jausmais geriau susitvarkyti iš karto, nes jie niekur nedings, ir anksčiau ar vėliau vis vien teks tai padaryti. Šis argumentas man pasirodė logiškas.

Todėl jauniems žmonėms iš karto sakau, kad darbe ne visuomet bus linksma, o įspūdžiai nebūtinai bus patys geriausi. Bet jei siekiate puikaus gyvenimo ateityje, tai labai svarbu ‒ tarsi trumpalaikė disciplina. Pastebiu, kad jie tai supranta, nes jaunimui svarbu, kad darbdavys būtų sąžiningas. Jei sakytume, kad viskas bus šaunu ir lengva, o pasirodytų priešingai, jie paprasčiausiai išeitų.

– Per seminarus stengiatės įkvėpti jaunus žmones siekti svajonių. Kokios tos svajonės dažniausiai būna? Ar pagrindinis siekis ‒ tapti turtingam ir garsiam?

– Seminaruose skatinu jaunuolius įsivaizduoti, kad jie turi pakankamai pinigų ir gali savęs nevaržyti. Tuomet paprašau jų sudaryti svajonių sąrašą. Kai kurie nori skristi į kosmosą, kiti ‒ parašyti knygą ar išrasti naują technologiją – taigi, niekuomet nežinai, kokių atsakymų sulauksi.

Kai kurie jauni žmonės iš tikrųjų galvoja apie tai, kaip tapti žinomiems ir uždirbti pinigų. Tačiau aš esu sutikęs daugybę žmonių, kurie yra labai turtingi, sėkmingi ir įžymūs. Daugelis jų neturėjo šio tikslo – jų kelias prasidėjo nuo noro reikšmingai pakeisti pasaulį.

Esu sutikęs daug žmonių, kurie yra labai turtingi, sėkmingi ir įžymūs. Daugelis jų neturėjo šio tikslo – jų kelias prasidėjo nuo noro reikšmingai pakeisti pasaulį.

Geras pavyzdys galėtų būti Billas Gatesas iš „Microsoft“. Jis su partneriu pabandė sukurti programas, skirtas naudoti naujuose kompiuteriuose. Ištobulinę jas, jiedu suprato, kad tai ‒ puikus verslo planas, kuris, kaip žinome, vėliau atnešė milžiniškus turtus.

Tačiau pirminis B. Gateso tikslas nebuvo pinigai. Tai liudija ir šiandieninės jo veiklos ‒ „Microsoft“ įkūrėjas skiria pinigų švietimo ir medicininėms programoms, padeda žmonėms visame pasaulyje ir iki mirties planuoja atiduoti didžiąją dalį savo turtų. Jis vis dar nori pakeisti pasaulį, tik dabar dar ir ‒ materialiai apsirūpinęs.

– Iš šalies atrodo, kad šiandien jaunas žmogus turi daugiau galimybių tapti turtingas ar bent jau garsus. Tarkime, yra daug socialinių tinklų žvaigždžių, kurios filmuojasi žaisdamos vaizdo žaidimus, turi daug gerbėjų ir padoriai iš to uždirba. Dėl šios veiklos kai kurie jaunuoliai net meta mokyklą. Ką manote apie tokią sėkmės strategiją?

– Jei ši veikla leidžia jiems išreikšti save, yra maloni, vertinga ir jie netrokšta nieko kito – nuostabu. Nesu tikras, kokią vertę tai sukuria pasauliui, bet nenoriu nieko teisti ar vertinti kitų žmonių pasirinkimų.

Žaviuosi idėja pagerinti pasaulį ‒ nors ir mažais dalykais. Vieną dieną visi turėsime mirti, todėl atsigręžę atgal galėsime pasakyti – kad ir nežymiai, aš padėjau padaryti pasaulį gražesnį. Bent jau savo šeimoje, bendruomenėje.

Manau, kad tai galingesnis postūmis, nei tiesiog skaičiuoti savo uždarbį iki mirties. Žinoma, pinigai ir įtaka pasauliui gali eiti išvien – tikrai nenoriu pasakyti, kad būtinai reikia rinktis vieną arba kitą.

– Motyvacinėse kalbose visuomet pabrėžiamas pagrindinio tikslo turėjimas, tačiau realiame gyvenime jis kartais keičiasi – net nebūtinai dėl to, kad pirminis tikslas pasirodė per sunkus, bet tiesiog ‒ žmogus auga, bręsta, keičiasi jo mąstymas. Kaip atpažinti tą „tikrąjį“ tikslą?

– Svarbiausia yra rasti laiko pagalvoti apie tai, kas man pačiam svarbiausia. Kai tai apsibrėžiame, didysis tikslas tampa kelrode žvaigžde. Eidami per gyvenimą galime išsikelti ir kitų tikslų, tačiau nepamirštame paties svarbiausio.

Tuomet belieka dirbti, kad jį pasiektume. Mūsų mokymas remiasi vadinamuoju sėkmės trikampiu. Vieną jo kampą sudaro žinios ir įgūdžiai. Tam, kad nuveiktum kažką reikšmingo, turi gerai išmanyti savo sritį. Antrasis kampas ‒ tai sistema, kasdienė praktika ir planas. Tarkime, jei muzikantas kasdien mokosi groti tam tikrus akordus, po kurio laiko jis nustoja mąstyti apie schemas ir gali atlikti juos automatiškai.

Trečiasis kampas yra savęs motyvavimas, kitaip tariant, minėtas klausimas „kodėl?“. Tam reikia naudoti kokybišką saviįtaigą ‒ mes nuolatos kalbamės su savimi, bet ne visada darome tai konstruktyviai. Manau, kad esame pernelyg sau kritiški. Jei kas vakarą sudarytume sąrašą, ką darome gerai ir ką ‒ blogai, turbūt pastarųjų dalykų būtų daugiau. Aš raginu žmones galvoti apie save objektyviai.

– Mokyklas baigę 18–19 metų paaugliai sunkiai įsivaizduoja save keturiasdešimtmečius, ką jau kalbėti apie pensinį amžių. Ar tokio amžiaus verta kurti planus dėl tolimo gyvenimo tikslo?

– Žinoma, niekas neprivalo to daryti. Kalbėdamas su mokyklų absolventais, pastebėjau, kad jie dar nemąsto nė apie tai, jog vieną dieną sulauks 30-ies. Tokiais atvejais siūlau jiems pagalvoti apie savo tėvų kartą – ar jie pažįsta joje žmonių, kurie jaučiasi laimingi, sėkmingi ir didžiuojasi savimi. Atsakymas – teigiamas. Bet į klausimą, ar savo tėvų kartoje pažįsta žmonių, kurie yra nelaimingi ir nesėkmingi, jie atsako lygiai taip pat.

Tuomet pabrėžiu, kad darydami mažus dalykus šiandien jie gali pasirinkti, kokiais žmonėmis nori būti sulaukę 35-ių ar 40-ies. Sulaukus 40 metų sunkiau keistis, įgyti gerą sportinę formą ir išlikti motyvuotam, todėl pradėjus tai daryti jaunystėje, ateityje bus lengviau.

Taigi, skatinu jaunimą įsivaizduoti realius pavyzdžius iš gyvenimo – žmones, kuriuos jie asmeniškai pažįsta, nes taip daug paprasčiau. Kartais ši taktika suveikia, kitą kartą patarimas neatrodo jiems aktualus, bet nereikia pulti į paniką ‒ jie vis viena viską išsiaiškins patys.

D. Moore‘as

Su pagyrimu baigė studijas Harvardo ir Vanderbilto universitetuose.
Pasaulyje žinomos bendrovės „Southwestern Advantage“ prezidentas, čia dirba daugiau nei 40 metų. „Southwestern“ įmonių grupė įkurta 1868 m.
Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 2005 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų