(E. Blaževičiaus nuotr.)

Sumažinti Rusijos įtaką reiškia ją nugalėti

Sumažinti Rusijos įtaką reiškia ją nugalėti

Tik materialus ir apčiuopiamas kolektyvinės gynybos taikymas daro mus saugesnius, mano JAV Strateginių studijų instituto profesorius Johnas R. Deni. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis akcentavo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) 5-ojo straipsnio reikšmę galima įtvirtinti tik praktiškai. Retorika esą nėra tai, kas mus saugo.

– NATO – Antrojo pasaulinio karo laikų produktas, besiremiantis kolektyvinės gynybos koncepcija. Nors retkarčiais sulaukia kritikos dėl neveiksnumo, sąjungininkų blokas neabejotinai yra vienas svarbiausių tarptautinių santykių arenos žaidėjų. Kaip jūs apibrėžtumėte jo reikšmę?

– Kaip žinia, kertinis NATO sutarties elementas yra jos penktasis straipsnis. Jame įtvirtinta idėja, kad ginkluotas išpuolis prieš vieną ar daugiau NATO narių turi būti laikomas išpuoliu prieš jas visas. Nepaisant straipsnio reikšmės, jo svarba kito bėgant laikui.

Pirmasis NATO istorijos etapas apima laikotarpį nuo bloko susikūrimo iki Šaltojo karo pabaigos. Tuo metu visa NATO veikla sukosi vien apie penktojo straipsnio taikymą – kolektyvinę gynybą – ir pastangas ją užtikrinti. Po 1990-ųjų NATO narės prisiėmė dvi naujas misijas. Viena jų – krizių valdymas. Tai apėmė atsakomąsias priemones į tuometę situaciją Bosnijoje, Kosove, vėliau Afganistane ar Libijoje. Kita misija – kooperatyvinis saugumas arba siekis užtikrinti taiką ne bloko valstybėse. Realūs to pavyzdžiai – NATO sklaida į posovietines valstybes arba NATO–Rusijos tarybos sukūrimas. Aljanso tikslų plėtra reiškė, kad reikėjo peržiūrėti savo strategiją, doktriną, vaidmenį pasaulyje ir Europoje, taip pat karinę ir administracinę infrastruktūrą.

Trečiasis etapas NATO raidos istorijoje datuojamas nuo 2014 m. Rusijos intervencijos į Krymo pusiasalį. Po įvykių Ukrainoje kolektyvinė gynyba vėl tapo centrine NATO veiklos sritimi, tuo tarpu krizių valdymas ir kooperatyvinis saugumas – sritys, ties kuriomis dirbta daugiau nei 25 metus – buvo nustumtos į antrąjį planą. Tiesa ta, kad galime brėžti tiesią liniją nuo Maskvos veiksmų Ukrainoje iki to, kad šiandien Rukloje yra dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė. Jos įsitvirtinimas Lietuvoje – NATO strategijos pokyčio pavyzdys. Apie tai šiandien nekalbėtume, jei Rusija nebūtų nelegaliai prisijungusi Krymo pusiasalio.

Taigi, istorija kartojasi: šiandien sąjungininkai ir vėl turi peržiūrėti savo veiklą – strategiją, tikslus ir uždavinius – bei ją užtikrinančius elementus – priemones, infrastruktūrą ir panašiai. Visa tai turi įvykti dėl labai paprastų priežasčių: per pirmąjį šio amžiaus ketvirtį tiek JAV, tiek kitų aljanso narių kariniai daliniai, apskritai gynybai skiriamas biudžetas gerokai susitraukė.
Šiandien stebime atvirkštinį procesą, kylantį iš apačios: šalys vėl grįžta prie šauktinių arba privalomosios kariuomenės, nesitenkindamos profesionaliai apmokytais kariais. Štai čia ir kyla natūralus klausimas NATO: kaip ir kokiomis priemonėmis bus reaguojama į pokyčius, kokie jų bus inicijuojami ateityje?

– Kokia strategija NATO vadovaujasi santykiuose su Rusija?

– Pastaruosius 25-erius metus svarbiausias NATO tikslas buvo Rusijos atgrasymas. Tam buvo keliami uždaviniai paversti Rusiją politine, ekonomine ir karine partnere. Rusija buvo pakviesta prisijungti prie Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio prekybos organizacijos, taip pat ‒ Didžiojo septyneto, virtusio Didžiuoju aštuonetu, santykiams palaikyti ir veiksmams koordinuoti buvo įkurta bendra NATO–Rusijos taryba, šalies vyriausybei suteikta milijardų vertės pagalba ir t. t.

Pokyčių įvyko ir kariniame sektoriuje: JAV kartu su sąjungininkais dramatiškai sumažino karinių pajėgų skaičių, infrastruktūros pajėgumus, aktyviai įsitraukė į bendras programas, leidžiančias sulaikyti Rusijos karinę galią.

Darėme prielaidą, kad ši šalis nebėra karinė grėsmė. Ir susimovėme.

Darėme prielaidą, kad ši šalis nebėra karinė grėsmė. Ir susimovėme. Visos šios priemonės neužtikrino Rusijos sulaikymo, o strategija bendradarbiauti su ja ir sukritikuoti ten, kur reikia, nepasiteisino. Negana to, ji kelis kartus nutraukė dujų tiekimą Europai, įsitraukė į karinius veiksmus, tam tikrais atvejais juos pati ir inicijavo Ukrainoje, Gruzijoje, nuolat eskalavo konfliktus Artimuosiuose Rytuose ir kituose regionuose.

Mano nuomone, užuot bandę rusus įtraukti ar siekę su jais kalbėtis, turime konkuruoti. Jie tai daro nuolat. Remdamiesi ilgalaike, konkurencija paremta strategija, galėtume sumažinti Rusijos karinę, ekonominę ir politinę galią. Tai leistų panaikinti mums keliamą grėsmę.

– Koks įvykis, jūsų nuomone, signalizuotų apie prarastą pasitikėjimą NATO ir aljanso neveiksnumą?

– Atsakymas aiškus: Rusijos kariniams daliniams tereikia peržengti vienos iš Baltijos valstybių sieną. Visgi šis scenarijus – mažiausiai tikėtinas. Mano nuomone, realiausias veiksmų planas turėtų apimti hibridinio karo operacijas. „Žalieji žmogeliukai“, informacinės operacijos, kibernetinės atakos yra tai, kas, tikėtina, būtų naudojama prieš NATO nares. Šios priemonės nėra tokios savaime suvokiamos, neretai negali būti tiesiogiai priskiriamos šaliai vykdytojai, klausimai dėl jų taikymo – atviri interpretacijai.

Pats blogiausias scenarijus yra susijęs su politine valia. Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sąjungininkams sako: „Vaikinai, aš nesu tikra, bet manau, kad turime problemą“. Jie, išgirdę šią abejonę, toliau ramiai sėdi savo vietose ir nesiima jokių priemonių. Tokiu atveju iš tikrųjų gali būti suabejota NATO vienybe ir penktuoju straipsniu. Teoriškai kalbant, tai – pilkoji zona, kurios privalome išvengti, labai atsargiai vertinti informaciją, bet ir aktyviai reaguoti į valstybių narių baimes ir prielaidas.

Kita vertus, kiekvienoje Baltijos šalyje šiandien yra dislokuota maždaug 1200–1400 NATO karių. Visi suprantame, kad skaičius nėra didelis, kyla klausimas dėl realių galimybių priešintis, pavyzdžiui, Rusijos invazijai. Tačiau šiuo atveju svarbiausia tai, kad NATO karių buvimas Baltijos šalyse – politinio įsipareigojimo ir valios užtikrinti saugumą išraiška. Nepamirškime ir to, kad misijose Lietuvoje dalyvauja 6–7 valstybių kariai. Mano manymu, tai yra didis politinio palaikymo ženklas. Didesnis nei 1200 karių.

J. R. Deni įsitikinęs, kad tiek su Rusija, tiek su Kinija reikia konkuruoti. Kitos kalbos jos nesupranta (E. Blaževičiaus nuotr.)

– Dar prieš tapdamas JAV prezidentu Donaldas Trumpas buvo gana kritiškai nusiteikęs Aljanso atžvilgiu. Ar gali būti, kad nepaisant jo nuomonės kaitos, visų pusių pasitikėjimas NATO yra sutrikdytas?

– Tiesa, pirmieji keli D. Trumpo prezidentavimo mėnesiai sąjungininkams buvo tikras iššūkis. Jo pareiškimas dėl NATO veiksmingumo ir galimybių užtikrinti bloko narių saugumą, pastariesiems neskiriant įsipareigojimuose numatytų dviejų procentų lėšų gynybai, destabilizavo pasitikėjimą. Nerimą dar labiau sustiprina ir neretai tarpusavyje kontrastuojantys JAV Gynybos komiteto pasisakymai bei D. Trumpo žinutės tviteryje.

Tiesa ta, kad klausimą dėl atsakomybės pasidalijimo kėlė visi JAV prezidentai nuo pat Aljanso įkūrimo, tad D. Trumpas neturėtų būti laikomas išimtimi. Ir visgi, istorija rodo, kad badymas pirštais į sąjungininkus neveikia. Europos gynybos išlaidas labiausiai padidino bendros grėsmės suvokimas, ypač išryškėjęs prieš mažiau nei penkerius metus. Pagal visuomenės apklausas, grėsmių sąrašo viršuje vietoje klimato kaitos ir ekonominio nestabilumo šiandien – terorizmas.

Naujai patvirtintose JAV nacionalinio saugumo strategijoje ir nacionalinėje gynybos strategijoje įsipareigojimas penktajam straipsniui yra aiškiai įrašytas. Tokiu būdu Vašingtonas rodo, kad nereikia abejoti JAV įsitraukimu į bendrą saugumo erdvę.

Visgi klausimas valstybėms ir vyriausybėms išlieka labai paprastas: ar bus siekiama atsakyti į šias grėsmes? Tai bus vienas didžiausių iššūkių, nes dabartinė NATO karinė infrastruktūra nėra adekvati šiai užduočiai. Mūsų kariniai daliniai puikiai tvarkosi su specialiųjų operacijų užduotimis, kovoja su terorizmu Irake ir Afganistane, tačiau priemonių ir įgūdžių atlaikyti plataus masto konvencinį karą ar hibridines operacijas trūksta. Mano nuomone, tai reikalauja gerokai didesnių investicijų, nei turime dabar. Amerikiečiai, savo ruožtu, turi nepamiršti siekti konsensuso, dalytis žvalgybos informacija, inicijuoti sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą, stiprinti transatlantinį dialogą.

– Ar keičiantis NATO saugumo strategijai, matysime ir JAV interesų pokyčių? Į kokius regionus ir kokiais tikslais ateityje kryps Vašingtono akys?

– Naujai patvirtintuose JAV saugumo ir gynybos dokumentuose fiksuojamas svarbus pokytis: JAV užsienio politikos dėmesys nuo kovos su terorizmu pasislinko konkurencijos su Rusija ir Kinija link. Galima teigti, kad buvusio JAV prezidento Baracko Obamos administracija taip pat siekė persvarstyti JAV politiką Azijoje, dėmesį daugiau sukoncentruoti į Ramiojo vandenyno teritoriją bei atsikratyti perdėto priklausymo nuo karinių, intervencinių operacijų. Tų pačių principų laikosi ir D. Trumpo administracija, visgi esminis jos akcentas – konkurencija grįsti santykiai su Rusija ir Kinija.

Mano nuomone, tai visiškai logiškas sprendimas, ypač turint galvoje Rusijos laikyseną. Ji neturi jokio intereso bendradarbiauti su Vakarais ‒ nei ekonomine, nei politine ar karine prasme, juo labiau ‒ kurti saugumo bendruomenę. Tiek Kinijos, tiek Rusijos užsienio politika remiasi nulinės sumos žaidimu bei geopolitika, kuri ir skatina, ir riboja jų bendradarbiavimą su Vakarais.

Mes turėtume elgtis lygiai taip pat: jei šios šalys nenori būti partnerės, neturėtume to prašyti.

Mes turėtume elgtis lygiai taip pat: jei šios šalys nenori būti partnerės, neturėtume to prašyti. Reikia suprasti, kad Rusija ir Kinija niekada nebus tokios partnerės kaip Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė. Tad viliuosi, kad trumpuoju laikotarpiu stebėsime didėjantį susirūpinimą Rusijos grėsme, ilguoju – dėmesį kreipsime į Ramiojo vandenyno baseiną bei iššūkius, kuriuos Kinija kelia ne tik JAV interesams, bet ir visai pasaulio tvarkai, teisinei sistemai, kokią įtaką ji daro mūsų partneriams Rytų Azijoje.

– Kokią vietą JAV saugumo srityje užima ekonomika?

– Šalies saugumas neabejotinai yra susijęs su ekonominiais aspektais. Jei tikimės sėkmingai konkuruoti su oponentais politiniame ir ekonominiame lygmenyje, privalome turėti kiek įmanoma daugiau atviros prekybos susitarimų. Kitaip tariant, mes negalime leisti konkurentams pelnytis iš mūsų.

Aš manau, kad D. Trumpo administracijos noras apmokestinti Kinijos plieno ir aliuminio rinką veda mus tinkama linkme. Kinija įgyvendina begalę antiprekybinių praktikų, pavyzdžiui, versdama amerikietiškas ir europietiškas bendroves, norinčias įsitvirtinti Kinijoje, atskleisti savo technologinius pasiekimus. Nei JAV, nei Europoje besikuriančių kinų įmonių to daryti neprašoma. Tokia praktika yra ydinga ir privalo liautis.

Kita vertus, priešingai nei D. Trumpo administracija, aš galvoju, kad turėtume eiti dar toliau ir įgyvendinti Ramiojo vandenyno partnerystės bei Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutartis. Tai įrankiai mažinti prekybos apribojimus. Juk galiausiai mūsų ekonominė galia yra tai, kas suteikia pagrindą politinei ir karinei šalies stiprybei.

– ES ne vienus metus kalba apie savų karinių pajėgų poreikį. Pastaruoju metu daug dėmesio tam skiria Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Ar jos būtų reikalingos, juk turime NATO?

– Amerikoje įsigalėjęs požiūris vengti NATO dubliavimo Europoje, mano nuomone, yra logiškas. Kitu atveju, tai būtų resursų švaistymas. Aš suprantu, kad „Berlyno plius“ susitarimas, kuris leidžia ES pasinaudoti NATO kolektyviniais ištekliais ir planavimo pajėgumu vykdant karines operacijas, kuriose NATO nusprendžia nedalyvauti, yra neveiksnus. Kita vertus, natūralu, kad ES nori turėti savarankišką infrastruktūrą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jau dabar susiduriame su efektyvumo problema, kurią atskiros ES karinės pajėgos ir NATO dubliavimas tik padidintų.

Manau, kad ES turėtų skirti daugiau dėmesio turimų išteklių panaudojimui. Kaip žinia, išlaidos gynybai atskirose šalyse auga. Duomenys rodo, kad didžioji jų dalis nusėda dviejose srityse: įsigyjant naują karinę įrangą ir apmokant personalą. Tai savaime suprantama. Didelė dalis sąjungininkų ilgą laiką neturėjo finansinių išteklių įrangai įsigyti arba lėšos buvo skiriamos tuometinėms karinėms operacijoms Afganistane ir kituose regionuose. Dėl mano minėto grįžimo prie kolektyvinės gynybos, išaugo susirūpinimas Rusijos keliama grėsme, o su juo ‒ ir diskusijos dėl tinkamo karinio personalo pasiruošimo, poreikio užpildyti dažnai tik popieriuje egzistuojančius karinius batalionus.

Kita vertus, trūksta priemonių, kurios padėtų didinti efektyvumą ir tinkamą resursų panaudojimą. Šiandien Europoje kariniai tankai yra gaminami šešiose ar septyniose valstybėse, šarvuotus transporterius gaminame ne vienoje ir ne dviejose valstybėse. Žinoma, konkurencija turi būti užtikrinama, tačiau tai jau darosi panašu į švaistymą. Amerikiečiai gali prisidėti prie karinės įrangos ar ginklų pramonės atverdami savo rinkas Europai, tačiau europiečiai turi racionalizuoti gamybą ir ieškoti būdų užtikrinti platesnio lygmens šalių bendradarbiavimą.

J. R. Deni

Nuo 2015 m. ‒ Amerikos universiteto Tarptautinės tarnybos mokyklos dėstytojas.

Nuo 2011 m. ‒ Jungtinių Valstijų aukštosios karo mokyklos, Strateginių studijų instituto Jungtinių, tarpžinybinių, tarpvyriausybinių ir daugiašalių saugumo studijų mokslinių tyrimų dėstytojas.

2006–2011 m. dėstė JAV užsienio ir saugumo politikos, Europos saugumo, tarptautinių aljansų teorijos ir praktikos temomis Heidelbergo universiteto Politikos mokslų institute.

2003–2011 m. dirbo JAV Saugumo, Energetikos ir Valstybės departamentuose.

Ilgą laiką konsultavo vyresniuosius JAV karinių dalinių vadus Europoje, specializavosi JAV ir Europos santykiuose.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto kvietimu lankėsi Vilniuje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų