Sugrįžimas iš nežinios

Sugrįžimas iš nežinios

Jerevano senovės rankraščių muziejuje aptikus XVI a. lietuvišką knygą galima tiesiog gūžtelėti pečiais. Arba kreiptis į knygotyrininkus ir pasidomėti, kodėl ji ten yra. Ieva Rekštytė pasirinko pastarąjį variantą ir pasakoja mokslinio atradimo istoriją. Tyrimą atliko filologė habil. dr. Ona Aleknavičienė.

 

Su Biayna tylėdamos kopiame stačiais Matenadarano laiptais. Prieš mus – vos ištveriamo karščio akistatoje mirgantis muziejaus mūras, kurio prieigose stovi didinga šv. Mesropo Maštoco statula. Armėnijos apaštališkosios bažnyčios vyskupas ir armėniškų rašmenų kūrėjas globėjiškai tarsi mesijas moko jo įdėmiai besiklausantį jaunuolį. Tačiau iki šios statulos – dar šiek tiek žingsnių skaudžioje saulėje. Šv. Mesropo Maštoco senovinių rankraščių institutas Matenadaranas (sen. armėnų k. „matena“ – „rankraštinė knyga“, „daran“ – „saugykla“) yra didžiausia ir seniausia rankraščių ir archyvinių dokumentų saugykla pasaulyje. Be to, tai vienas svarbiausių armėnų ir Rytų šalių mokslo tiriamųjų centrų, siejamas su armėnų rašto sukūrimu 405 m. Atvykus į Jerevaną ir apsistojus netoli muziejaus, vizitas į jį buvo viena iš kelionės būtinybių. Bičiulė armėnė Biayna sutiko palydėti ir papasakoti apie ekspoziciją. 2008-ųjų duomenimis, Matenadarano kolekciją sudarė apie 17 tūkst. rankraščių armėnų, arabų, graikų, lotynų, sirų, persų, etiopų, indų, japonų ir kitomis kalbomis bei apie 300 tūkst. archyvinių dokumentų. Tarp ypač vertingų minimi armėnų literatūros šaltiniai, siekiantys V ir VI a.

Nuo bemaž keturiasdešimt laipsnių siekiančios kaitros prieš akis stūksantis pastatas ėmė rodytis lyg pageltusi neryški fotografija. Pagaliau stumtelime didžiules duris. Viduje daug tamsiau ir vėsiau, tad kelias akimirkas stovime prieangyje ir giliai alsuojame. Biayna čia lankiusis ne kartą, ji armėniškai pasikalba su muziejaus darbuotoja, ir ši galvos linktelėjimu parodo, kur turėtume eiti. Bibliotekos muziejus, mano suvokimu, atrodo skirtingos – nuo bizantiškosios iki sovietinės – estetikos ir tvarkos pavyzdys. Marmuras, arkos, kilimai, masyvūs stendai. Ir šiek tiek sutrikusių darbuotojų žvilgsniai išgirdus mudvi kalbantis angliškai. Įtariu, kad šia kalba jie nenorėtų būti kamantinėjami. Užrašai prie rankraščių ir dokumentų tik sustiprina įspūdį, kad lankomės itin svarbiame manuskriptų muziejuje: aukščiausiojo laipsnio epitetų – didžiausias, seniausias, svarbiausias – čia itin daug.

Įėjus į vieną salę ir pradėjus tyrinėti eksponatus, mano akys užkliūva už tokio užrašo „J. Bretkunas, Postilla, Königsberg, 1591“. „Čia lietuviška knyga!“ – šūkteliu kompanionei. Pasikvietusi čia pat besisukiojančią muziejaus darbuotoją klausiu, gal ji žinanti, iš kur ir kada šis leidinys gautas. Moteris paaiškina, kad ši latviškai parašyta knyga išspausdinta nurodytais metais Karaliaučiuje. Daugiau ji nelabai ką turinti apie ją pasakyti. Reikėtų domėtis atskirai. Galbūt duoti specialią užklausą, jei mane taip domina. „Domina, – sakau jai ir šypteliu. – Ši knyga parašyta lietuviškai.“ Ji tvirtina, kad taip ir sakiusi. Teiraujuosi, ar galiu leidinį nufotografuoti – ketinu apie jį pasidomėti daugiau. Armėnė sudvejoja, bet po akimirkos bando paaiškinti, kad to daryti negaliu, nes knyga tokia sena, reta, svarbi… Po dar šiek tiek įkalbinėjimų, išsakytų ketinimų rašyti straipsnį apie muziejų ir knygą, pažado fotografuoti be blykstės atkaklioji muziejininkė galiausiai atlyžta ir leidžia padaryti vieną nuotrauką.

Jau nutolusi nuo „Postilės“ ir apžiūrinėdama kitus eksponatus vis galvoju apie tai, kad grįžusi iš kelionės apie šio egzemplioriaus likimą bandysiu sužinoti daugiau. Kad Karaliaučiuje išleista, evangelikų liuteronų kunigo parašyta knyga saugoma Jerevane, man pasirodė gana keista. Bent tuo metu „Postilės“ sąsajų su armėniška kultūra neįžvelgiau. Tačiau galbūt jų yra?

Atsakyti į šį ir daugybę kitų su senąja knyga susijusių klausimų (ir, reikia pripažinti, susidurti su antra tiek naujų) prireikė pusės metų. Šįsyk, šaltą dieną ir jau savo šalyje, žingsniuoju į kitą mokslinių tyrimų centrą – Lietuvių kalbos institutą. „Kai tik atsiuntei „Postilės“ nuotrauką, ir aš pamačiau Lietuvių literatūros draugijos įrašą bei Baltų ir slavų seminaro spaudą, supratau, kad tai tas egzempliorius, apie kurį esu rašiusi kaip žinotą, bet po Antrojo pasaulinio karo dingusį, – prisimena filologė habil. dr. Ona Aleknavičienė. – Knygą būtina tirti ir paskelbti mokslo visuomenei.“ Mano ir šios mokslininkės keliai susikirto, kai vos grįžus iš Jerevano ir ėmus ieškoti apie „Postilę“ nusimanančio specialisto, keliose įstaigose man nurodė jos pavardę.

O. Aleknavičienės biografijoje J. Bretkūnas – itin svarbi, kone fatališka, figūra: apie „Postilės“ kalbą Vilniaus universitete rašytas diplominis darbas, įstojus į doktorantūrą apginta disertacija apie „Postilės“ perikopių (Biblijos ištraukų, pagal kurias sudaromi pamokslai) šaltinius, paskelbta nemažai straipsnių. Ir vėliau J. Bretkūno vardas tai šen, tai ten primindavo apie save ir versdavo mokslininkę kaip reikiant pasukti galvą.

Kalbant apie šį Labguvos ir Karaliaučiaus dvasininką derėtų priminti, kad jis pirmasis Bibliją išvertė į lietuvių kalbą. Kad šis faktas nepelnytai primirštas, o dažniausiai net nežinomas, O. Alek­navičienė suprato prieš gerą dešimtmetį Vilniaus knygų mugėje. Ten ji darė apklausą ir renginio lankytojų teiravosi, kas ir kada į lietuvių kalbą išvertė Šventąjį Raštą. „Apklausėme gal penkiasdešimt žmonių, ir nė vienas negalėjo pasakyti net amžiaus. O juk į knygų muges renkasi išsilavinę asmenys. Liūdnoka, kad tokie dalykai yra neįdomūs“, – apmaudo neslepia mokslininkė.

Vien J. Bretkūno asmenybė be galo įdomi. Ypač, kai mūsų laikus pasiekia nemažai trūkstamų ir todėl mįslingų jo biografijos epizodų. J. Bretkūnas gimė 1536 m. Bamblių gyvenvietėje Karaliaučiaus krašte. Iki šiol tebemanoma, kad Jono motina buvo kilusi iš senųjų prūsų giminės, tėvas – suvokietėjęs prūsas arba vokietis. Nėra žinoma, kokia kalba buvo kalbama šeimoje, tačiau mažai tikėtina, kad Karaliaučiaus, o vėliau Vitenbergo universitetuose teologiją studijavęs J. Bretkūnas iki studijų nemokėjo lietuviškai. Apskritai kalboms jis buvo gabus: mokėjo vokiečių, lotynų, graikų ir lietuvių. Beje, nėra žinomų jokių prūsiškai jo parašytų dokumentų. Labguvos parapijoje dirbti paskirtas dvasininkas laiškuose Prūsijos kunigaikščiui minėdavo bažnyčioje žmones aptarnaujantis lietuviškai ir vokiškai. Visas religines knygas J. Bretkūnas rašė lietuvių kalba ir tai, anot O. Aleknavičienės, rodo jo apsisprendimą dirbti dėl lietuviškų bendruomenių pažangos: „Pabuvęs svetur jis matė, koks ženklus skirtumas tarp evangelikų liuteronų Vokietijoje ir Prūsijoje.“

J. Bretkūnas per šešias dešimtis gyvenimo metų suspėjo nuveikti itin daug: išversti Bibliją, parašyti tūkstančio puslapių pamokslų knygą, išleisti giesmyną ir maldyną, aptarnauti parapiją dviem kalbomis. Veiklos užtektų keliems XVI a. žmonių gyvenimams. Maža to, Labguvoje dvasininkas turėjo per 60 hektarų ūkį, kurio visaip stengėsi atsikratyti. Tuo metu, kai vyko pats žemės darbų įkarštis, jis daugiau prasmės matydavo sėdėdamas ir versdamas Bibliją. „Nereikia pamiršti, kad jis rašė plunksna, o gauti popieriaus buvo sudėtinga, – priduria mokslininkė. – Šiandienio žmogaus vertinimais, J. Bretkūną būtų galima vadinti entuziastu, gal net fanatiku.“

1591-aisiais išleista „Postilė“ – kiekvienam sekmadieniui numatytas Biblijos fragmentas ir pagal jį parengtas pamokslas – to meto raštingų žmonių buvo vertinama kaip paprastai ir aiškiai parašyta knyga. Pavyzdžiui, Mikalojaus Daukšos „Postilė“ arba Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ buvo kur kas intelektualesni. Tačiau J. Bretkūno stiliaus paprastumas veikiau demonstravo ne išminties ar literatūrinių įgūdžių trūkumą, o aiškų žinojimą, kam ši knyga skirta. „Tai liudija jo didžiulę pragmatinę kompetenciją, – teigia O. Aleknavičienė. – Jis atsižvelgė į žmonių, kuriems tos knygos reikia, lygį. Paaiškinimus paprastai siejo su gamtos reiškiniais, sveikata, žemės ir buities darbais – su tuo, ką žmonės buvo pajėgūs suvokti.“ Dar reikia pridurti, kad tai pirmoji iliustruota lietuviška knyga: ją puošia 91 nežinomo dailininko sukurtas medžio raižinys.

Vis dėlto J. Bretkūno „Postilė“ nėra reta knyga. Ji buvo išleista nepagrįstai dideliu tūkstančio egzempliorių tiražu. Vokiečių duomenimis, Karaliaučiuje tuo metu skaityti mokėjo maždaug 5 procentai gyventojų, provincijoje – dar mažiau. Aritmetika paprasta: jei Karaliaučiaus krašte buvo maždaug 65 parapijos, kuriose pamaldos vyko lietuvių kalba, tarsi atitinkamai tiek knygų ir reikėtų. O. Aleknavičienė prasitaria, jog istorija įrodė, kad „Postilės“ egzempliorių iš tiesų buvo išleista per daug: XVIII a. viduryje maždaug šimtas pateko į makulatūrą. Tačiau jau nuo XIX a. vidurio „Postilę“ aktyviai medžioti ima draugijos, bibliotekos, bibliofilai. Dabar išlikę apie 30 egzempliorių įvairiose šalyse. Lietuvoje šių knygų yra dešimt, dvi iš jų neregistruotos „Lietuvos bibliografijoje“.

Kuo ypatinga „Postilė“ Jerevane? Per pastaruosius pusę metų šį klausimą kėliau ne kartą. Tyrimo procesas buvo gana sudėtingas, tačiau šiandien, susitikus su O. Aleknavičiene pasikalbėti summa summarum, ji sako: „Aiškindamasi „Postilės“ istoriją supratau, kad atsirado dar viena galimybė parodyti ne tik šios knygos, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros likimą.“ Knygos istorija įdomi jau vien todėl, kad ji ne visą laiką buvo saugoma biblio­tekose, o priklausė privatiems žmonėms ir buvo naudojama pagal paskirtį – tikybos reikalais. Tai liudija datuoti rankraštiniai įrašai knygos puslapiuose ir labiau sudėvėti tie puslapiai, kuriuose yra Biblijos ištraukų.
Šiandien rašinėjimas knygose laikomas nederamu elgesiu, o anksčiau skaitytojai, kaip rodo istorija, nebuvo tokie skrupulingi. Kita vertus, kai kurie įrašai turėdavo ir labai konkrečių tikslų. Pavyzdžiui, knygos savininkas kartais įrašydavo prakeiksmą, kas atsitiktų leidinį pasisavinusiam ir grąžinti neketinančiam nedorėliui. Arba pažymėdavo, už kiek knyga įsigyta. Vienas „Postilės“ savininkų Šilokarčemos (dabar Šilutės) dvarininkas bibliofilas Hugo Scheu į knygos priešant­raštinį puslapį įrašė, kad ją pirko už 100 markių, įrišimas kainavo dar 48.

„Dėl šio įrašo žinome, už kiek XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo galima įsigyti tokią knygą, – dėmesį atkreipia O. Aleknavičienė. – Būtent iš tų mūsų dienas pasiekusių įrašų galima nustatyti leidinio savininko, net visuomenės santykį su knyga. Iš esmės kuo knygoje gausiau įrašų, tuo ji vertingesnė, nes pateikia daugiau informacijos. Tai socialinė knygos istorija.“ Mokslininkė priduria, jog pradėjusi domėtis Lietuvoje saugomais egzemplioriais svarstė, kad būtų neįtikėtinai įdomu rašyti istoriją pagal bibliotekų ir knygų likimus. Šie dalykai atskleidžia itin daug: jei tik šalies ekonominė padėtis pablogėja, pirmiausia sumažėja bibliotekoms skiriamos lėšos, o knygų gyvenimas puikiai atspindi kultūros būklę, tautų, etninių grupių likimus.

Akivaizdu, kad išanalizuoti visus „Postilės“ įrašus ir spaudus teturint vieną mėgėjiškai ir paskubomis Matenadarane darytą antraštinio lapo nuotrauką buvo neįmanoma. Išsamesniam moksliniam tyrimui Lietuvių kalbos institutas rašė prašymą muziejaus direktoriui, punktais išdėstydamas, kokios informacijos ir nuotraukų reikia. Gavus laišką iš Jerevano, su O. Aleknavičiene šiek tiek apgailestavome, kad ne visi armėnų atsiųsti atsakymai yra išsamūs. „Idealiausia, jei būtume pačios važiavusios į Jerevaną, bet jei to padaryti nepavyko, tenka pasitenkinti tuo, ką turime“, – guodėsi filologė. Vis dėlto tyrinėti jau buvo ką.

Nuosavybės ženklai, įrašyti ar įspausti „Postilėje“, rodo, kad nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos šis leidinys pabuvojo trijose Rytų Prūsijos bibliotekose: Lietuvių literatūros draugijos, Rytų vokiečių tėvynės tarnybos (abi Tilžėje) ir Karaliaučiaus universiteto Baltų ir slavų seminaro bibliotekoje. Anot mokslininkės, patekimas į Lietuvių literatūros draugijos biblioteką sutampa su Mažojoje Lietuvoje kilusiu tautiniu sąjūdžiu ir užsibrėžtu siekiu išsaugoti nykstančią lietuvių kalbą, etnografiją ir literatūrą. 1872 m. Rytų Prūsijos mokyklose vokiečių kalbą patvirtinus kaip mokomąją, o lietuviškai leidus mokyti tik tikybos, lietuvių kalbos išnykimo pavojus tapo itin realus. Taigi Lietuvių literatūros draugija, įkurta 1879 m. Tilžėje mokslininkų, mokytojų, kunigų iniciatyva, išsikėlė tikslą viską, kas susiję su Lietuva ir lietuviais, išsaugoti mokslo reikalams. Šiam sambūriui priklausė daugybė žymių vokiečių, lietuvių, rusų, lenkų kalbininkų ir visuomenės veikėjų: Alexanderis Brückneris, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Saussure, Janas Karłowiczius, Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga ir kiti. Iki 1926-ųjų veikusi draugija kaupė biblioteką ir etnografinius eksponatus, leido tęstinį draugijos leidinį „Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft“, knygas, organizavo parodas.

Įdomu tai, kad bibliotekoje J. Bretkūno „Postilė“ buvo seniausia lietuviška knyga. Nutrūkus draugijos veiklai, dalies knygų likimas nugrimzdo į nežinią. Būtent šioje knygos istorijos vietoje atsiranda balta dėmė. Pasak O. Aleknavičienės, spaudas, liudijantis, kad knyga priklausė Rytų vokiečių tėvynės tarnybai Tilžėje, leidžia teigti, jog Lietuvių literatūros draugijos bibliotekos knygas perėmė ne Tilžės miesto biblioteka, kaip manyta iki šiol, o su lituanistine veikla nesusijusi vokiškos krypties organizacija, apie kurios veiklą linkstama nutylėti. Būtent iš jos, o ne iš Lietuvių literatūros draugijos bibliotekos knygos perkeltos į Karaliaučiaus universiteto Baltų ir slavų seminarą.

„Iki šiol niekas nežinojo, kad ši „Postilė“ buvo patekusi į Baltų ir slavų seminarą, – stebisi O. Aleknavičienė. – Vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas, kuris seminare mokė lietuvių kalbos ir tyrė J. Bretkūno veiklą, ypač jo Biblijos vertimą, pasakodamas apie seminarą išvardijo svarbiausias knygas, tačiau „Postilės“ nepaminėjo.“ Galbūt vertingas leidinys saugotas atskirai ir nebuvo laisvai prieinamas studentams bei kitiems skaitytojams?

Sėdėdamos greta šūsnies mokslinių „Archivum Lithua­nicum“ žurnalų (15-ame tome publikuojama ir šios „Postilės“ istorija) su O. Aleknavičiene leidžiamės į pasvarstymus, ar yra šansų šiai knygai pasiekti Lietuvą. „Tai derybų ir noro klausimas, – sako ji. – Turėtų atsirasti bibliofilas ar įstaiga, kuri šio egzemplioriaus labai norėtų. Bet jei jau armėnai knygą įsigijo ir įtraukė į savo biblioteką, vargu ar norės jos lengvai atsisakyti. Vis dėlto tai XVI a. leidinys, nors tarsi ir nesusijęs su Armėnija jokiais kultūriniais ryšiais.“ Į klausimus, kada ir iš kur Matenadaranas įsigijo šį leidinį, armėnai atsakė šykščiai: „Postilė“ įsigyta 2012-aisiais.

Man atrodo, kad šiuo metu abi su O. Aleknavičiene susimąstome apie tą patį: sakyti, kad ši tema jau išsemta ir daugiau nieko apie ankstesnius laikus ir mus pačius pasakyti nebegali, būtų esminė klaida. Istorija vis primena, kad toliausiai nuveda nuolat kirbantis smalsumas.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų