Sudaryti tvarkingą eilę

Sudaryti tvarkingą eilę

Europai žūtbūt reikia suvaldyti pro jos sienas besiveržiančių migrantų bangą. Štai kaip tai padaryti.

Jau penkerius metus trunkantis Sirijos pilietinis karas nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, iš milijonų atėmė namus, į geopolitinį verpetą įtraukė regiono valstybes, įkvėpė teroristus, fanatikus, istoriškai nestabilų regioną paskandino smurte. Taip pat jis sukėlė didžiausią šių laikų pabėgėlių krizę Europoje.

Patys skaičiai nėra beprotiški: pernai ES, kur gyvena 500 mln. žmonių, sulaukė milijono nelegalių imigrantų, t. y. kiek mažėliau, nei Sirijos pabėgėlių priėmė Libanas, kuriame yra tik 5 mln. gyventojų. Bet chaotiški srautai ir ryžtingas migrantų siekis patekti į kelias turtingas šalis supriešino vyriausybes ir atvėrė nesistemingo Europos požiūrio į prieglobstį spragas. Nė viena valstybė negali šios problemos išspręsti viena. Dauguma reagavo vienašališkai uždarydamos sienas ir sugriežtindamos prieglobsčio taisykles, tad migrantams teko kęsti pavojus, atsidavus į rankas nusikalstamiems kontrabandos tinklams, kurių niekaip nepavyksta suardyti.

Įvedant vis daugiau pasienio kontrolės priemonių, nukenčia neva sienas panaikinanti ES Šengeno zona, nes tai varžo prekybą, susisiekimą ir turizmą. Politinis tėvynainių spaudimas Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dar gali priversti užverti savo šalies duris, o įkandin gali būti uždarytos ir kitos žemyno sienos. Pasak Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio, praradus Šengeną gali žlugti euras ir net bendra rinka – vienas didžiųjų ES pasiekimų. Toks teiginys perdėtas, bet į pavojų patektų Europos bendradarbiavimas kitose srityse, nukentėtų jau ir taip krizių apsėstas klubas.

Žiūrint plačiau, migrantų krizė Senajame žemyne padeda kilti dešiniosioms populistinėms partijoms. Didžiausią naštą velkančiose valstybėse daugėja smurto prieš imigrantus: vasarį, kai kilo išpuolių prieš pabėgėlių centrus protrūkis, vienas Vokietijos policijos vadas prabilo apie „pogromines nuotaikas“. Paryžiaus žudynės ir seksualiniai prieglobsčio prašančių asmenų išpuoliai Kelne į pavojingą viralą įmaišė terorizmo ir kultūrinės neuralgijos. Ksenofobiškas nacionalizmas dalį Rytų Europos jau nuteikė prieš Vokietiją. Iš to kylantis apmaudas taip pat kelia grėsmę ES.

Kol europiečiai pešasi, migrantai toliau vargsta. Žiemiškoje Egėjo jūroje padaugėjo mirčių: sausį žuvo arba dingo 365 iš Turkijos į Graikiją plaukiantys migrantai.

Kol europiečiai pešasi, migrantai toliau vargsta. Žiemiškoje Egėjo jūroje padaugėjo mirčių: sausį žuvo arba dingo 365 iš Turkijos į Graikiją plaukiantys migrantai (žr. 1 grafiką). Sausį Graikijos salose per dieną registruojama tik netoli 2 tūkst. atvykėlių, palyginti su beveik 7 tūkst. pernai spalį. Bet Vokietija kasdien priima po 3 tūkst. migrantų, vadinasi, realiai Europą pasiekia šiek tiek daugiau žmonių. Pavasarį srautai tikrai vėl pasieks rudens piko lygį.

Dauguma siūlomų sprendimų atrodo neįmanomi, atstumiantys arba beprasmiai. Galimybė susitarti Sirijoje dar niekada nebuvo tokia tolima. Vasario pradžioje, nieko nepasiekus, nutrūko naujausias bandymas pradėti taikos derybas. Libija, iš kurios kelias veda į Italiją, neturi veikiančios vyriausybės. Europoje tokių politikų kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pastatytos tvoros tik nustumia problemą. O teisė ES vyriausybes įpareigoja suteikti prieglobstį bėgantiems nuo karo. Jos negali neprisileisti laivų su migrantais prie Graikijos (kaip neva pasiūlė vienas belgų politikų). Nieko nesulaikytum ir išmetęs Graikiją iš Šengeno, kaip kai kurie ragina, nes Graikija neturi sausumos sienų su kitomis Šengeno šalimis.

Briuselio planai per daug ambicingi, kurstantys vyriausybių kivirčus, o migrantai tebeplaukia. Pabėgėlių paskirstymo po Europą kvotų planas tik atgaivino ES Rytų ir Vakarų perskyrą. Dar daug vandens nutekės, kol ES šalys ims pripažinti viena kitos sprendimą suteikti prieglobstį, nes tai pabėgėliams leistų laisvai judėti, kaip gali eiliniai piliečiai.

Prioritetas turi būti tvarkos atkūrimas, kad migrantų perpildytos valstybės, kaip Vokietija, galėtų planuoti atvykėlių skaičių ir nuraminti piliečius. Taip pat Europai reikia išmokti geriau atskirti, kurie pabėgėliai realiai turi teisę į tarptautinę apsaugą, o kurie tėra nuo sunkaus gyvenimo sprunkantys migrantai, į Senąjį žemyną pradedantys plūsti vis labiau.

Tokios pirmutinės priemonės turėtų leisti europiečiams laimėti laiko suteikti apsaugą tiems, kuriems jos reikia, išsiaiškinti, kaip tolygiau pasiskirstyti prieglobsčio suteikimo naštą, ir pagaliau tvarkingai priimti daugiau pabėgėlių. Bet tam reikia sudėlioti visą dėlionę. Ir tinkama tvarka.

Pirmiausia būtina pradėti dirbti nuo Turkijos. Iš dalies dėl to, kad joje yra 2,7 mln. atvykėlių, dauguma sirų, o iš dalies dėl to, kad ten buriasi pabėgėliai ir migrantai iš kitų kraštų. Europos strategija susideda iš dviejų dalių. Pirma – pernai paskubomis susitarta, kad Turkijai bus atsidėkota už sumažintus pabėgėlių srautus, įskaitant atvykėliams padėti pažadėtus 3 mlrd. eurų ir ES bevizį režimą turkams, jei bus įgyvendintas planas priimti migrantus atgal.

Žinant, kad Europos laikas ribotas, svarbiausios susitarime numatytos privilegijos turbūt yra per daug ambicingos – juk susitarimą dėl vizų turės patvirtinti visos ES vyriausybės, o tai mažai tikėtina. Neseniai ES sudvejojo prieš rasdama pinigų, o ir šiaip tai tik dalis reikalingos sumos. Susitarimas padarė šiokį tokį poveikį: kontrabandininkus gaudanti Turkijos policija suėmė 3,7 tūkst. asmenų. Bet Graikijos krantus pasiekiančių migrantų skaičius sumenko mažiau, nei vylėsi europiečiai.

Kiti susitarimo elementai gali duoti daugiau naudos. Neseniai Turkija Sirijos pabėgėliams įvedė ribotą darbo leidimų planą. Nors dešimtys tūkstančių pabėgėlių galės ištrūkti iš milžiniškos tenykštės pilkosios rinkos, dalis gali nuspręsti likti. Be to, priėmus susitarimą mažiau sirų atvyksta iš Jordanijos ir Libano, kurie dažniausiai keliavo gilyn į Europą, nes pradėta reikalauti vizų.

Palengvinti skurstančių dalią

Reikia dar daug padaryti, kad toms šalims tekusi našta netaptų nepakeliama. Tai kitas Europos iššūkis. Iš viso Turkija, Jordanija ir Libanas priėmė daugiau nei 5 mln. atvykėlių, įskaitant 2 mln. vaikų. Dauguma jų skursta. Dabar apgultos vyriausybės visaip stengiasi neįsileisti pabėgėlių. Apie 20 tūkst. sirų vargsta dykumoje prie Jordanijos, kuri daugumos nesutinka priimti. Libanas uždarė sienas.

Šiose šalyse sąlygos prastos ir blogėja, tad pavojinga kelionė į Europą atrodo dar patrauklesnė. Pusė Jordanijoje esančių sirų sako norį išvykti. Pernai vasarą, siekdami prisijungti prie Europon traukiančių migrantų, iš Libano į Turkiją išplaukė iki 150 tūkst. sirų.

Vasario 4-ąją Londone vyko rėmėjų konferencija, siekiant gauti kone 9 mlrd. JAV dolerių finansavimą tam regionui. Jungtinė Karalystė papildomai pažadėjo 1,2 mlrd. svarų sterlingų. Pinigų reikia mokykloms ir perkrautai infrastruktūrai, pavyzdžiui, sunkiai tvarkomai Libano vandens tiekimo sistemai. Kai kas sako, kad rėmėjai turėtų paspausti Jordaniją ir Libaną mažinti apribojimus darbo ieškantiems pabėgėliams. Europa gali padėti užtikrindama rinkos atvirumą. Jei pabėgėliai turės priežasčių likti, mažiau jų rizikuos vykti į Senąjį žemyną.

Stabdant srautą per Egėjo jūrą, gelbėjamos gyvybės ir mažinamas kontrabandininkų pelnas. Bet vis tiek bus bandančių pasiekti Europą: maršrutai per daug nusistovėję, kontrabandos tinklai per stiprūs ir paklausa per daug stabili. Gal du trečdaliai Graikiją pasiekiančių sirų iš šalies bėga tiesiogiai, o ne pabuvę Turkijoje, Jordanijoje ar Libane.

Taigi žmonės toliau plūs į Graikiją. ES bandė tvarkytis penkiose daugiausia migrantų sulaukiančiose salose įsteigdama vadinamuosius karštuosius taškus. Bet tik vienas iš šių įforminimo ir registracijos centrų funkcionuoja visavertiškai – Lesbo saloje. (Italijoje, kaip pranešama, iš šešių centrų tik vienas veikia gerai.) Čia migrantai patikrinami, duoda pirštų atspaudus ir yra apklausiami. Vertėjai patikrina, ar sirais prisistatantys žmonės išties tokie yra, nes netrūksta kitų arabų, kurie teigia esantys iš Sirijos, kad turėtų daugiau šansų gauti prieglobstį. Ultravioletinėje šviesoje patikrinama, ar nesuklastotos tapatybės kortelės. Tada patvirtinti atvykėliai iš Šiaurės Afrikos gabenami į Atėnus, kur turi pateikti prieglobsčio prašymą arba laukia deportacijos. Dauguma kitų gauna dokumentą, kuris leidžia savarankiškai vykti į žemyninę Graikiją. Dažnas iškart iškeliauja.

Kitose Graikijos salose karštųjų taškų steigimą stabdo vietiniai, pabūgę poveikio turizmui. Dabar užduotį atidaryti likusius keturis centrus gavo kariuomenė. Pasak pareigūnų, visi jie pradės veikti iki kovo vidurio. Vis dėlto pavasarinis antplūdis šiems centrams gali būti per didelis, o ir netrūksta anekdotinių įrodymų, kad migrantai vengia registruotis arba bando apeiti sistemą.

Rimtesnė bėda, kad atvykėlių registracija nesutrukdys jiems keliauti toliau, jei jie nebijos būti išsiųsti atgal. Nuo lapkričio Graikijos ir Makedonijos pasienio pareigūnai praleidžia tik tuos sirus, irakiečius ir afganistaniečius, kurie turi rimtą pagrindą gauti prieglobstį (žr. 2 grafiką). Jų pavyzdžiu pradeda sekti kitos pakeliui esančios šalys. Tikimasi, kad pasklis žinia apie griežtesnę kontrolę, ir dalis žmonių apskritai atsisakys keliauti. Antai, išskyrus vieną kitą somalietį, liko reta atvykėlių iš Užsachario Afrikos, kadaise dažnai matytų Preševe, Serbijos pasienio mieste. Norinčių iš Šiaurės Afrikos yra, bet jiems tenka samdyti kontrabandininkus arba vykti savarankiškai, braunantis per miškus ar tvoras. Kartais jie apvagiami ir sumušami. Dažnas noriai pripažįsta Europoje ieškantis geresnio gyvenimo.

Apsunkinti sienos kirtimą – viena. Bet Vokietija ir Europos Komisija svarsto apskritai uždaryti Makedonijos ir Graikijos sieną. Makedonijos užsienio reikalų ministro Nikolos Poposki teigimu, tai neįmanoma, verčiau apriboti nelegalius maršrutus. Bet jei sienos bus užvertos tolimesniuose maršruto etapuose, Makedonijai nebus kur dėtis, nes jos teritorijoje gali susitelkti masė migrantų.

Jei prieglobsčio ieškantys žmonės nebegalės kirsti sienos, Graikijoje jų susikaups itin daug. Šią problemą esą turėtų išspręsti ES perskirstymo planas, numatantis iš Graikijos perimti 66,4 tūkst. prieglobsčio prašytojų (taip pat 39,6 tūkst. iš Italijos). Briuselio biurokratai į šį planą deda daug vilčių: pagal jį neprognozuojami migrantų srautai virs tvarkingu paskirstymu, Europai bus teisingai padalyta našta. „Ne migrantams ar pabėgėliams rinktis, kur vykti“, – sako ES migracijos komisaras Dimitris Avramopoulas.

Bet kol kas neperkelti nė 500 prašančių prieglobsčio. ES šalys atsisakė prisidėti ir procesą paskandino biurokratijoje. Sutinkančių persikelti migrantų žinios dažnai labai netikslios. Grupė eritrėjiečių, kurie rengėsi iš Romos vykti į Švediją, žurnalistus tikino, kad džiaugsis, kai nebereikės šalti kaip Italijoje.

ES nenuleidžia ginklų, tačiau net optimistiškiausiai prognozei nepavaldus trumpalaikis žmonių susikaupimas Graikijoje, jei būtų uždaryta šiaurinė šalies siena. Vyriausybė tikisi po kelių mėnesių paruošti 40 tūkst. priėmimo vietų, bet gali prireikti dar daugiau. Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūra ir ES vyriausybės ruošia paramą. Mainais į Graikijos bendradarbiavimą Berlyne ir Briuselyje puse lūpų prabilta, kad bus atlaidžiau žiūrima į milžinišką Graikijos viešąją skolą, kai šiemet vėliau iškils šis klausimas.

Jei nelegali migracija ir turi geležinę taisyklę, tai ji byloja, kad uždarius sienas keičiasi maršrutai, net jei jais keliauja mažiau žmonių.

Jei nelegali migracija ir turi geležinę taisyklę, tai ji byloja, kad uždarius sienas keičiasi maršrutai, net jei jais keliauja mažiau žmonių. Sužinoję, kad gali būti uždaryta šiaurinė Graikijos siena, nusikaltėliai jau šniukštinėja galimybes užsiimti kontrabanda kaimynėje Albanijoje. Pareigūnai pastebėjo, jog išaugo srautai per Bosniją ir Hercegoviną, taip pat Serbiją. Italija būgštauja, esą atsinaujins kelionės per centrinę Viduržemio jūrą, nors tai pavojingiau, nei kirsti Egėjo jūrą. Daugiau gali traukti į Norvegiją ar Suomiją per Rusiją. „Dar nėra buvę sunkiau prognozuoti galimas apylankas“, – teigė Elizabeth Collett iš Europos migracijos politikos instituto.

Regis, vis atšiauresnės Europos nuotaikos daugelį įkvepia keliauti nieko nelaukus, kol dar nevėlu. „Aiškiai justi baimė, – tvirtino prie Makedonijos sienos dirbantis UNICEF darbuotojas. – Jie nori kuo skubiau kirsti sieną.“ Pernai tik dėl tokio spartaus migrantų judėjimo Graikija atlaikė ją užgulusią naštą. Nėra garantijų, kad šiais metais bus geriau. „Galbūt kalbame apie milijonus žmonių, – skaičiuoja vienas Graikijos pareigūnas. – Kad ir kokiems netikėtumams ruoštumės, vis tiek būsime užklupti.“

Nereikia atidėlioti

Graikijos naštą būtų galima palengvinti dalį migrantų greičiau sugrąžinant į Turkiją. Neatidėliotinas prieglobsčio negavusių ar nusprendusių jo neprašyti migrantų išsiuntimas – kontroversiškas veiksmas. Bet jau sudarytas šių abiejų valstybių susitarimas dėl grąžinimo galėtų pasiteisinti, jei Graikija paskelbs, kad Turkijoje trečiųjų šalių piliečiams saugu, o pastaroji atnaujins taisykles ir leis jiems prašyti visaverčio prieglobsčio (šiuo metu prieinamo tik europiečiams). Teoriškai grąžinti galima per kelias dienas, bet realiai procesas sudėtingesnis. Reikėtų bandyti įtikinti Graikiją pasiekusius atvykėlius, kurie neturi daug šansų gauti apsaugą, kaip antai marokiečiai ar pakistaniečiai, kad nėra prasmės keliauti toliau. Šaltinių teigimu, Turkija gali būti nusiteikusi tokius žmones priimti atgal.

Bet sunku deportuoti prieglobsčio negavusius asmenis, kai jie jau pasiekė pasirinktą šalį. Vieni pradingsta, kiti naudojasi palankiomis teisinėmis sistemomis. Vokietijoje trys ketvirčiai prieglobsčio negavusių asmenų išsirūpina laikiną leidimą likti, dažnai nurodę abejotiną pagrindą, pavyzdžiui, teigia neturintys paso arba sau diagnozuoja potrauminio streso sutrikimą. Naujausias Švedijos pranešimas, kad turbūt deportuotinais galima pripažinti 80 tūkst. prieglobsčio joje prašančių asmenų, – labiau nevilties šauksmas nei veiksmų planas. Šalys dažnai vengia priimti grąžintus tėvynainius jau vien dėl to, kad juos laiko naudingu perlaidų šaltiniu. Nieko keisto, kad ES mastu grąžinama tik 40 proc. prieglobsčio negavusių asmenų.

Kokie žingsniai būtų veiksmingi? Tik nereikia sodinti žmonių į lėktuvus, kaip gruodį paaiškėjo Graikijai, kai Islamabadas išgalvojo administracinį pretekstą ir beveik visus iš Graikijos sugrąžintų 39 pakistaniečių vėl išsiuntė atgal. Taip pat be reikalo skiriamas dėmesys biurokratinei fikcijai – readmisijos sutartims, kurias ES skubotai pasirašė su išvykimo šalimis. Europos vyriausybėms reikia megzti partneriškus ryšius su kolegomis iš besivystančio pasaulio, neapsiribojant migracijos politika. Sėkmės atvejai Europoje susiję su senomis dvišalių santykių tradicijomis: Jungtinės Karalystės ir Pakistano, Ispanijos ir Maroko, Italijos ir Tuniso.

Reikėtų pabrėžti politiką, o ne teisę. Vokiečiai svarsto, kaip būtų galima panaudoti prekybą ir pagalbą kaip diplomatinį svertą ir darbo vietų šaltinį, ypač bendraujant su šalimis, priklausančiomis nuo perlaidų. Praverstų geresni legalios darbo migracijos kanalai. Taip pat vyriausybės galėtų kolektyviai tartis su išvykimo šalimis dėl grąžinimo. ES rengia bendrą sąrašą, į kurį bus įtrauktos vadinamosios saugios šalys, kaip manoma, tinkamos grąžinti daugumai ieškančių prieglobsčio. Pernai į panašų savo sąrašą įtraukusi Kosovą ir Albaniją, Vokietija apribojo tų šalių gyventojų paraiškas. Dabar jos sąraše atsidūrė Marokas, Alžyras ir Tunisas.

Imkimės perkėlimo

Turtingoms valstybėms nereikėtų įsivaizduoti, kad skurdžiosios priims tiek pat pabėgėlių kiek jos. Srautams pradėjus slūgti, Europa galėtų imtis ambicingesnio bandymo perkelti pabėgėlius tiesiai iš regiono aplink Siriją. Pradžioje tai galėtų būti 250 tūkst. per metus, – daugiausia iš Turkijos. Norint pasiekti tokį skaičių, šalims tektų nebūti tokioms išrankioms, ką priimti. Galbūt atsiras norinčių bendradarbiauti tiesiai su Turkija, apeinant JT pabėgėlių agentūrą, kuri paprastai tarpininkauja perkėlimams. ES narės galėtų bendromis jėgomis identifikuoti ir tikrinti kandidatus, kad sutaupytų laiko ir pinigų. Prioritetas bus teikiamas išdraskytoms šeimoms sujungti.

Tokioms šalims kaip Vokietija ir Nyderlandai teks žygiuoti priešakyje. Tikėkimės, jų pavyzdžiu paseks ir kitos. Nesėkmingas Briuselio diktatas bandant primesti perskirstymą rodo, kad kvotos tik piktina. Bet dalį milžiniškos nepanaudotos perskirstymo (pačioje Europoje) apimties galima paversti politiškai lengvesne perkėlimo (iš išorės) užduotimi. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija gali pasirodyti geriau.

Šiais metais laukia ne viena tarptautinė konferencija pabėgėlių klausimu, o jų kulminacija – viršūnių susitikimas Niujorke rugsėjį. Jos suteiks progą padaryti daugiau. Gal Europos veiksmai įkvėps prisidėti tokias turtingas šalis kaip Kanada ir Australija. Persijos įlankos valstybės galėtų prie neoficialiai priimtų sirų pridėti daugiau oficialiai perkeltų sirų. Iš JAV, kur vyksta prezidento rinkimų kampanija, iki lapkričio turbūt neverta nieko tikėtis, bet vėliau, jei bus tarptautinis impulsas, padėtų net ir prezidentas respublikonas.

Itin svarbu, kad nemažėjant srautams Vokietija gali prarasti norą ieškoti europietiško sprendimo ir pasirinkti vienašališką, kitų nubrėžtą kursą. O Europos lyderiams stulbinamai trūksta suvokimo, kad reikalas išties skubus. Rodos, tik A. Merkel mintys neapsiriboja nacionaline politika.

Gali taip ir likti. Tačiau net vertinant savanaudiškai būtina reaguoti skubiau. Antraip vyriausybės, kurioms Šengenas yra svarbus, atsidurs už jo ribų, o šalių, kurios manė, kad joms migracija neaktuali, teritorija taps pabėgėlių maršruto dalimi. Nesuvaldžius krizės, nesubyrėti bandančios Europos lauktų siaubingi padariniai. Dar blogiau būtų pabėgėliams, kuriais rūpintis – jos pareiga.

Daugiau leidinio naujienų