(Scanpix nuotr.)

Su meile, uraganas

Su meile, uraganas

Žinutės, kurias politikams ir visuomenei siunčia stichinės nelaimės, nėra tik faktai, liudijantys sugriautų namų ar žuvusiųjų skaičių.

Stichinių nelaimių pasaulyje vis daugėja. Nuo 1980 m. tokių reiškinių, kaip žemės drebėjimai, atogrąžų audros, potvyniai ar stichiški gaisrai, užfiksuota apie 250. 2015-aisiais jų skaičius išaugo iki daugiau kaip 750 nelaimių per metus. Padaryta žala šoktelėjo nuo kelių iki keliolikos kartų, o vien 2016 m. žuvo 9200 pasaulio gyventojų.

Atsakomybės už sugriautus namus, gyvenimus, kartais net politinę sistemą prisiimti nenori niekas. Visgi, katastrofos metai iš metų politikams ir visuomenei primena: investavus į ilgalaikes katastrofų prevencijos priemones ir prisiėmus politinę lyderystę, galima pastebimai sumažinti žalą.

Ruošk slides vasarą

Reikia pripažinti, kad per stichines nelaimes atskirais atvejais žūsta vis mažiau žmonių. 1985 m. Meksiko miestą užklupę požeminiai smūgiai nusinešė daugiau kaip 30 tūkst. gyventojų gyvybę. Šiais metais ten įvykęs žemės drebėjimas pražudė 300 žmonių. Tai lemia tobulėjančios technologijos, galinčios įspėti apie besiformuojančius reiškinius. Tačiau uraganų, potvynių ir kitų katastrofų skaičius ir jų padaromi nuostoliai nuolat didėja. Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad uraganų sukelta žala kiekvienais metais išauga 6 proc., o kasmečiai nuostoliai dėl potvynių Europoje iki 2050 m. turėtų padidėti penkis kartus.

Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad uraganų padaryta žala kiekvienais metais išauga 6 proc., o kasmečiai nuostoliai dėl potvynių Europoje iki 2050 m. turėtų padidėti penkis kartus.

Vieni kaltina klimato kaitą, kiti – aukštesnes jėgas. Treti sako, kad didesnis dėmesys viešajam administravimui ir katastrofoms atspariai infrastruktūrai galėtų sumažinti stichinių nelaimių padaromą žalą ir išsaugoti miestų paveldą ateities kartoms.

2016 m. rugpjūčio pabaigoje Teksaso valstiją JAV pasiekęs uraganas Harvis nusinešė mažiausiai 82 žmonių gyvybę. Skaičiuojama, kad per šešias dienas iškrito apie 102 trln. litrų lietaus, o padaryta žala sieks daugiau kaip 190 mlrd. JAV dolerių. Tačiau dėl patirtų nuostolių kaltinti vien gamtą būtų neteisinga.

Pastebima, kad vieno didžiausių JAV miestų Hjustono valdžia aplaidžiai žiūri į žemės naudojimo reglamentavimą. Vien 2010 m. iškilo daugiau kaip 8600 pastatų teritorijose, kuriose potvynių rizika labai aukšta.

Dėl aplaidumo ar atmestino požiūrio į problemą gali kentėti ir kultūra. 2016 m. per žemės drebėjimą Italijos centrinėje dalyje buvo sugriauta arba apgadinta 5000 vertingų istorinių statinių, o tokie miesteliai kaip Norčia ar Kastelučis nušluoti nuo žemės paviršiaus. Skaičiuojama, kad per 50 metų dėl žemės drebėjimų Italija jau patyrė daugiau kaip 120 mlrd. eurų nuostolių (2014 m. kainomis).

Italijos nacionalinė inžinerijos tarnyba apskaičiavo, kad, siekiant padidinti Italijos pastatų atsparumą žemės drebėjimams, konstrukcijoms sutvirtinti ir infrastruktūrai reikėtų skirti apie 94 mlrd. eurų. Tai esą padėtų išsaugoti kultūrinius miestų objektus.

Ištiesti pagalbos ranką

Kol JAV niokojo uraganai Harvis ir Irma, dėl kasmečių potvynių Indijoje, Bangladeše ir Nepale mažiausiai 1200 žmonių žuvo, milijonams teko palikti namus. Rugpjūtį Siera Leonėje dėl lietaus sukeltų nuošliaužų mirė apie 1000 vietos gyventojų. Tarptautinė draudimo bendrovė „Munich RE“, analizuojanti stichines nelaimes ir jų sukeliamus padarinius, pabrėžia vyriausybių, tarptautinių organizacijų ir privačiojo bei viešojo sektoriaus bendradarbiavimo svarbą.

1970-aisiais Bangladešo – vienos labiausiai nuo stichinių nelaimių kenčiančių valstybių – vyriausybė, praūžus 300 tūkst. gyventojų pražudžiusiam ciklonui, įgyvendino Pasiruošimo ciklonui programą. Dirbo daugiau kaip 200 darbuotojų ir beveik 50 tūkst. savanorių, buvo sukurti pagalbos centrai vietos mokyklose bei ligoninėse. Viešojo sektoriaus organizacijas bei pilietinę visuomenę suvienijusi iniciatyva davė teigiamų rezultatų: po panašaus masto ciklono 2007 m. žuvusiųjų skaičius sumažėjo beveik 100 kartų.

Šioje vietoje svarbų vaidmenį atlieka ir religinės bendruomenės bei jų pagrindu veikiančios organizacijos. Gregas Forresteris, Nacionalinės savanoriškų organizacijų, veikiančių stichijų metu, vadovas tvirtina, kad nevyriausybinės organizacijos JAV yra atsakingos už 80 proc. iniciatyvų, skirtų padėti atsigauti po stichinės nelaimės. Jos suteikia prieglobstį, konsultuoja, maitina ir kitaip gelbsti. Pasak G. Forresterio, didžioji dalis tokių organizacijų yra tikinčiųjų bendruomenės. Tačiau Federalinė nepaprastųjų situacijų valdymo agentūra (FEMA) neteikia paramos religinėms organizacijoms.

Uraganui Harviui siaučiant Jungtinėse Valstijose, prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, jog tai neteisinga, ir Bažnyčios bei bažnytinės organizacijos privalo gauti tokią pat paramą, kaip ir kitos su nukentėjusiais nuo stichinių nelaimių dirbančios organizacijos.

Siekia pasitikėjimo ir užtarimo

Visuomenei, akis į akį susidūrusiai su gamtos katastrofomis bei jų sukeltais padariniais, reikia atramos taško. Labai dažnai juo tampa politikai, tiesiogiai ar netiesiogiai prisiėmę atsakomybę išspręsti stichijos sukeltas problemas. O gyventojai, reaguodami į jų elgseną, siunčia žinutę apie pasitikėjimą ir politinius lūkesčius ateityje.

Visuomenė, reaguodama į politikų elgseną, siunčia žinutę apie pasitikėjimą ir politinius lūkesčius ateityje.

2002 m. Europą užliejusio potvynio banga nusinešė daugiau kaip 100 žmonių gyvybę. Vienuolika jų žuvo Vokietijoje, vien Dresdene evakuota apie 33 tūkst. gyventojų. Į istoriją ši nelaimė įėjo dėl politinės valdžios sugebėjimo parodyti rūpestį bei valią spręsti problemą. Vokietijos vyriausybė per labai trumpą laiką nukentėjusiems nuo potvynio pasiūlė piniginę pagalbą ir surengė tuomečio kanclerio Gerhardo Schröderio vizitą į labiausiai nukentėjusias teritorijas.

Ir šiandien ši kampanija laikoma sėkmingo stichinės nelaimės administravimo pavyzdžiu, padėjusiu Vokietijos socialdemokratų partijai laimėti federalinius rinkimus po kelių mėnesių.

Nemesk kelio dėl takelio

Svarstant apie stichinių nelaimių padarinius, galimas dvejopas kelias: manyti, kad audros, potvyniai, uraganai ar sausros – neišvengiamybė, kurią reikia išgyventi ir judėti toliau. Arba įvertinti patirtį ir planuoti kelis žingsnius į priekį, valstybės viešojo administravimo priemones nukreipti į visuomenės ir infrastruktūros paruošimą nelaimėms.

Negana to, privalu nepamiršti, kad tik žolė užauga neprižiūrima, o tokie atvejai, kai žmonių gyventą teritoriją geriau palikti nepaliestą, galioja tik sprogus atominei elektrinei.

Kiekvienais metais dėl stichinių nelaimių pasaulyje daugėja perkeltųjų žmonių. Skaičiuojama, jog nuo 2008 m. apie 24,6 mln. asmenų turėjo palikti gyvenamąją vietą. Todėl, turint galvoje ekonominius kiekvienos stichinės nelaimės sukeliamus nuostolius, klimato kaitos įtaką ir menką žmonių raštingumą, kaip elgtis kilus potvyniui ar gaisrui, gamtos katastrofos padarys vis daugiau žalos. Klausimas, kiek pasaulis pasiruošęs su tuo kovoti, lieka retorinis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų