Lapkričio 22-oji Potokario memorialiniame centre netoli Srebrenicos – diena, kai JT teismas R. Mladičių pripažino kaltu dėl genocido ir karo nusikaltimų ir skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. (Reuters nuotr.)

Srebrenica, arba Kaip sustabdyti genocidą

Srebrenica, arba Kaip sustabdyti genocidą

1995-ųjų pavasarį Jungtinių Tautų (JT) Apsaugos pajėgų Bosnijoje vadas generolas Rupertas Smithas perspėjo, kad Bosnijos serbai netrukus mėgins atsiimti zonas, anksčiau JT paskelbtas saugiomis. Nedaugelis tai įvertino rimtai.

Tačiau pamažu išpuolių daugėjo. O 1995 m. liepos 11 d. Srebrenicoje įvykusios žudynės įėjo į istoriją kaip nešlovės ženklas. Po daugelio abejingai praleistų metų pasaulis nebegalėjo nusigręžti.

Tai buvo kruviniausios žudynės Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jas apibūdinantys skaičiai iki šiol stulbina. Daugiau nei 7 tūkst. vyrų ir berniukų išžudyti tik dėl to, kad jie buvo musulmonai. Tai buvo dalis maždaug 100 tūkst. žmonių, žuvusių per karą, iš kurių dauguma irgi buvo musulmonai.

Prieš pat žudynių pradžią Ratko Mladičius, Bosnijos serbų karinis lyderis, juokavo su savo kareiviais, dalijo vaikams saldainius ir sakė civiliams nesirūpinti.

Tai yra vienas šiurpiausių vaizdo įrašų, kokį esu mačiusi per savo gyvenimą.

Tad buvo tikra satisfakcija išvysti R. Mladičių sėdintį Hagos teisme, sulaukusį teisingumo dėl žiaurumo, kurį jis nukreipdavo į kitus.

Prireikė daugelio tūkstančių žmonių žūties – genocido Europos širdyje, – kad Amerikos ir Europos vyriausybės susirūpintų ir pateiktų ultimatumą S. Miloševičiui, Serbijos lyderiui, naudojusiam Bosnijos serbus kaip savo mirtinus įrankius.

Prireikė daug tūkstančių žmonių žūties – genocido Europos širdyje, – kad Amerikos ir Europos vyriausybės susirūpintų ir pateiktų ultimatumą Slobodanui Miloševičiui.

Didžiulė minosvaidžių ataka prieš Sarajevo turgų, praėjus mėnesiui nuo įvykių Srebrenicoje, buvo paskutinis šiaudas. NATO dvi savaites bombardavo serbų pozicijas. Jau buvo aišku, kad serbų pajėgos yra žiaurios, tačiau paaiškėjo, kad jos bedantės. Ilgai nedelsę serbai pasidavė. O JAV prezidento Billo Clintono administracija pavedė diplomatui Richardui Holbrooke’ui sukviesti kariaujančias puses į Deitoną (Ohajas) ir suderėti taikos susitarimą. Jis galioja ir šiandien.

Tarp gėrio ir blogio

Tas karas ir tai, ką ten patyriau, man viską pakeitė. Mačiau geriausia ir blogiausia, ką gali pasiūlyti žmonija.

Blogiausia buvo tai, kad Bosnijos serbai, apginkluoti ir remiami S. Miloševičiaus, skerdė civilius: moteris, vaikus, senus vyrus.

Svarbu nepamiršti, kad tai buvo sąmoningos skerdynės, o ne dviejų kariuomenių susidūrimas. Bosnijos serbų tikslas buvo terorizuoti, žudyti ir išstumti tuos civilius iš teritorijų, kuriose jie siekė susikurti etniškai „gryną“ valstybėlę. Jie net puoselėjo svajones prisijungti prie Serbijos.

Tai buvo nelygių priešininkų kova, pradedant nuo to, kad Bosnijos serbai įsitaisė Sarajevą supančiuose kalnuose ir artilerija bei snaiperiniais ginklais apšaudė daugiausia musulmonų gyvenamus Sarajevą, Srebrenicą ir kitus slėniuose susigūžusius miestelius. Nebuvo jokių tabu: taikytasi į eiles prie maisto ir šulinių, į ligonines ir mokyklas. Kiekvienas bandymas pereiti gatvę tapdavo iššūkiu.

Buvo sunku suvokti, kad vos prieš dešimtmetį, 1984 m., tas daugialypis, įmantrus, liberalus Sarajevo miestas priėmė žiemos olimpines žaidynes.

Rengiant karo reportažus, nebuvo lengva įsivaizduoti, jog ten arenoje britų ledo šokėjų pora Jayne Torvill ir Christopheris Deanas pateko į sporto istorijos knygas, nes tos pačios arenos teritorija buvo virtusi perpildytomis kapinėmis. Buvo sunku įsivaizduoti „Bolero“ muziką, atnešusią jiems aukso medalius, kai viskas, ką mes girdėjome, buvo minosvaidžių šūviai ir snaiperių paleistų kulkų švilpimas.

Tačiau karas atskleidė ir gerąsias žmonių savybes.

Jis parodė tuos, kurie priešinosi, ir tuos, kurie išgyveno, kurie laikėsi įsikibę tikėjimo, kad, šiam pragarui pasibaigus, jie galės vėl kartu gyventi numylėtame daugiataučiame mieste, kurie, nepaisydami karo išbandymų ir to, kad juos apleido pasaulis, išlaikė orumą, žmoniškumą ir viltį.

Būti šios herojiškos kovos liudininke ir papasakoti apie ją pasauliui man buvo didelė privilegija ir pamoka ateičiai.

Tikrasis objektyvumas

Būdama jauna reporterė, Bosnijoje atradau savo balsą. Man kaip žmogui, kuriam buvo skiepijamos laisvės, demokratijos, žmogaus teisių, religinės ir etninės tolerancijos vertybės, didelę įtaką padarė galimybė matyti, kaip visa tai atsidūrė mirtiname pavojuje Sarajeve, Srebrenicoje ir visuose kituose kaimuose, miesteliuose bei miestuose. Apsisprendžiau daryti viską, kas įmanoma, kad su tuo kovočiau savo žodžiais, mūsų užfiksuotais vaizdais ir mūsų didžiule, galinga žiniasklaidos platforma.

Toje kovoje reikėjo aiškiai matyti, žinoti, ką matau, ir sakyti tiesą apie tai, kas vyksta. Man tai padėjo sutelkti dėmesį į auksinę žurnalistikos taisyklę – objektyvumą. Tada supratau, kad, nors objektyvumas reikalauja sąžiningai išklausyti abi puses, tai nereiškia, jog privalu jas abi lygiai traktuoti.

Objektyvumas nereiškia, kad reikia vienodai traktuoti auką ir agresorių. Objektyvumas nereiškia, kad reikia nustatyti netikrą moralinę lygybę. Tačiau būtent tai padarė mūsų vyriausybės.

Tie pareigūnai Jungtinėse Valstijose ir Europoje, kurie nenorėjo kištis ir visa to stabdyti, teigė, kad visos pusės yra vienodai kaltos, nors jos tokios nebuvo. Ir žudynės Srebrenicoje galiausiai tai įrodė, mūsų vyriausybėms parodė, kad jos nebegali nusigręžti.

Konfrontacija

Metai iki Srebrenicos žudynių, vis dar siaučiant Bosnijos karui, JAV prezidentas B. Clintonas atvyko į Atlantą dalyvauti CNN organizuotame pasaulio politikos forume. Aš buvau viena iš kelių kitose šalyse dirbančių korespondentų, kurie nuotoliniu būdu prisijungė prie tarptautinės spaudos konferencijos.

Diskusijos vedėja Judy Woodruff leido man užduoti klausimą iš Sarajevo. Negalvojau apie tai kaip apie konfrontaciją ir to neplanavau. Tačiau prezidentas kalbėjo apie didį darbą, kurį Amerika nuveikė, teikdama humanitarinę pagalbą, ir man buvo sunku to klausytis.

Galvoje man skambėjo tik garsioji frazė „daugiau niekada, daugiau niekada“.

Uždaviau ilgą klausimą – prisimenu jį, lyg viskas būtų vykę vakar, – apie tai, kodėl prezidento administracija pakartotinai keitė poziciją Bosnijos klausimu, kodėl nestoja prieš Serbijos karo mašiną ir ar nesibaimina sukurti pavojingo precedento?

Aš jį supykdžiau. Man tai buvo nepatogi akimirka. Ko gero, tai buvo nepatogi akimirka ir prezidentui. Tačiau dabar, žvelgdama į praeitį, manau, jog pasielgiau teisingai. Tai buvo dar iki „virusinių“ žinučių eros pradžios, tačiau šis susidūrimas rado atgarsį visame pasaulyje.

Tai buvo rimtas ir dramatiškas klausimas, kodėl pasaulinis nepakankamai darė, kad sustabdytų genocidą.

Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Maskvoje priėmė Sirijos diktatorių Basharą al Assadą. Nors „Islamo valstybės“ ideologija ir toliau gyvuoja, mūšio laukuose ji jau beveik visiškai sutriuškinta. Todėl dabar klausiu savęs, kiek laiko prireiks Vakarams, kad mestų iššūkį B. al Assadui, kurio brutalumas padėjo iškilti „Islamo valstybei“ ir iki šiol kursto Sirijos pilietinį karą.

Christiane Amanpour yra CNN vyriausioji užsienio korespondentė ir laidų vedėja.

Daugiau CNN redakcijos apžvalgininkų ir ekspertų įžvalgų skaitykite portale alfa.lt.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų