Sprangi puota

Sprangi puota

Nuo paskolų kraštutinėms partijoms iki komisinių už vogtomis lėšomis finansuojamus sandorius: prie rusiškos kleptokratijos lovio stumdosi Vakarų politikai, verslininkai ir teisininkai.

Europos lyderiams abejingai stebint, Rusija aktyviai siekia įtvirtinti pasaulinės galybės statusą, keldama sumaištį iš pradžių Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje. Alepo miesto bombardavimas, Basharo al Assado kariuomenės proveržis, stiprėjantis spaudimas Turkijai ir didėjanti pabėgėlių krizė – akivaizdūs simptomai, kad Baracko Obamos paliktą galios vakuumą skuba užpildyti antivakarietiška autoritarinė šalis.

Šio neveiksnumo ir abejingumo neįmanoma paaiškinti remiantis vieninteliu veiksniu. Norime atkreipti dėmesį į vieną jų – Rusijos nešvarių pinigų įtaką Vakarų verslo ir finansų sluoksniams. Plaukiančių milžiniškų nešvarių lėšų poveikis Europos politinio elito nuostatoms yra ryškus ir apčiuopiamas. Šiandienėje politikoje dominuoja ekonominiai klausimai, įtakingų bendrovių ir bankų vadovai moka apginti savo interesus nacionaliniu, o kartais ir tarptautiniu lygiu. Kalbant apie šiltus santykius su Rusija, ypač išsiskiria didžiųjų Vakarų Europos valstybių verslas.

Vokietijos socialdemokratai ir „Gazprom“

Vienas ryškiausių Rusijos pinigų įtakos pavyzdžių – 2005 m. pradėtas plėtoti dujų bendrovės „Gazprom“ inicijuotas „Nord Stream“ projektas. Jo esmė – tiekti dujas Baltijos jūros dugnu tiesiai į Vokietiją, aplenkiant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą. Būtent pastarosios šalies, per kurią Vidurio ir Vakarų Europą pasiekdavo rusiški ištekliai, pajamas apkarpė „Nord Stream“.

Šiam projektui entuziastingai pritarė Vokietijos socialdemokratų vyriausybė, vadovaujama Gerhardo Schröderio. Politikas yra asmeninis prezidento Vladimiro Putino draugas. Nepraėjus nė trims mėnesiams nuo pralaimėjimo rinkimuose 2005-aisiais, G. Schröderis tapo „Nord Stream“ patariamosios valdybos pirmininku, jam paskirtas 250 tūkst. eurų metinis atlyginimas. Tai tiesioginis įrodymas, kaip aukščiausias Vokietijos pareigūnas buvo įtrauktas į V. Putino machinacijas.

Nei Rytų Europos valstybių lyderių perspėjimai dėl akivaizdžiai politizuoto projekto pobūdžio, nei aplinkosaugininkų būgštavimai dėl „Nord Stream“ žalos Baltijos jūrai neprivertė G. Schröderio ir Vakarų energetikos bendrovių vadovų atsitraukti. Jie kaip užsikirtę kartojo, esą tai tik verslas, puikiai suprasdami, kad dujų tranzitas per Ukrainą mokesčių mokėtojams kainuotų mažiau. ES institucijų atstovai kalbėjo apie trapią energetikos pusiausvyrą ir diversifikacijos strategijos pažeidimą, tačiau vokiečių socialdemokratus ir verslininkus suviliojo pinigai.

G. Schröderis ėmėsi ir neoficialių V. Putino advokato Europoje pareigų. Po Krymo aneksijos jis sukritikavo ES sankcijų politiką ir taip užrūstino savo šalies kanclerę Angelą Merkel, taip pat už Europos vertybes Maidane kovojusius ukrainiečius. Tiesa, G. Schröderis neliko vienas – jo konformistinę poziciją palaikė buvę kancleriai socialdemokratas Helmutas Schmidtas ir net krikščionis demokratas Helmutas Kohlis. Jie akcentavo, kad, užuot taikius sankcijas, reikėtų susėsti ir pasikalbėti. Trijų ekskanclerių viešai demonstruojamas konformizmas liudija, kad Vokietijoje netrūksta vadinamųjų Putinversteherių (Putiną suprantančių žmonių), visuomet pasiryžusių nuolankiai sutikti su viskuo, ką siūlo Rusijos vadovas.

Dabartinis Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Frankas Walteris Steinmeieris taip pat dažniau kalba apie dialogo su Maskva svarbą, nei apie būtinybę ryžtingai atsakyti į jos karinę agresiją. Šiame kontekste dar geriau išryškėja A. Merkel lyderystės reikšmė. Ji sugebėjo suvienyti 28 ES valstybes ir pasiekti sutarimą dėl sankcijų Rusijai, nors atskiros bloko narės, tarp jų ir pati Vokietija, turi ekonominių interesų šioje šalyje.

Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių atstovai neturėtų pamiršti, kad būtent Vokietijos kanclerė yra stipriausia V. Putino tramdytoja Senajame žemyne.

Už tai A. Merkel sulaukė V. Putino keršto. Jo kontroliuojama žiniasklaida ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas paskleidė melą apie neva į Vokietiją atvykusių pabėgėlių išprievartautą trylikametę rusę Lizą. Nors po kelių dienų tiesa išaiškėjo, V. Putino tikslas buvo pasiektas: vyko Vokietijos rusų protestai, dar labiau mobilizuoti kraštutinės dešinės judėjimai, nusmuko kanclerės reitingai ir pasitikėjimas šalies žiniasklaida.

A. Merkel dėl požiūrio į pabėgėlių krizę kritikuojantys Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių atstovai neturėtų pamiršti, kad būtent Vokietijos kanclerė yra stipriausia V. Putino tramdytoja Senajame žemyne.

Platus palankiųjų ratas

Įžvalga garsėjantis V. Putino kritikas, buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas taip pat įsivėlęs į pelningus sandorius su Rusijos valdomomis įmonėmis. 2001 m. jis tapo Bermudoje registruoto investicinio fondo „Vostok Nafta“ valdybos nariu. Fondą sudarė daugiausia stambiųjų Rusijos energetikos bendrovių – „Gazprom“, „Rosneft“, TNK-BP – akcijos. Būdamas valdybos narys C. Bildtas turėjo palankias sąlygas pirkti akcijas. Švedų politikas savo pareigomis pasinaudojo ir 2014 m. sausį kilus Ukrainos ir Rusijos dujų skandalui: jis įsigijo 2000 fondo akcijų, o šių kaina jau kitą dieną pakilo 22 proc. ir augo toliau.

Per 2008 m. rugpjūtį vykusį Rusijos ir Gruzijos karą palankumo „Nord Stream“ projektui neslėpė dar vienas įtakingas Europos lobistas – buvęs Suomijos premjeras Paavo Lipponenas. Jis sutiko tapti „Nord Stream AG“ nepriklausomu konsultantu, nors apžvalgininkams buvo akivaizdu, kad jokia nepriklausomybe čia nekvepia. Ekonominė Suomijos priklausomybė nuo Rusijos nesunkiai mutuoja į politinę.

Prancūzijos verslo elitas taip pat žinomas dėl prielankumo Rusijos „valdomam kapitalizmui“. Tik didžiulis politinis spaudimas paskatino sustabdyti milijardo dolerių vertės karo laivų „Mistral“ pardavimo sandorį. Jis būtų reikšmingai sustiprinęs Rusijos karines pajėgas ir gausiai papildęs Prancūzijos gamintojų kišenes. Manoma, kad tik A. Merkel privertė François Hollande’ą atšaukti sutartį. Tačiau nerimą keliančių signalų netrūksta: 2015 m. spalį buvęs Prancūzijos prezidentas, centro dešiniųjų lyderis Nicolas Sarkozy aplankė V. Putiną Maskvoje ir susitikime nė kiek neslėpė savo konformizmo. F. Hollande’as vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad Rusijos lyderis gali padėti išspręsti Sirijos konfliktą. Vis įtakingesnis Prancūzijos populistinės dešinės Nacionalinis frontas gavo paskolą iš Kremliui artimo rusų banko, o partijos lyderė Marine Le Pen viešai deklaruoja palankumą V. Putinui, dažnai komentuoja įvykius Kremliaus ruporo RT laidose.

Buvęs Italijos premjeras ir žiniasklaidos magnatas Silvio Berlusconi taip pat yra artimas Rusijos prezidento draugas. Kaip ir G. Schröderis, jis dalyvavo prabangiuose V. Putino vakarėliuose, bičiuliai keičiasi brangiomis dovanomis, o viešumoje neslepia savo simpatijų vieni kitiems. 2007 m. Italijos valstybinė energetikos įmonė „Eni“ pasirašė „South Stream“ dujotiekio statybos sutartį su „Gazprom“. Netrukus paaiškėjo, kad itin pelningame sandoryje dalyvauja S. Berlusconi draugas Bruno Mentasti-Granelli, stambus „Centrinio Italijos energetikos dujų holdingo“ akcininkas. 2010 m. „WikiLeaks“ paviešinti diplomatiniai pokalbiai patvirtina, kad S. Berlusconi praturtėjo iš dvišalių energetikos sandorių. Nors šis politikas nebe valdžioje, jo įtaka versle ir žiniasklaidoje išlieka svari.

Dabartinė Italijos vyriausybė iš pradžių labai priešinosi „Nord Stream 2“ projektui, tačiau šių metų sausio pradžioje pakeitė poziciją ir pareiškė, kad ne tik jam neprieštaraus, bet ir pati nori jame dalyvauti. Simptomiška, jog ši šalis nesuteikė politinio prieglobsčio iš Rusijos pabėgusiam nužudyto Aleksandro Litvinenkos tėvui, sąmoningai kenkė jo šeimai ir verslui – šiuo metu šeima Italijoje prasimaitina tik iš labdaros.

Panašių pavyzdžių rasime ir daugelyje kitų ES valstybių. Neseniai paaiškėjo, kad dešimtajame dešimtmetyje Ispanijos turizmo bendrovės Marbeljoje, Alikantėje, Maljorkoje, Madride ir Malagoje buvo įsivėlusios į finansinius sandėrius su Rusijos mafija, konkrečiai – su „Tambovskajos-Malyševskajos“ nusikalstama grupuote.

Buvęs Čekijos Respublikos prezidentas Václavas Klausas ir dabartinis šalies lyderis Milošas Zemanas susiję su Rusijos naftos bendrove „Lukoil“: V. Klausas slapta susitikinėjo su „Lukoil“ vadovu, įmonė finansavo M. Zemano kairiųjų partiją, o dabar jo patarėjas Martinas Nejedlý vadovauja „Lukoil“ Čekijos padaliniui. Rezultatas – šalies energetikos sektorius beveik visiškai priklausomas nuo Rusijos išteklių. Nelegalūs finansiniai ryšiai akivaizdžiai veikia V. Klauso ir M. Zemano pažiūras: abu politikai kritikuoja Bendrijos sankcijų politiką, yra žinomi kaip ES „biurokratinio diktato“ kritikai.

Tokius pat signalus siunčia ir Slovakijos, valstybės, kuri kone 100 proc. priklausoma nuo Rusijos dujų, premjeras Robertas Fico. Šie politikai aktyviai prisideda prie pagrindinio Kremliaus užsienio politikos tikslo skaldyti Europos vienybę.

Londonas ar… Londongradas?

Jungtinė Karalystė yra populiariausia šalis rusų oligarchų ir korumpuotų funkcionierių pavogtiems pinigams laikyti – perkant nekilnojamąjį turtą Londone siekiama legalizuoti nešvariais būdais gautas lėšas. Oligarchai žino, kad Rusijos politinė sistema nestabili ir nepatikima – vieną dieną prisiplėši tu, kitą dieną apiplėš tave. Jie trokšta apsaugoti savo laimikį, o godūs Jungtinės Karalystės finansų, nekilnojamojo turto ir bankininkystės sektoriai mielai juos priima.

Rusų pinigų įtaka taip bado akis, kad pradėti rengti vadinamieji kleptokratijos turai.

Vidutines pajamas gaunančios britų šeimos šiandien nebeišgali Londono centre nusipirkti net mažo buto. Kainas išpūtė rusų oligarchai ir Artimųjų Rytų šeichai (sekdami Romano Abramovičiaus pavyzdžiu, ėmė pirkti ir Anglijos futbolo klubus). Vis dėlto aktyviausi rusų kleptokratai, kurie ypač pamėgo prestižinius Čelsio, Kensingtono, Meifero ir Naitsbridžo rajonus. Rusų pinigų įtaka taip bado akis, kad pradėti rengti vadinamieji kleptokratijos turai. Tai ekskursijos autobusu, per kurias stabtelėjama ne prie Didžiojo Beno ar Vestminsterio abatijoje, o prie prabangių R. Abramovičiaus, Olego Deripaskos, Romano Rotenbergo, Igorio Šuvalovo ir Andrejaus Gurevo namų. Pažintiniame ture Rusijos politikos ekspertai keleivius supažindina su Rusijos kleptokratija ir papasakoja konkrečias istorijas.

Žinoma, tikrieji šių namų savininkai neafišuoja savo turtų. Daugelis jų ten nė negyvena – dažnu atveju Londone įgytas nekilnojamasis turtas atlieka pinigų saugojimo funkciją. Prabangūs būstai paprastai perkami per Kipre, Panamoje, Bahamose, Mergelių Salose, Gibraltare registruotas lengvatinio apmokestinimo bendroves. Jungtinės Karalystės teisininkai, advokatai, bankininkai, buhalteriai, nekilnojamojo turto agentai uoliai tarnauja rusų turtuoliams.

Bendrininkavimo mastą neseniai atskleidė britų „Channel 4“ filmas „From Russia With Cash“. Žinomas rusų antikorupcijos aktyvistas, Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno kolega Romanas Borisovičius meistriškai vaidina korumpuotą Rusijos sveikatos apsaugos ministrą, Londone ieškantį prabangaus namo savo jaunai meilužei. Parduodamuose būstuose susitikęs su penkių nekilnojamojo turto agentūrų atstovais, jis paaiškina situaciją: nuo ministerijos sudaromų vaistų pirkimo sutarčių jam esą nubyra pinigų, ir šiuos jis perveda į lengvatinio apmokestinimo bendroves. Tai leidžia išlaikyti anonimiškumą ir niekam nežinant įsigyti geidžiamus objektus.

Visi penki agentai patikina ministrą, kad jam nėra ko jaudintis, – viskas bus sutvarkyta. Nors kovai su pinigų plovimu priimti įstatymai tokiais atvejais reikalauja nedelsiant apie įtariamą nusikalstamą veiklą pranešti teisėsaugai, niekam iš agentų nekyla mintis veikti pagal įstatymus.

Ne ką mažiau cinizmo pavyzdžių yra britų teisininkų sluoksniuose. Kai Rusijos depozitų draudimo agentūra (DIA) pateikė ieškinį prieš „Mežprombank“, taip bandydama galutinai finansiškai sužlugdyti su V. Putinu susipykusį jo buvusį draugą „Mežprombank“ bendraturtį Sergejų Pugačiovą, DIA teisme atstovavo Londono teisininkai Stephenas Smithas ir Hoganas Lovellsas. Brutaliai sužlugdytos „Jukos“ advokatams bylinėjantis Europos Žmogaus Teisių Teisme, Rusijai atstovavo Londono teisininkai Michaelas Swainstonas ir Timothy Brennanas. Kaip teigia buvęs „Jukos“ vyriausiasis finansininkas Bruce’as Misamore’as, Vakarų teismuose Rusija pasirodo ne kaip Rusija – ji prisidengia gerą vardą turinčiomis teisininkų kontoromis ir garsių advokatų pavardėmis.

Jungtinės Karalystės naftos gigantas BP kontroliuoja beveik 20 proc. Rusijos naftos milžinės „Rosneft“ akcijų paketą. Kadangi BP yra viena didžiausių šalies bendrovių, valstybės biudžetą kasmet svariai papildo jos mokami mokesčiai, tad vyriausybė nenori su ja pyktis. Tai rodo, kad premjero Davido Camerono užsienio politikos priemonės yra ribotos, – jis akivaizdžiai nenori imtis rimtų baudžiamųjų priemonių prieš „Rosneft“ ar kitas V. Putinui, tikėtinam Didžiosios Britanijos piliečio A. Litvinenkos žmogžudystės užsakovui, artimas valstybės įmones.

Pinigų spąstai

Įliedamas vogtus pinigus į Europos šalių ūkius, Kremlius siekia dviejų politinių tikslų. Pirma, taip jis parodo, kad europiečiai yra tokie patys – ištroškę pinigų ir savanaudiški. Konstitucija, įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, skaidrumas – visa tai tėra gražus retorinis kamufliažas, kuriuo maskuojamos daug primityvesnės paskatos. Tokie atvejai demoralizuoja Europos piliečius, menkina jų atsparumą Kremliaus propagandai ir pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.

Antra, glaudus Europos verslo, teisininkų kontorų, nekilnojamojo turto agentūrų bendradarbiavimas su Rusijos klientais, atsisakant tikrinti pinigų kilmę, neišvengiamai veikia tų šalių politinio elito nuostatas. Šiuolaikinė politika glaudžiai susijusi su ekonomika: politiniai sprendimai daro įtaką verslui, o ekonominės realijos neišvengiamai nulemia politinę darbotvarkę. Be to, sėkmė rinkimuose dažniausiai priklauso nuo įmonių paramos, o ir patys politikai neretai turi asmeninių interesų įvairiose bendrovėse.

Ypač svarbus stambių įmonių, tokių kaip BP ar „Eni“, vadovų vaidmuo. Politikai linkę nesipykti su pagrindiniais rinkos žaidėjais. Štai kodėl žmogaus teisių gynėjai nesitiki, kad A. Litvinenkos bylos baigtis privers D. Camerono vyriausybę imtis svarių priemonių prieš šios žmogžudystės užsakovus. Dėl tos pačios priežasties sunkiai įmanoma, kad Vokietijos socialdemokratų partijoje ir šalies versle artimiausiu metu sumažės Putinversteherių. Jų yra Italijoje, Prancūzijoje, Čekijos Respublikoje, taip pat Lietuvoje.

Daugiau leidinio naujienų