Tomo Ivanausko nuotr.

Spektaklis „Durys“ – kelionė humoro autobusu

Spektaklis „Durys“ – kelionė humoro autobusu

Nors Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) pastatas jau uždarytas rekonstrukcijai, pirmoji sezono premjera jau įvyko. Režisierius Jo Strømgrenas apie spektaklį „Durys“ su Laura Čiginskaite kalbėjosi dar prieš pristatant jį žiūrovams.

Viena iš spektaklio „Durys“ temų – migracijos fenomenas, žmogaus mąstymas, kad kitur visada geriau nei čia. Tai ne pirmas kartas, kai analizuojate šią temą. Kodėl ją pasirinkote?

– Tai buvo teatro apibrėžta tema, atsižvelgiant į sezono repertuarą. Dažnai tai erzina, mėgstu turėti visišką laisvę rinktis temas ir kurti tai, kas man įdomu, tačiau šįkart pasiūlymas sutapo su mano interesais. Migracija visada buvo opi problema, tačiau pastaruoju metu ji vis labiau patraukia žmonių dėmesį ir kelia klausimus: kodėl jie išvyksta? Kodėl keičia vietas?

Žinoma, kiekvienas atėjęs į teatrą norėtų žinoti, apie ką spektaklis, kur vyksta veiksmas. Bet „Durys“ nėra nei apie Siriją, nei apie Lietuvą. Siekiu kalbėti apibendrintai. „Durys“ yra asociatyvi kelionė per tai, kas skatina žmones norėti būti kur nors kitur. Žmonės nemigruoja tik todėl, kad kažkur žolė žalesnė, dažnai yra rimtų priežasčių pakeisti savo gyvenimo būdą ir iškeliauti.

Spektaklyje kalbate jautriomis temomis, tačiau į jas žvelgiate su ironija, humoru. Ar taip lengviau pasiekti žmones?

– Toks mano galvojimo būdas. Manau, kad tai susiję ir su mano karta, požiūris į humorą bėgant laikui keičiasi. Kai kurie pašiepiami dalykai yra jautrūs. Pavyzdžiui, Lietuvoje geriau nejuokauk apie karą, žydus, seksualinius dalykus, katalikus – daugybė apribojimų, kuriuos sukuria ne politinė cenzūra, bet mes patys. Aš, svečias, galiu mesti iššūkį, truputį provokuoti arba pradėti juokauti, tai visada šiek tiek pastumia ribas. Manau, kad humoras yra puikus autobusas, kuris gali nuvežti žmones į įvairias vietas ir kartais yra efektyvesnis nei rimtumas.

Ką spektaklyje simbolizuoja durys?

– Lietuviai mato simbolius geriau nei kitos šalys. Pavyzdžiui, britai nepastebi simbolių, neturi įpročio sakyti viena, bet mintyse turėti kažką kito. Jie neturi simbolinio mąstymo ir viską supranta tiesiogiai. Durys – vienas paprasčiausių perėjimo simbolių. Tačiau kuo jis paprastesnis, tuo atviresnis įvairioms asociacijoms.

Dažniausiai dirbate su kelių tautybių komanda, tačiau šįkart – tik su lietuviais aktoriais. Kuo tai skiriasi nuo įprasto jūsų darbo?

– Viena vertus, taip paprasčiau, nes visi teikia pirmenybę tiems patiems dalykams. Žmonės dažnai žvelgia labai pozityviai į galimybę dirbti su skirtingų tautybių kolegomis. Jie mano, kad tokia aplinka itin kūrybiška, tačiau nebūtinai taip yra. Lankiausi Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke – ten žmonės juokauja labai primityviai, nes negali juokauti ta ar kita tema, turi elgtis su kitu labai pagarbiai. Mano rekordas – kelis mėnesius trukęs darbas su komanda, kurią sudarė 21-os tautybės žmonės. Tai įdomu, bet malonu turėti kolegas su ta pačia patirtimi, nes pasakai ir jie supranta būtent tai, ką norėjai, nereikia aiškinti, kas čia juokingo. Kita vertus, lietuvių mentalitetas man yra labai sudėtingas. Aš lengvai skaitau mintis ir veidus kitur, lengvai bendravau, pavyzdžiui, su rusais. O čia turiu galvoti, kas yra žmogaus viduje. Ir taip yra ne tik dabar, Lietuvoje lankiausi maždaug 20 kartų ir vis dar galvoju, kas TAI? O gal TO nėra ir aš tik kuriu paslaptį, nors viskas yra labai paprasta?

Šis sezonas LNDT yra kitoks, spektaklio „Durys“ premjera bus rodoma Anykščiuose, o ne Vilniuje. Ką tai keičia jūsų darbe?

– „Durys“ – mažas spektaklis, dažnai aš kuriu didesnius – su baletu, orkestru. Žinoma, turiu pasirodyti dideliuose miestuose, tačiau aš netgi laimingas, kad pradėsime Anykščiuose, mačiau, kad jie turi puikų baseiną, keistą tiltą tarp medžių. Įdomu tai, kad maždaug prieš 20 metų mano pirmas pasirodymas Lietuvoje buvo Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje, kur bus rodomos ir „Durys“. Taigi sugrįžau ten, kur pradėjau. Mano pirmoji stotelė Lietuvoje buvo ten, kur esu dabar.

„Durys“ (rež. Jo Strømgrenas), LNDT Mažoji salė (Gedimino pr. 4), lapkričio 14‒15 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų