Skvernelio raketa

Skvernelio raketa

Dar 2016-ųjų pradžioje, likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų, turbūt nebuvo rizikingesnio užsiėmimo nei spėti artėjančio politikų konkurso rezultatus. Socialdemokratai tebesimėgavo „tefloniniais“ reitingais, istorines populiarumo aukštumas pasiekę liberalai matavosi premjero ir ministrų kėdes, o konservatoriai mėgino taikytis su gresiančiu mažojo koalicijos partnerio vaidmeniu.

Vienintelis nežinomasis, kaip tuo metu atrodė, buvo neseniai vidaus reikalų ministro postą praradęs Saulius Skvernelis. Jo pasirinkimas, tuomet klaidingai manyta, tarp socialdemokratų ir liberalų partijų turėjo lemti artėjančių rinkimų nugalėtojus. Tačiau paneigdamas visas prognozes S. Skvernelis pasirinko trečiojoje politikos lygoje žaidusią Ramūno Karbauskio partiją, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) iškovojo triuškinamą pergalę, o sau – ministro pirmininko postą.

Kaip pastebime šiame IQ numeryje, S. Skvernelis iki policijos vadovo, o vėliau ir vidaus reikalų ministro kabineto atkeliavo tinkamu laiku vis atsidurdamas tinkamoje vietoje. Gal tai lėmė tik palankios aplinkybės, o gal intuicija ar gebėjimas potencialius konkurentus tyliai šalinti iš kelio.

S. Skvernelis tapo neįtikėtina dovana per du dešimtmečius beveik nieko politikoje nepasiekusiam milijonieriui R. Karbauskiui ir visai kariaunai su politika mažai ką turėjusių veikėjų, rinkėjų valia atsidūrusių prie valstybės vairo.

Tik neatskleista mįslė, kodėl S. Skvernelis pasirinko LVŽS.

Galimos kelios versijos, paremtos tiek žiniomis apie jo charakterio savybes, tiek įtaka ir ryšiais jėgos struktūrose. Joms į valdžią patekęs buvęs policijos vadovas nepalyginti palankesnis nei kitoms iš biudžeto išlaikomų specialistų grupėms, kurioms kartais rodo kone atvirą panieką.

Eidamas vidaus reikalų ministro pareigas tuo metu, kai Lietuvoje su socialdemokratais valdžią dalijosi populistinės „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partijos, o Europą drebino pabėgėlių krizė, S. Skvernelis keletą kartų blykstelėjo demonstruodamas oficialiai ES pozicijai ir žmogaus teisių gynėjams artimas pažiūras. Tai galėjo pasėti klaidingą mintį, kad bręsta modernus, liberalių pažiūrų politikas.

Nepaneigta versija, kad šaltiniai specialiosiose tarnybose galėjo įspėti apie liberalams gresiančius nemalonumus. Politikos užkulisiuose taip pat kalbama, kad S. Skvernelis prašėsi į socialdemokratų rinkimų sąrašą, tačiau vietos pirmajame penketuke jam neatsirado.

Tikėtinas scenarijus, kad S. Skvernelis vis dėlto pasirinko atsarginį variantą – R. Karbauskį bei palyginti kuklią ir nuo visuomenės slėptą algą už darbą LVŽS iki rinkimų. Tuomet visų geidžiamas politinis jaunikis neabejojo, kad jo populiarumo pakaks valstiečiams perkopti 5 proc. barjerą, o sėkmės atveju pasirinkti geidžiamą postą. Arba, likus opozicijoje, rengtis prezidento rinkimams.

Šie epizodai atskleidžia bene ryškiausią S. Skvernelio savybę – pragmatiškumą.

Bliūkštant skaidrios ir moralios politikos burbului, atakuojant kritiškai nusiteikusiai žiniasklaidai ir aktyvistams, S. Skvernelis didelės visuomenės dalies akyse baloje tebestovi sausas.

Vykstant rinkimų kampanijai ir po istorinės pergalės S. Skvernelis LVŽS nariu netapo, o ir dabar, kiek tai įmanoma, mėgina laikytis atokiau. Daug kalbantis, bet mažai darantis premjeras meistriškai atsiriboja ir nuo neparuoštas reformas visuomenei pristatančių ministrų, ir nuo draudimų manijos apsėstų Seimo „valstiečių“, ir nuo reputacijos likučius prarandančio R. Karbauskio. Bent jau kol kas tai atsiperka. Bliūkštant prieš rinkimus žadėtos skaidrios ir moralios politikos burbului, atakuojant kritiškai nusiteikusiai žiniasklaidai ir aktyvistams, S. Skvernelis didelės visuomenės dalies akyse baloje tebestovi sausas.

Trumpai apžvelgus svaiginantį buvusio policijos vadovo skrydį į politikos Olimpą kyla esminis klausimas – ko siekia S. Skvernelis? Kodėl jis veržėsi į ministro pirmininko kėdę ir greičiausiai sieks aukščiausio šalyje politinio posto, jei neturi politikui būtinų savybių – tvirtų pažiūrų ir, kiek sutirštinant, idėjų, už kurias būtų pasirengęs paaukoti gyvybę?

Atsakymas gali būti banalus ir, žvelgiant iš Lietuvos piliečio pozicijų, atgrasus – tiesiog gauti algą.

S. Skvernelio politinės karjeros trajektorija gerokai primena Rolando Pakso, nors yra ir esminių skirtumų. Dukart premjeras ir vėliau nušalintasis prezidentas akivaizdžiai buvo susipainiojęs verslo grupių interesų pinklėse, o kelias iki svarbiausios politinės pergalės priminė akrobatinio lėktuvo skrydį su netikėtais viražais ir mirties kilpomis.

Premjeras S. Skvernelis kol kas neturi akivaizdaus svetimų interesų balasto ir skrenda lyg raketa. Jeigu ją kas nors sustabdys, ryškiausiai pastarųjų metų politikos žvaigždei gali tekti patirti nemalonų laisvą krytį. Bet tai būtų jo asmeninė, ne Lietuvos tragedija.

Ovidijus Lukošius yra alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų