Skurdo politika smukdo vidurinę klasę

Skurdo politika smukdo vidurinę klasę

Skurdo politika didindama perskirstymą sutelkia dėmesį į mažiausias pajamas gaunančius ir vargingiausiai gyvenančius žmones. Tokios politikos pavyzdys – didinami mokesčiai daugiau uždirbantiems, kad būtų galima mokėti įvairias pašalpas mažai ar nieko neuždirbantiems. Tai yra tiesioginis perskirstymas – paimti iš vienų ir duoti kitiems.

Kiek subtilesnė skurdo politikos forma yra mokesčių sistemos progresyvumas. Kuklias pajamas gaunantiems sumažinti mokesčiai „kompensuojami“ labiau apmokestinant daugiau uždirbančius gyventojus. Dažnai tokia politika pateisinama, nes kuo gi daugiau valdžia turėtų rūpintis pirmiausia, jei ne nepasiturinčiais?

Nepasiturinčių padėčiai gerinti politikoje skiriama daug dėmesio, nors sprendimai nelabai džiugina. Tačiau nederėtų pamiršti ir kitos grupės – vidurinės klasės. Šalyse, į kurias lygiuojasi Lietuva, jos plėtra paprastai laikoma siekiamybe – tai parodo, kad vis didesnė visuomenės dalis yra savarankiška, soti ir saugi.

Tad politikų ir ekonomistų uždavinys – paskatinti dinamiką ir pereiti iš vienos grupės į kitą. Kaip pasiekti, kad nepasiturinčių mažėtų ir kad vis didesnė dalis gyventojų atsidurtų vidurinėje klasėje? Deja, šis uždavinys ne toks paprastas, kaip dažnai teigia politikai, vykdantys skurdo politiką ir siūlantys tik perskirstymo priemones. Taip yra todėl, kad skurdo politika dažnai ne padeda žmonėms pereiti į vidurinę klasę, o įkalina juos nepritekliuje. Kodėl?

Skurdo politika dažnai ne padeda žmonėms pereiti į vidurinę klasę, o įkalina juos nepritekliuje.

Vidurinė klasė paprastai apibrėžiama dvejopai. Pirmiausia – tai pasaulėžiūra ir mentalitetas. Jai priklausantys jaučiasi atsakingi už savo gyvenimą ir žino, kad tik patys gali susikurti gerovę. Jie nemato valdžios kaip gerovės šaltinio, iš savęs reikalauja daugiau nei iš kitų. Vidurinės klasės atstovai planuoja savo ir vaikų ateitį, atsakingai žiūri į finansus, taupo. Jie yra veiklūs visuomenės nariai, domisi politikoje vykstančiais reiškiniais, juos vertina ne tik siekdami asmeninės naudos, bet ir bendros gerovės. Paprastai jie yra išsilavinę, domisi menu ir kultūra. Iš šio apibūdinimo aišku, kad vidurinei klasei svarbu ne koks nors ypatingas valdžios rūpestis, o tai, kad ji bent jau nekliudytų ir leistų laisvai veikti, kurti savo gyvenimą.

Ekonomistai dažniau griebiasi antro būdo vidurinei klasei apibrėžti – pagal vidutines pajamas. Ne dėl to, kad tai svarbiausias kriterijus. O todėl, kad jį išmatuoti daug lengviau. Tyrimų organizacijos „Brookings“ atliktame tyrime teigiama, kad vidurinei klasei priklauso žmonės, kurių pajamos sudaro maždaug nuo 13 iki 130 tūkst. eurų per metus keturių asmenų namų ūkiui. Šios ribos gan plačios, nes tai labai priklauso nuo šalies ir vidutinio gyvenimo lygio joje.

Pagrindinė problema yra tai, kad vykdant skurdo politiką perskirstymo taikiklyje atsiduria ne kas kitas, o vidurinė klasė. Perskirstytojai piešia vaizdą, kad paims iš turtingiausių, kurie ir taip turi per daug, ir atiduos skurstantiems. Tačiau tų turtingųjų nėra tiek, kad jų turto užtektų visiems. Todėl natūralu, jog „turtingųjų“ kartelė nuleidžiama iki vidurinės klasės.

Pavyzdžiui, Lietuvoje kiekvienais metais lenda įvairiausių pasiūlymų įvesti progresinius mokesčius. Į juos pasigilinus matyti, kad, jei norima surinkti nors kiek nors daugiau pinigų į biudžetą, gyventojų pajamų mokesčio tarifą siūloma kelti žmonėms, kurie uždirba 1500 ar 2000 eurų per mėnesį. Kitas pavyzdys – nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje įvestas kaip priemonė turtingiesiems apmokestinti. Tačiau nuolat pasigirsta, kad Lietuvai reikia visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Tad nors pirminė idėja – turtingųjų apmokestinimas, galiausiai už jį susimokėtų ir vidurinė klasė.

Darbo jėga Lietuvoje apmokestinama daugiau kaip 40 proc. Dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo ši našta yra lengvesnė uždirbantiems mažiau. Tačiau jei gaunate 866 eurus į rankas ir daugiau – neapmokestinamasis pajamų dydis jums jau netaikomas ir nešate visą mokesčių naštą.

Skurdo politika tampa destruktyvi – ji geriausiu atveju veikia kaip skurstančiųjų palaikymo mechanizmas, dažnai net įkalinantis juos nepritekliuje. Tačiau ji nepasitarnauja tam, ko iš tikrųjų turėtume siekti, – kad perėjimas iš skurdo į vidurinę klasę būtų kuo lengvesnis. Dabar dažnai išeina taip, kad, vos žmogus prasigyvena, vos gali pradėti sau daugiau leisti, jis staiga valdžios pradedamas laikyti turtuoliu ir jam didinama mokesčių našta.

Nuo politikos priklausys, kokie bus šalies žmonės. Į ką valdžia orientuojasi, kuriai grupei asmenų suteikia geriausią gyvenimą – tokių žmonių ir daugėja. Šiuo metu aišku tai, kad būti vidurinėje klasėje ir į ją įstoti nelengva. Ne tik dėl to, kad šie žmonės nori būti savarankiški ir su ištiesta ranka nelaukia valdžios davinio. Bet ir dėl to, jog valdžia į juos žiūri įtariai – kaip į prasigyvenusius, kurie turi finansuoti vis augantį valdžios dosnumą mažiau pasiturintiems.

Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų