Jekaterina Navickė

Skurdo Lietuva: kaltųjų paieškos

Skurdo Lietuva: kaltųjų paieškos

Vasaros pabaigoje pasirodžius naujiems skurdo rodikliams kilo šurmulys. Žiniasklaidoje netrūko nusivylimo ir priekaištų: 2017 m. duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje padidėjo 1 punktu ir pasiekė 22,9 proc. Situacija yra viena prasčiausių ES – Lietuva lenkia tik Rumuniją ir Bulgariją. Skurdo rizikos lygis ypač aukštas tarp vaikų (28,3 proc.) bei senyvo amžiaus žmonių (33,4 proc.). Tarp pažeidžiamiausių grupių Lietuvoje išlieka vienišos motinos, bedarbiai, neįgalieji.

Situacija prasta, bet apie skurdo dinamiką ir priežastis žinome mažai. Dauguma kalbų apie tai – pasvarstymai. Pavyzdžiui, skurdo augimą vienas garsus ekonomistas siejo su didėjančiomis kainomis. O skelbiami skurdo rodikliai atsižvelgia į pajamas, ne išlaidas. Skurdo dinamika taip pat siejama su augančiu algų skirtumu kaime ir mieste, jų didėjančiu atotrūkiu nuo kitų pajamų, ypač pensijų. Pasigirdo priekaištų valdantiesiems dėl vykdomų reformų neveiksmingumo. Visgi naujausia skurdo statistika nieko nesako apie pastaraisiais metais įgyvendintas reformas, padidėjusias kainas ar algas. Statistikos departamento paskelbti 2017 m. tyrimo duomenys atspindi 2016 m. situaciją. Tad šią vasarą sužinojome dvejų metų senumo skurdo rodiklius. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje tai gerokai pasenusi, politiškai beveik beprasmė informacija.

Posakis, jog kylantis ekonominis „potvynis“ kelia visas „valtis“, Lietuvoje nepasitvirtino.

Esame pratę girdėti oficialias BVP, užimtumo, infliacijos, atlyginimų prognozes. Kodėl tada apie skurdą kalbame tik būtuoju laiku? Turimą liūdnoką skurdo statistiką papildę bent iki einamųjų metų, gausime kiek optimistiškesnį vaizdą. Atsižvelgiant į pastarųjų metų ekonomikos augimą, socialinių išmokų ir tiesioginių mokesčių pokyčius, galima matyti skurdo rizikos stabilizaciją 2017 m. Prognozuojama, kad einamaisiais 2018 m. skurdo rizikos lygis sumažės apie 1,7 proc.

Skurdo lygio mažėjimas yra sietinas su įgyvendintomis socialinių išmokų reformomis ‒ tai universalių išmokų vaikams įvedimas, nedarbo išmokų ir pensijų didinimas. Taip pat didėjo minimali alga. Dėl šių pakeitimų penktadalis mažiausiai pasiturinčių mūsų šalies gyventojų šiemet gali tikėtis apie 20 proc. didesnių pajamų. Tokios reformos yra svarbios mažinant skurdą, nes socialinę apsaugą finansuojame beveik perpus mažiau nei kitos ES šalys. Skęstančiųjų gelbėjimas pagaliau turi tapti ne tik jų pačių reikalas.

Ilgainiui galima kalbėti ir apie ekonominio augimo, politinių reformų bei demografinių pokyčių poveikį skurdui.

Priešingai nei paplitusi nuomonė, ekonominis augimas savaime nemažina skurdo lygio. Iki krizės (2005–2008 m.) pajamų iš darbo ir turto augimas didino atotrūkį tarp skurdesnių ir turtingų gyventojų. Jei minėtu laikotarpiu darbo ir turto pajamų didėjimas būtų pasiskirstęs tolygiai, būtume galėję tikėtis iki 4 proc. mažesnio skurdo lygio. Krizės ir vėlesniu laikotarpiu (2009–2013 m.) minėtas pajamas gaunančių asmenų atotrūkis nuo likusių gyventojų kiek sumažėjo. Šiuo laikotarpiu labiau mažėjo didesnės algos, vėliau algų augimas buvo tolygesnis nei iki krizės. Apibendrinant dešimtmečio po stojimo į ES rezultatus, galime teigti, kad posakis, jog kylantis ekonominis „potvynis“ kelia visas „valtis“, Lietuvoje nepasitvirtino.

Iki krizės mokesčių ir išmokų reformos gerino pažeidžiamiausių žmonių padėtį. Reformos skurdo rizikos lygį mažino apie 1,5 proc. Prasidėjus krizei išmokų apkarpymai ir mokesčių pakeitimai gerokai sumažino teigiamą ankstesnių reformų poveikį, bet jo visiškai nepanaikino. 2012–2014 m. įgyvendinta socialinės paramos reforma sutapo su skurdo lygio šalyje šuoliu. Žinoma, tai nėra vienintelis veiksnys. Visgi daugiau galių ir atsakomybės už paramos teikimą suteikus savivaldybėms, šios didžiuojasi dvigubai ar daugiau sumažėjusiomis išlaidomis socialinei paramai. Tačiau padidėjęs skurdo lygis Lietuvoje bado akis. Deja, informacijos apie skurdo rizikos pokyčius savivaldybėse neturime – nežinome, kaip skurdą veikia konkrečių savivaldybių veiksmai ar bendra regioninė politika.

Demografinis poveikis skurdui yra mažai analizuojamas. Demografinė kaita stipriai nepaveikė skurdo lygio Lietuvai įstojus į ES. Čia veikia du vienas kitą slopinantys procesai. Didėjanti senyvo amžiaus žmonių dalis didina skurdo lygį, bet emigracija, ypač krizės laikotarpiu, eksportavo skurdo problemą. Tačiau socialinių problemų amžinai eksportuoti tikrai negalėsime.

Taigi belieka jas spręsti. Atsikratyti iliuzijos, kad augant ekonomikai skurdas sumažės savaime. Skurdo mažinimas reikalauja politinės valios ir reformų, o senėjant visuomenei laukia dar didesni iššūkiai. Todėl būtina investuoti ne tik į technologijų bei verslo plėtrą, bet ir plėsti socialines investicijas į žmones per kokybišką švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą. Pastarajai sričiai – socialinėms išmokoms ir paslaugoms – skiriame beveik perpus mažiau lėšų, palyginti su ES vidurkiu. Tad tikrai galėtume sau leisti užtikrinti vargingiausiam penktadaliui gyventojų saugesnį ir oresnį pragyvenimą.

Jekaterina Navickė yra Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros lektorė, Vilniaus politikos analizės instituto asocijuota ekspertė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų