Julijonas Lindė-Dobilas prie darbo stalo (iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų)

Skolų iliuzija truko per ilgai

Skolų iliuzija truko per ilgai

Vaidoto Reivyčio nuotr.

J. G. Hülsmannas: „Dabartiniai sprendimai tik toliau didina skolas.“

Dabartinė pinigų sistema valdžiai suteikė praktiškai neribotą galimybę skolintis. Tačiau euro zonos krizė privertė nusiimti rožinius akinius ir pripažinti, kad trumpalaikė nauda sukūrė ilgalaikių problemų. Apie tai su ekonomikos profesoriumi Jörgu Guido Hülsmannu, Lietuvoje viešėjusiu Laisvosios rinkos instituto kvietimu, kalbėjosi IQ apžvalgininkas Andrius Matuliauskas.

Kai kalbėjomės prieš metus, jūs teigėte, kad stipresnė valiuta yra pranašumas ir tai turėtų būti visų valstybių siekinys. Vis dėlto šiais metais matėme, kad kai kurios valstybės elgėsi visiškai priešingai. Kalbu apie šveicarus, nusprendusius neleisti frankui stiprėti euro atžvilgiu. Kaip vertinate šį šveicarų žingsnį?

– Šveicarijos centrinis bankas patyrė politinį spaudimą, kuris atėjo iš Šveicarijos eksporto sektoriaus. Kadangi euro zonoje vyravo infliacija, o Šveicarijoje infliacija buvo kur kas mažesnė, frankas vis labiau brango euro atžvilgiu. Nors trumpuoju laikotarpiu tai kenkia Šveicarijos bendrovėms, nes jų produktai brangsta, galop dėl infliacijos išauga kainos ir euro zonoje, o kainų skirtumo nebelieka.

Pasirinktas šveicarų sprendimas turi didelį neigiamą poveikį, kuris pasireikš tik po kurio laiko. Šveicarija prarado saugios šalies reputaciją investuotojų akyse, kurie nebėra tikri dėl būsimų Šveicarijos centrinio banko sprendimų. Šveicarijos frankas daugiau negali būti laikomas viena saugiausių pasaulio valiutų, o tarptautiniams investuotojams saugių investicinių instrumentų pasirinkimas sumažėjo. Apskritai virš visų dekretinių pinigų – net ir stabilių valiutų – šiandien yra pakibęs didelis klaustukas. Saugiais gali būti laikomi tik natūralūs pinigai, t. y. taurieji metalai.

Suprantu, kad abejoti dėl euro ateities yra pakankamai pagrindo, tačiau kodėl reikėtų abejoti dėl visų kitų valiutų?
– Pirmieji bandymai įvesti dekretinius pinigus baigdavosi nevaldoma infliacija. Aišku, vėliau žmonės išmoko, kaip tai daryti sklandžiai ir sukurti nuosaikesnę infliaciją. Dekretiniai pinigai yra geras įrankis valdžiai. Kartu tai yra ir labai pavojingas įrankis.

Demokratinės valdžios funk­cija – būti žmonių tarnu, o ne valdovu. Tačiau vos tik tam tikri visuomenės nariai įgyja valdžią, juos kontroliuoti tampa labai sunku. Tam yra du būdai – rinkimai ir biudžetas. Valdžią kontroliuojame per biudžetą atiduodami tam tikrą savo pinigų sumą ir įpareigodami ją pasirūpinti dalykais, susijusiais su bendruoju gėriu. Dėl šios priežasties labai svarbu nustatyti ne tik valdžios funkcijas, bet ir tai, kiek joms atlikti ji gali išleisti pinigų.

Tarkime, jei nori apsaugoti visuomenę, tai gali padaryti su vienu policininku tūkstančiui gyventojų, šimtui gyventojų ar prie kiekvieno žmogaus pastatyti po asmeninį sargybinį. Kiekvienas jų gali būti apsiginklavęs peiliu, pistoletu, automatu ar tanku. Funkcijai įgyvendinti ribų nėra, todėl nustačius tikslą reikia apibrėžti ir jo finansines ribas.

Vis dėlto tai, kiek valdžia išleidžia funkcijoms įgyvendinti, gali būti kontroliuojama tik tuo atveju, kai visi pinigai surenkami iš mokesčių. Jeigu vyriausybė turi galimybę skolintis pinigų tarptautinėse rinkose, ji šį apribojimą apeina. Tokios institucijos kaip centriniai bankai ir dekretiniai pinigai padeda valdžiai finansuoti perteklinius poreikius arba gyventi ne pagal kišenę. Nereikia būti libertaru, kad tai suprastum.

Galbūt toks yra demokratinės valdžios likimas, nes ji visą laiką siekia įsiteikti savo elektoratui? Sąmoningai ar nesąmoningai politikai yra pasmerkti taip elgtis.

– Tai visiškai suprantama. Viešosios išlaidos dažniausiai padidina tam tikros visuomenės dalies pajamas. Veikdama tik šalies viduje valdžia visų padaryti laimingų negali, nes tai yra uždara sistema. Tokioje sistemoje gali papildyti vieną visuomenės dalį paimdamas iš kitos. Turėdama galimybę skolintis užsienio rinkose valdžia gali pritraukti papildomų pinigų ir padaryti gyvenimą geresnį visai visuomenei. Tačiau šis efektas yra trumpalaikis ir turi milžinišką kainą, kurią mokės ateities kartos, tapusios užsieniečių skolininkais. Tuo šiuo metu kaip tik gali įsitikinti graikai. Būtų klaidinga manyti, kad valdžia mus gali padaryti turtingesnius. Valdžia turto nekuria, ji turtą tik perskirsto, o tai darydama dalį jo dar ir sunaikina. Dėl to jos veikla turi būti ribojama.

Paminėjote graikus. Kas jums kelia didžiausią nerimą dabartinėje euro zonos krizės situacijoje?

– Iš tiesų didžiausią rūpestį kelia tai, kad galime uždelsti per ilgai ir laiku nesiimti priemonių, kurios padėtų išspręsti problemas. Dabartiniai sprendimai tik toliau didina skolas. Graikijos atveju pradinė idėja buvo sumažinti jos skolą 50 proc. Šios valstybės viešoji skola siekia 350 mlrd. eurų, iš kurių 150 mlrd. eurų yra paskolinęs Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šiai skolos daliai nurašymas negalioja, jis būtų pritaikytas kitiems 200 mlrd. eurų, kuriuos sudarė privačių investuotojų paskolinti pinigai. Tad graikai vis dar gyventų su didžiule skola, nes realybėje ji bus sumažėjusi tik trečdaliu.

Svarbiausia yra suprasti, kad kai kurioms valstybėms buvo paskolinta per daug ir šių pinigų atgauti nebepavyks. Didžiausią rūpestį kelia tai, kad per ilgai gyvenome su iliuzija, jog galime pakelti tokias skolas. Dabar tai reiškia, kad reikės smarkiai jas apkarpyti, ir tai palies kiekvieną iš mūsų. Su sunkumais reikės susitaikyti ne vien graikams, bet ir likusioms ES šalims, kurios buvo jų kreditorės. Vis dėlto jei to nepadarysime, tai ir toliau turėsime teikti paramą ir iššvaistysime dar daugiau pinigų. Jeigu sumažinsime skolas dabar, bus labai sunku, tačiau viską greičiau galėsime pradėti iš naujo.

Buvęs Europos centrinio banko (ECB) vadovas Jeanas Claude’as Trichet yra pasakęs, kad dabartinės problemos susijusios ne su euru kaip valiuta, o su euro zonos šalių politikais, nesugebančiais priimti tinkamų sprendimų. Ar taip kalbėdamas jis buvo teisus?

– Žiūrint teoriškai tai yra teisingas vertinimas. Visiškai įmanoma, kad nemokios ir bankrutuojančios valstybės eurui kaip valiutai nedarytų jokios įtakos. Šiuo atveju ECB turėtų laikytis stabilių pinigų politikos ir nespausdintų eurų vyriausybių skoloms refinansuoti. Tačiau per euro zoną nusiristų valstybių bankrotų banga, kuri prasidėtų nuo Graikijos ir Italijos, o baigtųsi Prancūzija ir Vokietija. ECB į tai turėtų visai nesikišti, nes jis rūpintųsi valiutos, o ne pavienių valstybių stabilumu. Tai tik teorinis scenarijus.

Realybėje problema yra visai kitokia, ir J. C. Trichet ją supranta. Kodėl mums reikėjo Mastrichto kriterijų ir skolos, deficito, infliacijos apribojimų? Norėta apsisaugoti nuo didelės infliacijos ir išvengti pagundos ECB refinansuoti vyriausybių skolas. Tačiau šių kriterijų nesilaikyta nuo pat pradžių. Belgija ir Italija prie euro zonos prisijungė turėdama didžiulių skolų, Graikija apskritai klastojo duomenis. Visi tai žinojo, bet Graikija tapo euro zonos nare. Vadinasi, tai buvo politinis sprendimas. Per šią krizę ECB susidūrė su dideliu spaudimu daryti tai, ko neturėtų, – didinti pinigų pasiūlą ir refinansuoti vyriausybių skolas.

Kas laukia pagrindinių pasaulio valiutų? Galbūt ateityje turėsime silpnesnes pasaulines valiutas, o sustiprės regioninės valiutos, pavyzdžiui, Norvegijos krona?

– Gyvename labai įdomiais laikais, dėl dabartinių sunkumų turėtų įvykti daug svarbių pokyčių per ateinančius kelerius metus. Galimi įvairūs scenarijai, neatmesčiau ir galimybės, kad bus grįžta prie aukso standarto. Nors tai ir nebūtų tobula pinigų sistema, ji būtų kur kas geresnė už dabartinę.

Priimti bankų veiklą ribojantį sprendimą valdžiai reikštų tą patį, kaip ir nusipjauti sau ranką, nes finansų institucijos nebegalės teikti tiek kreditų, kiek jų suteikdavo anksčiau.

Nemanau, kad Norvegijos krona ar panašios šalies valiuta galėtų turėti svarbų vaidmenį, nes jų kapitalo rinka tam tiesiog per maža. Tarptautinės valiutos vaidmenį ir toliau gali atlikti JAV doleris, tai gali būti euras arba Kinijos juanis. Kuri iš šių valiutų dominuos, priklausys nuo to, kokie sprendimai bus priimti JAV, Europoje ir Kinijoje. Jeigu viena šių šalių nuspręstų grįžti prie aukso standartu pagrįstos valiutos, tokia valiuta būtų paklausi tarp investuotojų, nes padėtų išsaugoti sukauptą turtą.

Kalbant apie finansų sistemą, tai prieš metus visų dėmesys buvo nukreiptas į ją. Dabar visų žvilgsniai nukreipti į prasiskolinusias šalis. Ar tai reiškia, kad finansinio sektoriaus problemos iš dalies yra išspręstos ir nebe tokios aktualios?

– Anaiptol. Finansų institucijos išlieka struktūriškai silpnos, nes jos turi labai žemus likvidumo ir kapitalo rodiklius. Ši situacija nepasikeis tol, kol turėsime dabartinę pinigų sistemą, leidžiančią bankams veikti su itin žemais rodikliais. Vienintelis būdas išvengti griūties yra reguliavimo mechanizmai, kurie nustato minimalius reikalavimus. Dėl to, kaip reikėtų keisti minimalius reikalavimus, vis dar vyksta diskusijų.

Jeigu dabartiniuose Bazelio reikalavimuose nustatytą 8 proc. kapitalo pakankamumo reikalavimą padidintume dvigubai – iki 16 proc., tai reikštų, kad kreditų apimtis, kurią gali suteikti bankai, susitrauktų du kartus. Tačiau net ir 16 proc. reikalavimas būtų žemas, palyginti su istoriniais standartais. Dar XIX a. bankai veikė su 50 proc. kapitalo pakankamumo rodikliais, jų finansinė būklė buvo kur kas geresnė, nors net ir jie nebuvo visiškai saugūs.

Aišku, pasiekti įmanoma bet ką, bet tam reikia politinių sprendimų, o tokios motyvacijos trūksta. Priimti bankų veiklą ribojantį sprendimą valdžiai reikštų tą patį, kaip ir nusipjauti ranką, nes finansų institucijos nebegalės teikti tiek kreditų, kiek jų suteikdavo anksčiau. Nieko nuostabaus, kad vyriausybės to nenori daryti.

Bazelio taisyklėse taip pat pasakyta, kad bet kurios vyriausybės obligacijos yra saugios. Visi suprato, kad skirtingų valstybių skolos nėra vienodo lygio, tačiau jeigu tai pripažintų, tada ne visos valstybės turėtų galimybių skolintis pinigų užsienio rinkose. Norėdamos pritraukti pinigų iš užsienio jos sukurtų mokesčių rojų ir taip konkuruotų su kitomis valstybėmis, o to vėl niekas nenori.

Apskritai vyriausybės turėtų kuo mažiau dalyvauti finansų rinkose ir pinigų politikoje, šiose srityse turėtų būti laikomasi laisvosios rinkos principų. Šiuo metu neturime laisvų pinigų, turime politinius pinigus. Tai yra vėžys, naikinantis sistemą iš vidaus, nes jis iškreipia žmonių motyvus ir skatina elgtis neatsakingai.

Tai nėra labai pozityviai nuteikiantis pastebėjimas. Ar dabartinėje krizėje įžvelgiate kokių nors teigiamų aspektų?

– Verslas ir namų ūkiai šiuo metu nelinkę skolintis arba tai daro labai atsargiai. Tai nėra blogai, nes svarbiausias finansų sistemos tikslas yra paskirstyti tikrus išteklius. Suteikiant kreditą realus turtas nesukuriamas, taip tik suteikiama galimybė kredito gavėjui įsigyti turto, ko jis nebūtų galėjęs padaryti anksčiau. Tačiau jei kredito gavėjas to daikto neįsigytų, jį nupirktų kas nors kitas, kuris galėtų panaudoti savus pinigus ir už tai sumokėtų mažiau.

Sumažėjusi kredito pasiūla Lietuvoje ar kitose šalyse nebūtinai turi būti traktuojama tik kaip neigiamas veiksnys, juk tai mažina kainų augimą. Dabartiniai sunkumai, kurie privertė atsisakyti skolintų pinigų ir veiklą vykdyti ar gyventi naudojantis savais pinigais, per ilgesnį laikotarpį užtikrins didesnį ekonomikos stabilumą. Tai galop prisidės prie dabartinių problemų sprendimo. Tokia yra mano vilties žinia ateinantiems metams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų