Siužetai iš praeities

Siužetai iš praeities

Australų kino režisierius ir prodiuseris Rodas Freedmanas į „Kino pavasarį“ atvyko pristatyti savo prodiusuoto filmo. Tačiau jo darbo kalendorius mirgėjo nuo susitikimų, kurių tikslas – atgaivinti Lietuvoje dar 1999 m. paties režisuotą juostą apie artimą giminaitį, vieną žymiausių lietuvių kalbininkų Chackelį Lemcheną. Su „Dėdės Chackelio“ kūrėju IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, ko negalima pamiršti.

Jūsų prodiusuoto dokumentinio filmo „Kartą mano mama“ autorė Sophia Turkiewicz juostoje savo mamai sako: tavo istorijos yra mano našta. Ar kuriant filmą galima jos atsikratyti? Ar dėl to ir ėmėtės juostos apie senelės brolį Ch. Lemcheną?

– Manau, kad Sophiai mamos istorija iš tiesų buvo našta, tačiau mano atveju kitaip. Jaučiu, kad mūsų šeimos išgyvenimai turi būti prikelti. Kadangi turiu žydiškų šaknų (R. Freed­mano seneliai buvo Lietuvos žydai – IQ past.), galiu pasakyti, kad giminės praeitis gali tapti našta. Pažįstu holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų šeimų, kurie sako niekada nevyksią į Lietuvą, nevažiuosią į Lenkiją, nes tai žydų kapinės. Jiems tai per skaudu.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1997 m. nusprendęs filmuoti dėdės Chackelio istoriją. Tuo metu jam buvo 93-eji. Niekada šio giminaičio nemačiau, nežinojau, kokį jį rasiu, ar jis bus šviesaus proto. Neketinau kurti filmo – svarsčiau įrašus parodyti tik saviškiams, nes tai buvo vienintelis mūsų artimasis Lietuvoje. Atvykęs įsitikinau, kad jo atmintis fantastiška: dėdė prisiminė Rusijos revoliuciją, Pirmąjį pasaulinį karą. Įrašiau 8 valandas pasakojimų. Be to, suvokiau, kiek daug jis reiškė Lietuvos mokslui, kaip buvo vertinamas vietos bendruomenės. Grįžęs į Sidnėjų išverčiau įrašus ir sėdau rašyti filmo scenarijaus. Tie pustrečių metų buvo nelengvi. Bet pajutau didžiulę atsakomybę papasakoti, kas nutiko dėdei ir Lietuvos žydams. Supratau, kad visą gyvenimą nė nenumaniau, kas vyko. Tiksliau, žinojau tarsi vienu laikraščio antraštės sakiniu. Žinojau, kad mano šeimos nariai išžudyti per holokaustą. Tačiau negirdėjau, kur, kaip, kada tai nutiko. Pradėjau gilintis, tyrinėti praeitį ir suvokiau privaląs viską papasakoti kitiems. Nerimas, kaip man pavyks, ilgam įvarė nemigą.

Rezultatu esate patenkintas?

– Taip. Stengiesi sukurti kuo geresnį filmą, tačiau nežinai, kaip jis paveiks auditoriją. Pasaulinė „Dėdės Chackelio“ premjera įvyko Sidnėjaus žydų kino festivalyje. Mačiau, kaip žmonės iš seanso išsiskirsto apsiverkę, tylūs. Viena moteris priėjo, paėmė mano ranką ir pasakė: „Ačiū, kad man šį tą davėte.“ Tarstelėjau, kad ne visai suprantu, ką ji turi omenyje. Tada moteris paaiškino: „Per holokaustą netekau visų artimųjų. O dabar jaučiuosi, lyg vėl turėčiau artimą žmogų.“ Prisimindamas šiuos seniai pasakytus žodžius visada susijaudinu. Galiausiai mano darbas parodytas 50 tarptautinių festivalių.

Kokių sąsajų su filme pasakojama istorija rado holokausto tragedijos aplenktų kraštų žmonės?

– Pats to klausiau žiūrovų Taivane. Po seanso visi plojo, bet man buvo įdomu, ką jie randa artimo pasakojime apie Lietuvos žydą. Vienas žmogus atsistojo ir pasidalijo savo patirtimi. 1948 m., Kinijoje perėmus valdžią komunistams, jo šeima pasitraukė į Taivaną. Jie tikėjosi grįžti po kelių mėnesių. Tačiau įvykiai pasisuko kitaip ir tas žmogus niekada nebeišvydo gimtinėje likusių senelių. Todėl stebėdamas pirmąjį mano ir dėdės Chackelio susitikimą galvojo, koks būtų buvęs jo susitikimas su artimaisiais. Matydamas, kaip įsiveržė ir ką padarė vokiečiai, prisiminė japonų vykdomus žiaurumus. Nors tai savita istorija apie Lietuvos žydą, ji universali. Žiūrovai ją sieja su savo patirtimi.

Tokią filmo sėkmę lėmė herojaus savybės. Pasisekė, kad atvykau susitikti su dėde pasirengęs jį išklausyti, o jis buvo pasiruošęs viską papasakoti. Jaučiausi laimingas Lietuvoje sutikęs artimą ir tikrai ypatingą žmogų. Daug žydų dabar į Lietuvą ar Lenkiją atvyksta ieškoti savo šaknų, tačiau nieko neberanda.

Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po pirmosios kelionės į Lietuvą ir susipažinus su dėde Chackeliu?

– Labiau pajutau save. Visada žinojau esąs žydas. Ne dėl religijos – mano šeima niekada nebuvo labai tikinti, net senelė, kuri iš Lietuvos išvyko į Pietų Afrikos Respubliką, o iš ten vėliau – į Australiją. Tik Lietuvoje pajutau artimesnį ryšį su praeitimi.

Didysis vidinis lūžis įvyko čia lankantis trečią sykį. Valdas Balčiūnas mane pakvietė į paminklo atidengimo ceremoniją Žagarėje (2012 m. paminklu įamžintas 3000 apylinkės žydų, išžudytų Žagarės Naryškino parke, atminimas – IQ past.). Tada pirmą kartą iš tikrųjų buvau Lietuvoje, o ne jos praeityje. Anksčiau skaičiau, kad per holokaustą išžudyta apie 94 proc. Lietuvos žydų. Net Vokietijoje jiems galimybė išgyventi statistiškai buvo didesnė nei Lietuvoje. Tai mane šokiravo. Todėl iki tol atvykęs čia užstrigdavau praeityje. Žvelgdavau į senus žmones ir galvodavau: o kur tu buvai, ką darei holokausto metais? Suprantu, kad istorija daug sudėtingesnė, bet nieko negalėjau padaryti. Valdo, kuris, beje, ne žydas, poelgis ir visa ceremonija mane pakeitė. Iš pradžių nebuvau apsisprendęs, ar vykti į Žagarę, tačiau jis parašė tokį laišką, kad negalėjau atsisakyti. Jis kvietė grįžti, rašė, kad esu laukiamas. Ir atvažiavau ne kaip svetimšalis, o kaip iš čia kilęs žmogus. Tai mane paveikė labai teigiamai.

Vadinasi, grįžęs prie šeimos šaknų atradote ne tik vidinę ramybę, bet neišvengėte ir pykčio bei skausmo?

– Taip. Iš tiesų stovėti Naryškino parke buvo labai skaudu. Įsivaizduokite savo senelius ar prosenelius – išsilavinusius bendruomenės narius, kurie vieną dieną suvaromi į būrį, išrengiami nuogai ir sušaudomi. Ten stovėdamas pajutau aštrų kontrastą: buvo birželis, viskas žaliavo, stovėjome gražiame parke, kur žmonės turėtų iškylauti. Tokioje gražioje vietoje įvyko toks siaubas. Pajutau pyktį ir nuoskaudą, kad niekas jo nesustabdė. Nuėjau apžiūrėti buvusio šeimos namo. Supratau, kad ją iššaudžius netrukus įsikėlė kiti žmonės, ėmė ne savus daiktus, naudojosi jais. Taip pat suvokiu, jog nebėra gyvųjų, kurie būtų tiesiogiai už tai atsakingi. Kaip teigė Valdas, ne visi šaudžiusieji žydus vėliau gražiai gyveno. Vieni sėdo į kalėjimus, kiti buvo niekinami: juk bendruomenė žinojo apie jų poelgius. Ceremonijoje dalyvavo viena moteris iš Izraelio. Ji papasakojo, kad Žagarėje buvo lietuvių šeimų, kurios rizikuodamos gyvybe slėpė žydus, – apie tai irgi daug galvojau. Taigi pyktis ir skausmas kartais kyla, bet dabar į tai žvelgiu kaip į atminimo žvakės liepsną. Ji primena, kad istorija negali būti užmiršta ir yra pamoka ateities kartoms. Tai – dar viena priežasčių, kodėl noriu atgaivinti filmą „Dėdė Chackelis“ ir ypač siekiu, kad jis būtų rodomas Lietuvos mokyklose.

Jūsų dėdė išgyveno du pasaulinius karus, holokaustą, revoliuciją, getą, koncentracijos stovyklą. Bet filme vienas jautriausių epizodų yra pirmasis jųdviejų susitikimas: dėdė pamato jus ir apsiverkia, nes yra labai vienišas. Ar šiai temai iki šiol neskiriame per mažai dėmesio? Juk palyginti nedaug kalbama apie išgyvenusiųjų likimus, jų vienatvę?

– Turbūt net nepajėgiame įsivaizduoti, ką reiškė gyventi normalų kasdienį gyvenimą ir staiga, po kelių mėnesių, išvis likti be šeimos. Protu galiu bandyti tai suvokti, bet vis tiek neįtikėtina, kad žmonės po tokių įvykių atsitiesė, vėl tuokėsi, gimdė vaikus, kūrė naujus gyvenimus. Tai turbūt buvo vienintelis jų ginklas. Tačiau tokių tragedijų padariniai persekioja ne vieną kartą. Sidnėjuje filmavau daugybės išgyvenusiųjų holokaustą prisiminimus – sukaupiau apie 60 valandų įrašų. Įsiminė jų vienatvė ir visiškas sutrikimas. Esi mažas vaikas, laikai motinos ranką, bet staiga turi ją paleisti ir daugiau mamos nebepamatai.

Grįžtant prie dėdės Chackelio istorijos, daug kas stebėjosi, kodėl ištvėręs Dachau koncentracijos stovyklą jis parvyko į Lietuvą. Juk Prancūzijoje turėjo brolį, galėjo keliauti į Ameriką. Bet juodu su žmona niekada tiksliai nežinojo, kas nutiko jų berniukams. Abu sūnūs dingo per vaikų atėmimo akciją ir viskas – daugiau apie juos niekas nieko negirdėjo. Manau, jog dėdė Chackelis su teta visą gyvenimą vylėsi, kad sūnūs atsiras. Juk taip nutikdavo. Tik todėl turbūt jie grįžo į Lietuvą.

Jūsų dėdė garsėjo kaip puikus lietuvių kalbos specia­listas, Jonas Jablonskis jį laikė geriausiu mokiniu. Šis faktas net išgelbėjo Chackeliui gyvybę – paskutinę akimirką nuspręsta jo neišvaryti į Kauno „Lietūkio“ garažą, kur šaudyti žydai. Jis į lietuvių filologiją taip kibo dėl mokslinio intereso ar ir iš patriotizmo?

– Dėdė Chackelis buvo tikras mokslininkas. Politika jo niekada nedomino: filme jis pasakoja buvęs toks įsitraukęs į darbus, kad net neklausė radijo ir nežinojo apie Hitlerio veiksmų pradžią. Tai buvo jo nelaimė: jei būtų labiau domėjęsis įvykiais, gal būtų spėjęs pabėgti. Vėliau darbas gelbėjo nuo liūdesio ir vienatvės. Po kelių dešimtmečių šalyje, kurioje vos nebuvo sušaudytas, jam įteiktas ordinas (Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas – IQ past.), bet dėdė to nesureikšmino. Jam svarbiausia buvo darbas. Pasakodamas, kaip J. Jablonskis jį rodė pavyzdžiu kitiems, dėdė filme juokiasi, bet akys pilnos ašarų. Jo žodynai, nuopelnai lietuvių kalbai buvo išskirtiniai. Kartą, kai komunistų partijos viršūnės iš Maskvos turėjo atvykti į Vilnių, ieškota vertėjo iš rusų kalbos į lietuvių. Pirmiausia kreiptasi į dėdę Chackelį. Jis atėjo pasirengęs dirbti. Bet organizatoriai sujudo, kad tai ne komunistų partijos narys. Juk bus kalbama slaptomis temomis, todėl pašalinis vertėjauti negali. Dėdei liepta išeiti, jį pakeitė kiti vertėjai. Netrukus atbėga šaukdamas vienas organizatorių: „Chackeli, einam, tavęs reikia!“ Dėdė aiškina, kad jam ten negalima. O tas žmogus sako: „Einam, anie netinka, jie geri komunistai, bet prasti vertėjai.“

Kai pirmą kartą atvykau pas dėdę, jis plušėjo prie naujo žodyno. Maniau, kad tokio garbaus amžiaus giminaitis man turės daug laiko, bet jis buvo labai užsiėmęs. Jei būčiau atvažiavęs porą metų vėliau, šio filmo nebūčiau sukūręs: per tą laiką dėdė liovėsi dirbti, jo atmintis labai suprastėjo. Dar spėjau jam parodyti šį filmą. Chackelis pareiškė, kad juosta gera, bet turįs kritinių pastabų: pernelyg daug dėmesio skiriama jo asmenybei. Paaiškinau, jog nieko negaliu padaryti, juk pavadinimas – „Dėdė Chackelis“ (juokiasi). Jis buvo kuklus žmogus. Per visas tragedijas iki pat mirties 2001 m. išlaikė savo asmenybę, netapo piktas, pagiežingas, kandus.

Lietuvoje viešite penktą sykį. Ar pastebite vis daugiau žydiškosios istorijos gaivinimo ženklų?

– Nemanau esąs pasirengęs atsakyti į šį klausimą. Pernelyg trumpai čia esu, su nedaug kuo kalbėjausi. Gal aš optimistas, bet vis ieškau jungiančių tiltų. Tokių kaip V. Balčiūnas ir jo darbas Žagarėje. Tokių istorijų, asmenybių yra daugiau, ir tai drąsina. Privalome ne apsimetinėti, o sakyti tiesą, kas nutiko praeityje. Tai – bendražmogiška, aktualu visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Australijoje skaudi aborigenų tema – jie žudyti, laikyti beteisiais, varyti iš savų žemių. Dabar ten įkurta speciali taryba, daug žmonių dirba siekdami atgaivinti istoriją. Praeities nebepakeisime, bet galime atskleisti tiesą.

Kine vis grįžtama prie holokausto: štai ir šiemet „Oskarą“ pelnė lenkų režisieriaus Paweło Pawlikowkio juosta „Ida“. Aktorė Kate Winslet yra ciniškai pajuokavusi, esą jei nori gauti „Oskarą“ už vaidmenį, rinkis filmą apie holokaustą. Kaip vertinate tokį požiūrį ir tai, kad kūrėjams ši tema išlieka aktuali? Nejaugi ją rinktis skatina komerciniai motyvai ar šlovės troškimas?

– Nemanau, kad tokios juostos kuriamos dėl pinigų ar šlovės. Jų gimsta iš noro atskleisti istoriją. Jei ši papasakota gerai, sulaukia ir komercinės sėkmės, ir „Oskarų“. Pavyzdžiui, „Šindlerio sąrašas“ pelnė ir tai, ir tai.  Turbūt kiekvienas žiūrėdamas sutiks, kad tai tikrai geras filmas. Kiek žinau, „Ida“ Lenkijoje sutikta kontroversiškai, nes pagrindinės veikėjos šeimą užmuša ne vokiečiai, bet lenkai. Jei žudikai būtų buvę tik vokiečiai, dalis žiūrovų Lenkijoje būtų laimingesni.

Anksčiau norėjau sukurti filmą apie jauną žydų poetą. Rėmėjų ieškojau Paryžiuje, Australijoje, Niujorke. Visur išgirdau tą patį: ak, vėl apie holokaustą, tai jau matėme. Sidnėjuje kasmet vyksta žydų kino festivalis ir dalis filmų būna holokausto tema. Vis sunkiau ieškoti finansavimo juostoms apie jį. Pirmiausia beveik visi šios tragedijos amžininkai jau išmirę. Vyrauja nuostata, kad tai jau daug kartų matyta. Net kurdamas „Dėdę Chackelį“ iš kai kurių žmonių sulaukiau tokios reakcijos. Tačiau aiškinau, jog tai filmas ne apie holokaustą, bet apie mano dėdę, mokslininką, puikų lietuvių kalbos specialistą. Holokaustas – tik viena jo gyvenimo dalis, tačiau ne visas gyvenimas.

 

R. Freedmanas

Nepriklausomas australų kino režisierius ir prodiuseris.

1951 m. gimė Botsvanoje, užaugo Johanesburge (PAR).

1965 m. su tėvais persikėlė į Australiją.

Sidnėjaus universitete baigė ekonomiką, vėliau pasuko į kino ir televizijos studijas.

Penkerius metus keliavo po Europą, Šiaurės Afriką ir Vidurinius Rytus. Dvejus metus dirbo Pietų Sudane mokytoju.

1985 m. grįžo gyventi į Australiją.

1998 m. su žmona Lesley Seebold įkūrė dokumentikos prodiusavimo bendrovę „Change Focus Media“.

Režisavo filmus „Dėdė Chackelis“, „One last chance“, prodiusavo „Everyday Brave“, „Welcome to the Waks family“, tris juostos „Australian Biography“ serijas ir kitus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų