Siro namų taisyklės

Siro namų taisyklės

Į Lietuvą bus nukreipti stipriausi, kaip tikina Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovė Karolina Lindholm-Billing, nes kabintis į gyvenimą čia bus sunkiau nei senojoje Europoje. Interviu IQ apžvalgininkui Ignui Krasauskui – apie siauras galimybes sustabdyti mirtinas keliones Viduržemio jūra ir tai, kaip pačiūžuota Somalio rinktinė atsidūrė pasaulio čempionate Irkutske.

– Keli šimtai žmonių Lietuvoje užsiregistravo įvairiais būdais padėti pabėgėliams, o kai kurie, sekdami kitų šalių pavyzdžiu, – net priimti į savo namus. Ar tai teisiškai įmanoma ir ar apskritai pageidautina?

– Svarbu prisiminti, kad prieglobsčio prašytojai ir pabėgėlio statusą gavę asmenys toje šalyje turi judėjimo laisvę ir gali gyventi kur nori. Tai įtvirtinta 1951 m. Pabėgėlių konvencijoje, taip pat ES teisės aktuose. Švedijoje prieglobsčio prašytojai net skatinami susirasti būstą, kol laukia svarstymo rezultato. Tai padeda pabėgėliams susipažinti su šalimi, žmonėmis, kultūra ir sudaro sąlygas toliau integruotis. Žmones reikia apgyvendinti kuo normalesnėje aplinkoje.

– Ar tai įmanoma Lietuvoje, kur atvykėliams – tiesus kelias į Pabradę ir Ruklą?

– UNHCR skatina Lietuvos Vyriausybę pažvelgti į šią galimybę. Vokietijoje ar Švedijoje tai labiau institucionalizuota: jie gali susirasti būstą, gauti kasmėnesinės paramos, kuri leidžia susimokėti nuomą, nusipirkti maisto. Priėmimo centrai lieka labai pažeidžiamiems ir negalintiems patiems surasti išeities.

Lietuvoje šių metų pradžioje įregistruotos įstatymo pataisos, kad prašantys prieglobsčio galėtų susirasti būstą, kol dar atliekamos procedūros, ir neliktų Užsieniečių registracijos centre Pabradėje.

Už integraciją pirmiausia atsakingos valstybės įstaigos, bet jos negali būti vienintelės. Gyvenau daugybėje šalių ir man labai daug reiškė tai, kad būdavau pakviečiama kavos arba švęsti vidurvasario šventės Latvijoje. Įtraukimas į bendruomenę leidžia pasijusti laukiamam, o taip jausdamasis nori atsidėkoti. Tai yra esmė.

Pernai atlikę integracijos studiją Lietuvoje sužinojome, kad žmonės, kuriems čia suteikiamas prieglobstis ir kurie apie devynis mėnesius praleidžia Rukloje, jaučiasi izoliuoti, pasigenda bendravimo. Islandijoje Raudonasis Kryžius turi Priimančiųjų šeimų paramos programą. Atvykusi nauja pabėgėlių šeima pakviečiama į vietinių namus vakarienės, švęsti valstybinių švenčių, stebėti futbolo rungtynių. Tai draugų šeima. Ji nepriima gyventi, bet žmonės susitinka ir ką nors kartu nuveikia. Švedijoje yra programa „Bėk su švedu“, kai bėgioti mėgstantys atvykėliai kviečiami kartu sportuoti. Susitikę žmonės kartu gamina maistą, kad pažintų vieni kitų virtuvę. Sporto organizacijos siekia priimti pabėgėlius vaikus.

Štai vienas gražus pavyzdys iš Burlengės miesto Švedijoje. Vietos verslininkas Patrikas pamatė, kad į miestą atvykę somaliečiai tiesiog trindavosi ir atrodė, kad neturi ką veikti. Nemažai švedų į juos žvelgė kritiškai ir sakė, jog jie tinginiai. Taigi, Patrikas sugalvojo atvykėliams padėti – įkurti Somalio nacionalinę bandžio komandą ir išsiųsti ją į pasaulio čempionatą Irkutske. Bandis žaidžiamas kaip ledo ritulys, tik kamuoliuku. Nors šie somaliečiai niekada nestovėjo ant pačiūžų, Patrikas jų treniruoti pakvietė vieną iš praeityje geriausių Švedijos bandžio žaidėjų. Apie tai sukurtas dokumentinis filmas „Trevligt Folk“ („Mieli žmonės“). Tai pernai buvo populiariausia dokumentinė juosta Švedijoje, šį rudenį ją ketinama rodyti užsienyje. Burlengėje lankėsi BBC, CNN, „Al Jazeera“. Komanda kvalifikavosi į pasaulio čempionatą Irkutske, užėmė paskutinę vietą, bet įmušė vieną įvartį.

Vienas žmogus turėdamas neįtikėtiną idėją gali pakeisti kitų gyvenimus. Kai kurie iš tų vaikinų dar žaidžia bandį arba pradėjo mokytis kitų dalykų, o visuomenės nuomonė apie pabėgėlius Burlengėje tikrai pasikeitė. Tikiuosi, kad eilinių žmonių Lietuvoje dabar rodomas užsidegimas neužges ir bus panaudotas.

Svetimšaliai gali prašyti prieglobsčio tik atvykę į konkrečią šalį, tad daugybė pabėgėlių leidžiasi į pavojingas keliones laivais. Ar įmanoma prašyti prieglobsčio dar nepasiekus Europos, kad būtų galima čia atvykti teisėtai ir saugiai?

– Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, leidžia prašyti vadinamųjų humanitarinių vizų savo ambasadose ir pereiti prieglobsčio suteikimo procedūrą jau atvykus. Įvairios valstybės ėmėsi skirtingų iniciatyvų, tarkime, praplėtė galimybes atvykti jau jose esančių žmonių šeimos nariams.

– Tačiau dar nėra šalies, kuri leistų prieglobsčio suteikimo procedūrą pereiti užsienyje. Nebent įmanoma patekti į perkraustymo (žr. apibrėžtis – IQ past.) programą, kurioje tarpininkauja UNHCR. Turkijoje ar Libane atliekami interviu su žmonėmis, kad būtų nustatyta, ar jie atitinka pabėgėlio kriterijus ir ar gali keliauti į perkraustymo programas turinčias šalis, pavyzdžiui, Norvegiją. Tuomet žmogaus byla perduodama Norvegijai, ir jis į šią valstybę keliauja teisėtai tiesiai iš Libano. Šiuo atveju pabėgėlis nustatomas už Norvegijos ribų.

Taip pat rekomenduojame šalims išduoti studijų vizas žmonėms, kurie buvo įstoję į universitetą, apsvarstyti privačiai finansuojamas programas – kaip Kanadoje ir Australijoje. Jos panašios į perkraustymą, bet pabėgėlių šeimos kelionę ir integraciją finansuoja privatūs asmenys ir organizacijos.

– Tai pavienės priemonės, ne masinės.

– Jos galėtų būti masinės, bet tai priklauso nuo šalių. Vokietija turi perkraustymo ir humanitarinio priėmimo programas. Ji taip priėmė 30 ar 35 tūkst. žmonių. Jei visos valstybės prisidėtų ir priimtų po tiek pat, susidarytų apvalus skaičius.

Sprendžiant, kaip užkirsti kelią pavojingoms kelionėms, pirmiausia reikia rasti politinį sprendimą dėl konfliktų, kurie priverčia sirus, afganistaniečius, irakiečius, eritrėjiečius bėgti. Turime prisiminti: nors yra ir ekonominių migrantų, tai, ką šiandien matome Europoje, pirmiausia yra pabėgėlių krizė.

Antra, regione dirbančioms organizacijoms reikia didesnio finansavimo. Dauguma Sirijos pabėgėlių – apie 4 mln. – vis dar yra aplinkiniame regione, į Europą atvyko vos 5–6 proc. Libane kas trečias žmogus yra pabėgėlis siras arba palestinietis, o jei skaičiuotume tik sirus – kas ketvirtas. Konfliktas tęsiasi ketverius su puse metų, iš pradžių dar buvo įmanoma patenkinti esminius žmonių poreikius, bet padėtis pasiekė lūžio tašką ir daugybės pabėgėlių saugumas bei gerovė Libane, Jordanijoje arba Turkijoje pateko į pavojų. Iš vietoje esančių savo kolegų ir partnerių žinome, kad daug pabėgėlių priversti užsiimti prostitucija arba siunčia vaikus dirbti, nes negali išgyventi. Žmonės nori likti arti Sirijos, kad galėtų grįžti, kai tik įsivyraus taika, bet dabar kilo išgyvenimo klausimas, ir jie priversti judėti – jie išvyksta ne todėl, kad kitur mieliau. Kolegos Lesbo saloje ir kitur sako, kad plaukiantys per Viduržemio jūrą žino, kaip smarkiai rizikuoja, bet jie susiduria su gyvybės ar mirties klausimu bet kuriuo atveju – ar plaukdami, ar likdami.

– Lietuvoje esate dažna viešnia. Kaip vertinate šalies progresą užtikrinant sąlygas prieglobsčio prašytojams ir jų integraciją?

– Taip, atvykstu gana dažnai. Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 1999-aisiais. Tuomet Rygoje turėjome Baltijos šalis kuruojantį ryšių biurą. Pastaruoju metu čia apsilankau du tris kartus per metus.

UNHCR yra dėkinga ir didžiuojasi, kad Lietuva prisideda prie Europos atsako į šią pabėgėlių situaciją. Tai svarbus solidarumo ir naštos pasidalijimo ženklas, bet jis turės įtakos ir konkrečių pabėgėlių gyvenimams. Kalbant apie jų integraciją, iš UNHCR pernykščio tyrimo matyti, kad Lietuva turi daug stiprių įstaigų, daug kompetencijos ir kvalifikacijos, bet viena mūsų atrastų spragų yra tai, jog skirtingos valdžios įstaigos ir organizacijos ne visada gerai koordinuoja darbus. Viena moko kalbos, kita stengiasi padėti su apgyvendinimu – trūksta koordinavimo. Šiuo metu Lietuvoje nėra išsamios integracijos programos, kokią turi daugelis Europos šalių.

– Ką turite galvoje sakydama „išsamios“?

– Kai gaunate pabėgėlio statusą Danijoje, Švedijoje ar Norvegijoje, socialinių arba įdarbinimo tarnybų atstovas su jumis sudaro individualų integracijos planą. Darbuotojas klausia, koks jūsų išsilavinimas, kur anksčiau dirbote, kokias kalbas mokate ir kokie jūsų siekiai Danijoje? Tik tada svarstoma, kaip visa tai geriausiai panaudoti ir paskatinti. Mes skirtingi ir vienas planas visiems netinka.

Jei esi inžinierius ir norėtum juo likti, kai kuriose šalyse yra specifinės kalbos pamokos, kad susipažintum su terminija ir greičiau rastum darbą, o likusią kalbą išmoktum jau dirbdamas. Klasėje kalbą išmokti sunkiau nei aplinkoje, kur nuolat praktikuojiesi. Individualus planas padeda suvesti žmones su darbdaviais. Siekiama padėti ne asmenį maitinant šaukšteliu, bet atskleidžiant jo potencialą. Išsami integracijos programa remiasi individu ir skirtingi veikėjai – Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijos, „Caritas“, Raudonasis Kryžius ir t. t. – kooperuojasi. Tai ateityje gali būti labai naudinga Lietuvos visuomenei ir ekonomikai.

– Ar Lietuvai, kuri suteikia apsaugą ne daugiau nei porai šimtų žmonių per metus, o kartais vos dešimtims, realu turėti tokią paslaugų infrastruktūrą?

– Mūsų patirtis įvairiose šalyse rodo, kad pradinės investicijos atsiperka. Dažniausiai atvyksta labai motyvuoti žmonės. Jie nori pradėti dirbti. Tai pirmas dalykas, kurį jie pasakys, jei paklausite.

Integracijos Lietuvoje tyrimas parodė, kad jei ilgai sėdi Ruklos priėmimo centre, valandą per dieną eini į kalbos pamoką, neieškai darbo ar būsto, motyvacija nyksta ir gali tapti pasyvus, todėl verta investuoti iš pat pradžių. Į šalį ėmusius atvykti pabėgėlius svarbu šiltai pasitikti, kad jie pasijustų laukiami. Jiems reikia greitai tapti darbo rinkos dalimi ir jaustis produktyviems. To nori visi pabėgėliai, kuriuos kalbinome atlikdami šį tyrimą.

Jei pažvelgtume būtent į sirus, daug jų yra labai gerai išsilavinę ir turi įvairių gebėjimų. Sirai į Švediją keliauja jau kurį laiką ir nemažai jų laisvai kalba švediškai, turi gerus darbus. Kai kurie dirba gydytojais Karolinskos universitetinėje ir kitose ligoninėse. Lietuva turi progą pasinaudoti šiais gebėjimais. Be to, atvykę naujos tautybės žmonės atveria ir prekybos su naujomis šalimis galimybių, nes turi santykius užmegzti padedančių kalbinių ir kultūrinių gebėjimų.

– Kaip galime būti tikri, kad Lietuva negaus tik neišsilavinusių, nekvalifikuotų žmonių? Ar pabėgėlių skirstymo šalims procesas bus skaidrus?

– Neseniai Stokholme buvo susitikę pareigūnai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir UNHCR būstinės Ženevoje. Jie tarėsi, kaip žmonių perkraustymą padaryti tvarų.

Suprantame, kad vykstant perkraustymo procesui turime būti atidūs, ką ir kur nukreipsime. Į Lietuvą atvyks tie žmonės, kuriuos šalis pajėgs priimti ir integruoti. Tai nebus labai traumuoti arba nuo kankinimų nukentėję asmenys, nes jiems reikia specifinių sąlygų, o Lietuvoje tokių nėra. UNHCR sąmoningai ir jautriai galvoja apie tai, kas bus pirmieji atvykėliai, ypač siekdama išsaugoti visuomenės palaikymą. Į Švediją daugybę metų plūsta tūkstančiai pabėgėlių, ir jei keliems nepavyksta integruotis, jie pranyksta masėje. Bet čia jie bus ambasadoriai, patiks jiems tai ar ne.

Tas pats ir su perkėlimu: ES priimtame sprendime dėl perkėlimo minimas „atitikimas“. Pabėgėliai negalės laisvai pasirinkti, kur keliauti. Jei šeimos narių yra vienoje šalyje, jie greičiausiai bus nukreipti ten pat, nes tai padeda integracijai. Bus atsižvelgiama į kitus veiksnius, pavyzdžiui, kalbą ar kitus gebėjimus. Europos Komisija (EK) taip pat supranta, kad Lietuvai ir kitoms naujoms priimančioms šalims reikia žmonių, kuriuos būtų lengviau integruoti.

– O jei žmogus vis dėlto persikels į kitą valstybę?

– EK sprendime teigiama, kad pabėgėlio ar prieglobsčio prašytojo atsakomybė yra likti šalyje, į kurią jis perkeltas. Asmuo gali būti parsiųstas atgal, kaip jau dabar daroma pagal Dublino susitarimą.

– Ar žinote tyrimų, kurie patvirtintų arba paneigtų teiginius, esą dėl atvykėlių auga nusikaltimų skaičius?

– Nėra jokių įrodymų, kad didesnis nusikalstamumas susijęs su tam tikros tautybės ar etninės grupės žmonių skaičiaus augimu. Tačiau nusikaltimai labiau tikėtini, jei aukštas nedarbas, socialinė atskirtis, skurdas. Tai yra argumentas turėti geras integracijos programas. Ne tam tikros tautybės ar religijos žmonės linkę daryti nusikaltimus – tai lemia kiti veiksniai.

—–

K. Lindholm-Billing

Gimė 1971 m. Švedijoje.

Stokholmo universitete įgijo teisės magistro diplomą, specializacija – tarptautinė viešoji ir pabėgėlių teisė.

1999 m. pradėjo dirbti Jungtinių Tautų (UNHCR) biure Rygoje, vėliau – Skopjė (Makedonija), būstinėje Ženevoje (Šveicarija) ir biure Lusakoje (Zambija).

Nuo 2012-ųjų dirba UNHCR regioninėje atstovybėje Šiaurės Europai Stokholme, nuo 2014-ųjų tapo biuro vadovo pavaduotoja, o šiuo metu faktiškai eina vadovo pareigas.

Daugiau leidinio naujienų