Šiaurės Korėjos grėsmė

Šiaurės Korėjos grėsmė

Šiaurės Korėjos neseniai išbandyta balistinė raketa „Hwasong-15“ per 53 min. skrydį pasiekė 4 475 km aukštį. Paleidę raketą skrieti lėkštesne trajektorija Kim Jong-uno režimo kariai pataikytų į rytinę JAV pakrantę. Šiaurės Korėja dar nepademonstravo, ar grįždama į atmosferą raketa atlaikytų trintį su oru, bet jau paskelbė galinti suduoti branduolinį smūgį ir esanti visavertė branduolinė valstybė.

Kaip ir ankstesni Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentai, Donaldas Trumpas pareiškė, kad tokia padėtis nepakenčiama. Taigi kas toliau?

Prieš aptariant politiką svarbu paneigti kelis mitus, neleidžiančius blaiviai analizuoti susiklosčiusių aplinkybių. Pirma, Kim Jong-unas yra žiaurus diktatorius, bet ne pamišėlis ar savižudis. Kol kas lošti iš didelių sumų jam sekasi geriau nei JAV, bet diktatorius supranta, kad apsikeitimas branduoliniais smūgiais su šia valstybe reikštų režimo, kurį jis taip stengiasi išsaugoti, baigtį.

Antra, JAV pasidavė išpūstoms Kim Jong-uno pagyroms dėl to, kiek daug galios jam suteikia naujosios raketos. Juk Šiaurės Korėja branduolinį ginklą turi jau daugiau kaip dešimtmetį ir galėjo jį nugabenti į JAV uostus rytinėje arba vakarinėje pakrantėje kitais būdais, tarkime, krovininio laivo triume.

Geografija šiame akių dūmimo ir lyginimo, kas drąsesnis, žaidime aštrinant konfliktą suteikia Šiaurės Korėjai pranašumą.

Trečia, geografija šiame akių dūmimo ir lyginimo, kas drąsesnis, žaidime aštrinant konfliktą suteikia Šiaurės Korėjai pranašumą. Pasienyje turėdama tūkstančius tuneliuose išslapstytų artilerijos vamzdžių Šiaurės Korėja gali grasinti vien konvencinėmis priemonėmis nuniokoti greta esančią Pietų Korėjos sostinę Seulą. JAV apie tai sužinojo 1994 m. (gerokai anksčiau, negu Šiaurės Korėja įsigijo branduolinį ginklą), kai planavo prevencinį smūgį, kuriuo ketino sugriauti Šiaurės Korėjos Jongbjono plutonio perdirbimo gamyklą. Anuomet paaiškėjo, kad sąjungininkai Pietų Korėjoje (ir Japonijoje) vengia konflikto baimindamiesi konvencinių atsakomųjų veiksmų.

Kalbant apie politiką, būtent Kinija, norėdama suvaldyti Šiaurės Korėjos branduolinius siekius, pasiūlė įšaldymą už įšaldymą. Šiaurės Korėja nutrauktų visus branduolinius ir raketų bandymus (tai nesunkiai patikrinama). Dėl to šalis neprarastų branduolinės valstybės statuso, bet sulėtėtų jos arsenalo plėtra. Mainais JAV sustabdytų kasmetines karines pratybas su Pietų Korėja. JAV išsaugotų teisę atnaujinti mokymus, jei Šiaurės Korėja pažeistų draudimą atlikti bandymus arba eksportuotų branduolines medžiagas.

Esama nuomonių, kad tai geros sąlygos, bet viskas priklauso nuo požiūrio į Kim Jong-uno tikslus. Jei jis tenori saugumo, galėtume palikti jį ramybėje, galbūt pasirašyti taikos sutartį, sumažinti sankcijas ir leisti laikui bėgant ekonomikos plėtrai pakeisti valdžią, kaip nutiko Kinijoje.

Tačiau Kimų dinastijos valdoma Šiaurės Korėja nesiekia išsaugoti esamos padėties. Ji elgiasi lyg balta varna dar nuo 1945 m. – paveldima komunistinė diktatūra, savo teisėtumą grindžianti vien teiginiu, esą ji neša korėjiečių nacionalizmo vėliavą. Kol kas ekonominėse varžytuvėse su Pietų Korėja šalis gauna į kaulus, bet tikisi, kad branduolinės valstybės statusas pakeis šią pusiausvyrą.
Tuftso universiteto akademikas Sung-Yoon Lee neseniai įspėjo: „Šiaurės Korėjai grasinimai JAV yra nediskutuotina priemonė izoliuoti Seulą ir įgyti pranašumą prieš jį. Būtent taip Kim Jong-uno režimas siekia užsitikrinti išlikimą ilgalaikėje perspektyvoje.“

Kim Jong-uno strategijos pamatas yra silpnesni JAV ir Pietų Korėjos santykiai, o Kinijos įšaldymo už įšaldymą pasiūlymas jam naudingas. Ir, užuot sumažinęs riziką, šis planas gali paskatinti Šiaurės Korėją grįžti prie konvencinio spaudimo Pietų Korėjai, kaip nutiko 2010 m., kai buvo nuskandinta Pietų Korėjos korvetė su 46 jūreiviais ir artilerija apšaudytos Pietų Korėjos salos.

JAV politikos galimybės ne itin plačios. Viena jų yra ribotas jėgos panaudojimas. D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas leitenantas H. R. McMasteris jau ne kartą yra pareiškęs, kad nuvylus diplomatinėms priemonėms gali tekti imtis prevencinio karo. Bet ar suplanuotas ribotas smūgis, tarkime, bandymas pašalinti režimo vadovą arba numušti raketą, tikrai būtų ribotas? Jeigu ne, aukų gali būti nuo dešimčių tūkstančių iki gerokai daugiau.

Viena priemonių ir toliau yra sankcijos, bet jos kol kas neprivertė Kim Jong-uno režimo atsisakyti svarbiausio strateginio turto.

Viena priemonių ir toliau yra sankcijos, bet jos kol kas neprivertė Kim Jong-uno režimo atsisakyti svarbiausio strateginio turto. Taip pat svarbi kinų diplomatija ir sankcijos, bet kol kas jie nekerta iš peties ir nenutraukė maisto bei degalų tiekimo. Kinijai Kim Jong-unas nepatinka, bet šalis nenori, kad prie jos sienų prasidėtų chaosas (ir sukinėtųsi amerikiečiai).

Kitas galimas priemonių paketas būtų kažkas panašaus į Šaltojo karo metais taikytą laipsnišką tarptautinės įtampos mažinimą: JAV užtikrintų Kiniją, kad jos tikslai yra riboti, ir sutiktų koordinuoti veiksmus su kinais. Daugiau jokių žygių iki Jaludziango upės, dėl kurios Kinija įsikišo į Korėjos karą. Mainais kinai, panaudodami ekonominį spaudimą ir diplomatines priemones, įšaldytų pavojingus Šiaurės Korėjos bandymus, bet nereikalautų JAV įšaldyti savo pajėgas.

Galimas mažesnis JAV karinių pratybų mastelis ateityje priklausytų nuo Šiaurės Korėjos elgsenos Pietų Korėjos atžvilgiu. JAV ir Kinija pripažintų faktinį branduolinės Šiaurės Korėjos statusą, bet drauge patvirtintų ilgalaikį tikslą išlaisvinti pusiasalį nuo branduolinių ginklų. Šiaurės Korėja sutiktų nutraukti bandymus ir branduolinių medžiagų eksportą. Kinija pagrasintų įvesti maisto ir degalų sankcijas, jei Šiaurės Korėja sukčiautų arba sulaužytų susitarimą.

Tokio nuo Kinijos labai priklausančio paketo tikimybė nedidelė, bet jei nepavyktų dėl jo susitarti, JAV neturėtų pulti į paniką. Jeigu joms pavyko tris dešimtmečius atgrasyti gerokai stipresnę Sovietų Sąjungą ir neleisti jai užimti izoliuotą Vakarų Berlyną, vadinasi, galima atgrasyti ir Šiaurės Korėją.

Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų sustiprinti atgrasymo ir gynybos galimybę puoselėdamos sąjungą su Pietų Korėja ir Japonija. Dislokavus beveik 50 tūkst. karių Japonijoje ir maždaug 28 tūkst. Korėjoje, ilguoju laikotarpiu tai atrodo visai tikėtina. Kim Jong-unui nepavyks užpulti pietų korėjiečių arba japonų neįveliant į karą amerikiečių. Jis, be abejo, žino, kad tai reikštų jo režimo pabaigą.

Josephas S. NYE yra Harvardo universiteto profesorius, knygos „Galios ateitis“ autorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų