Siauras požiūris

Siauras požiūris

Svarstydami apie Graikijos krizę Lietuvos politikai sugebėjo suformuluoti vos vieną klausimą: kiek pinigų tai mums kainuos?

 

Graikijos problema ir jos sprendimo būdai ilgai nesitraukia bent jau iš Europos dėmesio centro. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius visai pagrįstai ėmė raginti, kad šis svarbus klausimas kartu su derybomis dėl Irano branduolinės programos ir kitais ryškiausiais tarptautinės darbotvarkės punktais neužgožtų įvykių Ukrainoje ir Gruzijoje.

Tokie raginimai tarptautinei bendrijai iš tiesų reikšmingi ir laiku. Tačiau ne mažiau svarbu pažvelgti į save ir įvertinti, kaip patys suprantame galbūt net ES ateitį galinčią lemti Graikijos problemą.

Nėra pagrindo sakyti, kad Lietuvoje ši aktualija būtų aptarinėjama nepakankamai, – žiniasklaidoje ir politikų diskusijose ir birželį, ir liepą netrūko nei skirtingų nuomonių, nei aštrių pareiškimų, nei tikro ar tariamo rūpesčio šios krizės padariniais.

Tačiau ką iš tiesų akcentavo Lietuva, kuo jos rūpestis skyrėsi net nuo mūsų kaimynų požiūrio ir kaip visa tai iliustruoja vis dar nesibaigiantį šalies provincialumą?

 

Lyg populizmo varžybos

Ekonomikos ir finansų analitikas, knygos „Lietuvos krizės anatomija“ autorius Stasys Jakeliūnas Lietuvoje tebevykstančią diskusiją dėl Graikijos problemų apibendrino tikrai neguodžiančiomis išvadomis, esą politikai šiuo svarbiu klausimu užsiima demagogija. S. Jakeliūno teigimu, jei būtume gyvenę ES ir euro zonoje tiek pat laiko, kaip ir Graikija, dabar būtume ten pat, kur yra ši šalis, – ties bankroto ir chaoso slenksčiu.

Šokiruojantis vertinimas? Kiekvieno teisė sutikti ar ne su tokiais analitiko žodžiais. Juo labiau kad ne vien patys Lietuvos politikai ragina Graikijos kolegas imti pavyzdį iš mūsų, kaip įveikti krizę. Tai iš aukštų tribūnų kartoja ir įtakingi europiečiai.

Ir vis dėlto iš tiesų verta dar kartą prisiminti, ką Lietuvoje girdėjome apie Graikijos krizę.
Šalies politinėje arenoje ši tema buvo virtusi varžybomis, kuris iš valdžioje ar šalia jos esančių veikėjų skaudžiau užtvos su sunkumais susiduriančiai valstybei. Tokie pareiškimai, žinoma, patinka rinkėjams, galbūt ir ne be pagrindo įsitikinusiems, kad Atėnai savo problemas dabar norėtų spręsti visos ES, taip pat skurdesnių už pačią Graikiją šalių sąskaita.

Matyt, todėl Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė laidė skambias frazes: „Graikija norėtų puotauti, o tai puotai turi susimesti finansus kiti“ arba „Jeigu Graikijos valdžiai visada yra „manjana“, tai mums kiekvieną dieną gali būti „manjana“.

Nuo prezidentės neatsiliko Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Ji skelbė, kad Lietuvos žmonės „neturi dengti graikų skolų“, nors tuo metu dar net nebuvo aišku, ar iš mūsų iš viso bus prašoma kaip nors prisidėti finansiškai. Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis aiškino, kad „Lietuva neturi strimgalviais pulti gelbėti Graikijos“, ir net buvo įpareigojęs savo partijos ministrus Vyriausybėje tam nepritarti.

Konservatoriai šiame politiniame šou bandė dalyvauti viešai kaltindami Vyriausybę, kad ši nuo rinkėjų slepia, kiek Atėnų gelbėjimas gali kainuoti mūsų mokesčių mokėtojams. „Du esminiai klausimai: vienas jų – Lietuva turės į stabilumo fondą įmokėti daugiau nei 300 mln. eurų, kurie bus skirti kaip pagalba Graikijai. Kas atsitiks su tais pinigais, jei jie nebus grąžinti? Aš manau, kad tai aktualus klausimas ir jis privalo būti atsakytas. Antras klausimas – tai trumpalaikės pagalbos mechanizmas, t. y. vadinamasis „bridge“ mechanizmas, kuriame Lietuva taip pat dalyvaus tiesiogiai savo pinigais. Iš kur tie pinigai bus paimami – ar mes skolinsimės, ar jie bus paimti iš kokių nors programų, ar biudžeto? Akivaizdu, kad Vyriausybė šiandien į tai nėra pateikusi atsakymų“, – Ministrų kabinetą pliekė naujasis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

Jam pritarė ir buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis – šis viešai klausė, ar Vyriausybė nežino tikrosios Graikijos gelbėjimo kainos, ar ją slepia nuo Lietuvos žmonių?
Ateitis per daug nerūpi?

Neabejotina, kad visi minėti klausimai – tikrai svarbūs ir verti atsakymų. Tačiau tam, kad į juos būtų atsakyta, kad būtų galima net svarstyti, ar Lietuva turėtų prisidėti prie Graikijos gelbėjimo ir kiek lėšų būtų įmanoma tam skirti, mažų mažiausiai reikėjo mūsų šalyje diskutuoti ir dėl to, kas būtų, jei krizės purtoma ES narė bankrutuotų ir pasitrauktų iš euro zonos?

Visoje Europoje tokios diskusijos pastaraisiais mėnesiais virte virė. Ne tik analitikai, bet ir politikai svarstė įvairiausias idėjas. Vokietijos finansų ministerija net buvo parengusi laikino Graikijos pašalinimo iš euro zonos planą. Prancūzijos prezidentas François Hollande’as pasiūlė sukurti euro zonos, kuriai jau priklauso ir Lietuva, vyriausybę, nes tik taip esą apskritai galima įveikti Graikijos krizę ir apsisaugoti nuo panašių problemų ateityje.

Europa vėl pasidalijo į skirtingas grupes ne tik dėl pagalbos Atėnams ir griežtų sąlygų jiems, bet ir dėl euro zonos ateities bei reformų. Bet ar daug girdėjome apie tai Lietuvoje – ypač iš politikų lūpų? Kuris scenarijus labiausiai atitinka Lietuvos interesus, kokią euro zoną ar net visą ES ir savo ateitį joje mato Vilnius?

Atrodo, kad visi šie klausimai Lietuvos diskusijoje dėl Graikijos vėl liko šalutiniai. Bet gal ir negalėjo būti kitaip? Gal Lietuva iš tiesų per maža ir neturi tiek įtakos, kad galėtų spręsti minėtus ateities iššūkius, todėl mus ir yra svarbiausia, kiek tektų mokėti dabar?

 

Pavyzdys – Estijos premjeras

Atsakymus į visus klausimus, – ne tik dėl to, ar apsimoka gelbėti Graikiją, bet ir apie ką turėtų mąstyti atsakingi mažųjų valstybių politikai, – kaip jau įprasta, pateikė Estija. Tiksliau, jos premjeras Taavi Rõivas. Ir ne kokiame uždarame vyriausybės posėdyje, o interviu šalies dienraščiui „Eesti Päevaleht“ – jis taip ėmėsi misijos paaiškinti tautai, ko ši galbūt nesupranta.

Yra ir platesnis kontekstas – Europos vienybė. Ir sudėtingomis aplinkybėmis niekas nepaliekamas likimo valiai.

„Jeigu būtume labai pragmatiški, reikėtų pasakyti, kad, nepasiekus susitarimo ir Graikijai palikus euro zoną, kaina Estijai būtų daug kartų didesnė negu šie naujieji susitarimai. Be ekonominių priežasčių, vis dėlto labai svarbus saugumo politikos klausimas. Viena bankrutavusi ir krachą patyrusi valstybė taptų visiškai politiškai neprognozuojama ir paveiki išorinių jėgų įtakai, taip pat, pavyzdžiui, ir iš Rusijos pusės. Trečia – svarbu ir platesni horizontai. Tai sunkiausia paaiškinti, bet verta suprasti, kad yra ir platesnis kontekstas – Europos vienybė. Ir sudėtingomis aplinkybėmis  niekas nepaliekamas likimo valiai. Ar galėtų žmonės įsivaizduoti, kad iškiltų padėtis, kai kažkokioje Pietų Europos šalyje imamos skelbti idėjos: „Kam NATO reikia tų Baltijos šalių ir Lenkijos? Gal atsisakykime jų – tada turėsime buferinę zoną tarp NATO ir Rusijos.“ Jeigu mes visi galvotume taip siaurai, tos vertybės, kurių siekėme nuo 1990 iki 2004 m., kai buvo istorinių prisijungimų laikotarpis, būtų iš viso nereikalingos. Ir tikrai nenorėtume, kad Estiją suptų tokia Europa ir toks pasaulis.“

Beje, Estija oficialiai buvo toje pat grupėje šalių, kaip ir Lietuva, kurios ES lygiu garsiausiai pasisakė už tai, kad jokių nuolaidų Graikijai daryti nebegalima. Ir kol Atėnai nesiryš reformoms, tol finansinė parama jam – beprasmė.

Su Estijos premjeru galima ir ginčytis. Yra manančių ir argumentuotai įrodinėjančių, kad Graikijos problema jau tapo vėžiu, galinčiu pražudyti visą ES, jei nebus imtasi skubios operacijos, o ne dar vienos gelbėjimo akcijos. Ir į visus argumentus būtina įsiklausyti. Tačiau ar mes bent girdėjome panašių kalbų Lietuvoje, ar bent jau žinome, apie ką iš tiesų diskutuoja šiuo klausimu Europa ir kokiais argumentais remiamasi?

Galų gale kokia yra Lietuvos pozicija ir nacionaliniai interesai šiame platesniame, o ne vien „kiek turėsime sumokėti“ kontekste? Kol viso to neturime, tenka konstatuoti niekaip nesibaigiantį Lietuvos provincialumą – net ir ES, net ir euro zonoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų