Septynios merų nuodėmės

Septynios merų nuodėmės

Už kokias neigiamas savybes rinkėjai turėtų nubausti šalies savivaldybes vėl užsimojusius valdyti kandidatus

Dar VI a. popiežiaus Grigaliaus I pateiktoje katalikų koncepcijoje nurodomos to­kios septynios mirtinos nuodėmės ar ydos: godumas, puikybė, apsivalgymas, pavydas, kerštas, gašlumas, tingumas. Moderniaisiais laikais sąrašas papildytas ir šiuolaikinėmis „socialinėmis“ ydomis, tokiomis kaip genetinis manipuliavimas, abejotinos moralės eksperimentai su žmonėmis, narkotikų vartojimas, aplinkos tarša, socialinė nelygybė, per didelis turtingumas ir veiksmai, dėl kurių daugėja vargšų. Nepretenduodamas į teologinius debatus IQ žurnalas pateikia septynias nuodėmes ar ydas, kurios nesvetimos dažnam savivaldybės vadovui.

Išlaidavimas

Pinigų trūksta visiems, savivaldybės – ne išimtis. Kiekviena iš 60 Lietuvos savivaldybių daugiau ar mažiau prasiskolinusi. 2014 m. spalio 1 d. duomenimis, kartu sudėjus visų įsipareigojimai siekė daugiau kaip 645 mln. eurų. 30 vietos valdžios institucijų skolinimasis jau apribotas – jos nebegali gauti kreditų su ES projektais nesusijusioms investicijoms. Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, jei skolos ir toliau taip augs, po dvejų metų kai kurios savivaldybės negalės skolintis net ir ES projektams. Ūkinis gyvenimas tuose regionuose apmirs. Nebus galima tikėtis nei naujų infrastruktūros projektų, nei palankesnio klimato verslui.

Labiausiai įklimpusi Vilniaus miesto savivaldybė. Jos įsipareigojimai per 2014 m. išaugo nuo 374 iki 380 mln. eurų. Praėjusiais metais sostinės valdžia ėmė restruktūrizuoti kreditus, bet vis tiek tai labiausiai prasiskolinusi savivaldybė Lietuvoje. Finansų ministerijos duomenimis, Vilniaus miesto skola pernai 138 proc. viršijo metines savivaldybės pajamas. Kitų miestų ar rajonų įsipareigojimai neperkopė metinio pajamų dydžio. 51,6 proc. sostinės kredito sudaro įsipareigojimai privačioms ir pačios savivaldybės valdomoms bendrovėms, 44 proc. – bankams.

Vilniaus meras Artūras Zuokas nuolat teigia, kad pagrindinė augančių skolų priežastis – neteisingas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) perskirstymas. 2014 m. Vilniaus miestui tenkanti iš vietos žmonių surinkta GPM dalis padidinta nuo 42 iki 48 proc. Sostinės savivaldybė norėjo, kad 2015 m. biudžete ši GPM dalis šokteltų iki 52 proc., tačiau premjeras Algirdas Butkevičius nurodė nesant tokių galimybių.

Tikėta, kad Vilnius bankrutuoti negali, – jį išgelbės valstybė. Tačiau net bankams ėmus grasinti nebeskolinti, A. Zuokas susizgribo ir pradėjo pirštais badyti į Vyriausybę. Mokesčių perskirstymas išties nepalankus Vilniui, tačiau tai nebuvo neprognozuojama. Tikėtis, kad viskas bus gerai, ir toliau švaistytis pinigais yra nedovanotina nuodėmė.

Korupcija

Merai, kaip ir kiti valdžią turintys politikai ar valdininkai, neapsaugoti nuo korupcijos pagundų. Remiantis „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. atlikta analize, savivaldybės vis dar yra vienos iš penkių korumpuočiausių šalies institucijų (25 proc. apklaustųjų mano, kad jos yra labiausiai korumpuotos). Sunku būtų numanyti, kad korupcija nesusijusi su vietos vadovų požiūriu į šį reiškinį. Jei ji savivaldybėje yra įprastas dalykas, arba meras tai toleruoja ir galbūt net pats prie to prisideda, arba jis nekontroliuoja pavaldinių ir jam nerūpi, kas iš tiesų vyksta. Vienaip ar kitaip, suvaldyti korupciją yra vienas svarbiausių merų uždavinių.

Tačiau pastarųjų metų faktai rodo, kad kartais vietos lyderiai patys įsipainioja į korupcijos skandalus. Specialiųjų tyrimų tarnyba per keletą metų sulaikė ne vieną miesto ar rajono vadovą, kuriam buvo pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kyšio ėmimu ar kitais panašiais nusikaltimais. Tarp įtariamųjų korupcija buvo Vilniaus miesto meras A. Zuokas ir buvęs sostinės meras Vilius Navickas, buvęs Trakų rajono savivaldybės vadovas Vytautas Petkevičius, buvęs Alytaus meras Česlovas Daugėla, Šakių rajono meras Juozas Bertašius, buvęs Rad­viliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, buvęs Šiaulių miesto vadovas Genadijus Mikšys, Birštono merė Nijolė Dirginčienė, Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius, Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, Visagino merė Dalia Štraupaitė. Kai kuriems jų oficialūs kaltinimai taip ir nepareikšti, apsiribota tik apklausomis, kiti išteisinti (pavyzdžiui, N. Dirginčienė, A. Margelis), treti laukia teismų sprendimų. Tačiau net ir įtariami jie nelinkę atsisakyti ambicijų toliau vadovauti savivaldybėms. Pavyzdžiui, buvęs Radviliškio rajono meras konservatorius A. Čepononis ir šiemet varžysis savivaldos rinkimuose.

Puikybė

Kas gi nemėgsta pasipuikuoti, koks jis gražus ir protingas? Politikams – tai gyvybiškai svarbus poreikis. Jei tavęs žmonės nemato – netruks pamiršti. Jei pamirš – tai ir politinė karjera neužtruks. Todėl kiekvienam merui būtina apie save ir savo darbus nuolat garsiai kalbėti. Gebėjimas profesionaliai išnaudoti viešuosius ryšius – itin svarbi politiko kelio į sėk­mę dalis.

Vis dėlto, kaip ir kiekviena veik­la, besaikis piktnaudžiavimas savireklama tampa žalingas. Nuolatinis rūpinimasis tik asmeniniu įvaizdžiu, jei jis savitikslis, atitraukia nuo realių problemų. Kai kurie vadovai „užsižaidžia“ puoselėdami savo įvaizdį, manydami, kad asmeninis spindesys užgoš tamsias miesto ar rajono dėmes.

Meras senu šarvuočiu traiško dar senesnį mersedesą. Meras važiuoja dviračiu. Meras veža taksi. Meras svajoja apie tramvajų. Meras kuria oro linijų bendrovę. Meras griauna čigonų taborą. Meras lanko nakvynės namus. Viskas iliustruota daugybe nuotraukų ir vaizdo siužetų. Tik bėda, kad dėl to nei socialinės problemos geriau sprendžiamos, nei susisiekimas reikšmingai pagerėja, o savivaldybės užmojai užsiimi komercine veikla kertasi su konkurencijos taisyklėmis ir laisvosios rinkos principais. Savivaldybės viešųjų ryšių specialistai ir oficialus miesto tinklalapis paversti asmeninėmis mero reklamos priemonėmis.

„Puikybė mums kainuoja daugiau nei badas, troškulys ir šaltis“, – teigė trečiasis JAV prezidentas ir pagrindinis Nepriklausomybės dek­laracijos autorius Thomas Jeffersonas. Puikybės kamuojamas meras gali tapti didesne nelaime nei socialinės ar komunalinės problemos.

Piktnaudžiavimas

Miesto ar rajono vadovas politiniu atžvilgiu yra bemaž pats sau viešpats. Teoriškai jis turėtų vykdyti savivaldos tarybos daugumos sprendimus, tačiau ten, kur tradiciškai ilgai valdo tas pats asmuo, dauguma prisitaiko prie mero, o ne atvirkščiai. Ligšioliniai vietos lyderių įgaliojimai buvo išties dideli, o kai kuriais atvejais – net nevaržomi. Kaip tik dėl to jie mieliau likdavo diriguoti miestams, nei rinkdavosi tapti Seimo nariais ar ministrais. Tiek parlamente, tiek Vyriausybėje politikai turi laikytis pavaldumo taisyklių, frakcijos ar partijos nurodymų. O meras mėgaujasi savivaldos autonomiškumu.

Ilgametis Ignalinos rajono meras B. Ropė kažkodėl buvo vertinamas kaip puikus vadovas. Tačiau šiame Lietuvos krašte yra didžiausias nedarbas, investicijų rodiklis taip pat apgailėtinas.

 

Toks pavaldumo ir atskaitomybės trūkumas gali gana greitai sugadinti net ir padoriausią politiką. „Valdžia skatina korupciją, o neribota valdžia – neribotą korupciją“, – dar XIX a. rašė lordas Johnas Dalbergas-Actonas. Valdžios skonį pajutę asmenys pradeda ne tik atlaidžiau žiūrėti į tipinę korupciją, bet ir piktnaudžiauti galia, nepaisyti įstatymų ir net persekioti už kritiką.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – ilgamečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko kova ne tik su jį kritikuojančiais žurnalistais, bet ir su valstybės institucijų atstovais. Jis taip įsitikinęs savo nebaudžiamumu, kad spjauna net į oficialiai nustatytus pažeidimus. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcija patvirtino, kad leidimas R. Malinauskui statyti namą išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir kai kurie pastatai stovi pakrantės apsaugos zonoje. Mero namo tvora įsibrovusi į Ratnyčios upelį ir turėtų būti nugriauta ar perkelta. Tačiau jis neketina laikytis visiems kitiems mirtingiesiems galiojančių taisyklių.

Druskininkų vadovas vis įsivelia į konfliktus su jį kritikuojančiais žurnalistais. Daugiau kaip prieš metus R. Malinauskas buvo pasišovęs teisme kovoti dėl šmeižto ir įžeidimo su „Druskininkų naujienų“ redaktoriumi Romu Sadausku-Kvietkevičiumi. Vis dėlto ginčas baigėsi taikos sutartimi. Kita vertus, savivaldybės leidžiamame savaitraštyje „Mano Druskininkai“ meras nevengė „guostis“, kaip jį bando šmeižti „psichologinių problemų turintys“ oponentai ir „pavyduoliai“.

Konfliktai Druskininkuose pasiekia viešumą tik dėl to, kad ten dar esama mero valdžios oponentų ir kritikų. Tačiau mažesniuose miesteliuose ar rajonuose, kur geriausiu atveju tėra vienas laikraštis, o valdžia ir verslas glaudžiai susiję, vietos autoritarizmui įsigalėti sąlygos dar geresnės. Kas atsispirtų pagundai tapti garbinamu, nepakeičiamu ir konkurencijos neturinčiu dvaro valdovu?

Melavimas

„Darysime viską, kad per dvejus metus sostinėje nebetrūktų laisvų vietų darželiuose“, – 2011-aisiais teigė Vilniaus meras A. Zuokas. Praėjo ket­veri metai, o registracija į šias ugdymo įstaigas išliko skaudžiausia sostinėje gyvenančių tėvų problema. Ją spręsti išties bandyta. Pastatytas naujas darželis Santariškėse, sukurta centralizuota registravimo į vaikų darželius sistema. Tik štai bėda – trečius metus ji veikia nestabiliai. Šių metų registracijos pradžia buvo numatyta sausio 12 d., lygiai vidurnaktį. Daugelis tėvų kantriai laukė tos valandos, bet pasijuto tarsi per veidą gavę šlapiu skuduru. Sistema buvo neprieinama. Kodėl ir vėl sutriko elektroninė registracija, nei meras, nei atstovai nepaaiškino. „Neatmestina ir išorės intervencija į informacinę sistemą“, – bandė išorės priešų ieškoti A. Zuokas.

Ar tikrai jis ir pavaldiniai viską padarė? Atidaryti naują vaikų darželį Perkūnkiemyje planuota dar 2012 m., tačiau data vis nukeliama. Žadėta, kad įgyvendinus įvairius projektus jau „per kelerius metus“ nebetrūks vietų darželiuose. Tačiau ir praėjus visai mero kadencijai padėtis nepasikeitė – jis toliau beria tuos pačius pažadus, kartojamas tas pats mistinis „keturių naujų darželių“ skaičius, kurį sostinės vadovas minėdavo ir prieš trejus ket­verius metus.

Kitų miestų merams taip pat nelengva nustoti apgaudinėti rinkėjus. Ar negirdėjote, kad Kauno gatvės pagaliau bus sutvarkytos, Laisvės alėja atnaujinta, o sovietinis monstras buvęs „Britanikos“ viešbutis nugriautas?

Pažadų netesėjimas, ypač jei kalbama apie praktinius, komunalinius reikalus, gali skaudžiai smogti bet kuriam savivaldybės vadovui. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus apklausos duomenimis, labiausiai žmonės vietos valdžios darbą vertina pagal viešųjų paslaugų (darželių, mokyklų, šiukšlių tvarkymo, gatvių priežiūros ir kt.) kokybę (50 proc. apklaustųjų) ir savivaldybės politikų rinkimų pažadų įgyvendinimą (37 proc.). Tad merai, kurie išsisukinėja nuo savo pažadų ar meluoja, vargu ar dar verti rinkėjų pasitikėjimo.

Tinginystė

Priešinga yda perdėtam išlaidavimui ar puikybei, vis naujais sumanymais siekiant patraukti dėmesį, būtų visiškas neveiklumas. Jei meras neįsivelia į jokius skandalus, neproteguoja rėmėjų verslo interesų ar nesigiria aktyvumu, dar nereiškia, kad jis geras. Kam reikalingas nieko prasmingo nenuveikęs vadovas?

Lietuvoje nemažai mies­telių ir rajonų, kuriuose gyvenimas merdi (didelis nedarbas, bemaž nėra investicijų), tačiau juos jau daugybę metų valdo tie patys politikai. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Ignalinos rajono meras Bronis Ropė, pernai pakėlęs sparnus į Europos Parlamentą, kažkodėl buvo vertinamas kaip puikus meras. Tačiau šiame Lietuvos krašte yra didžiausias nedarbas (2015 m. sausio 1 d. – 17,8 proc., o šalies vidurkis – 9,3 proc.). Investicijų rodiklis taip pat apgailėtinas – 2013 m. Ignalinos rajone teko vos 635 eurai vienam gyventojui (šalyje – 1743 eurai). Tiesa, tai ne toks prastas rodiklis kaip Prienuose (394 eurai) ar Jurbarke (449 eurai). Ką nuveikė šių rajonų merai, kad jų valdomoje teritorijoje atsirastų daugiau darbo vietų ir gyventojai gautų didesnes pajamas?

Nepotizmas

Paprasčiau kalbant, tai savų protegavimas, kai aukšti postai ar šiltos vietos skiriami tos pačios partijos arba interesų grupės nariams. Iš esmės tai kita korupcijos forma. Šiai nuodėmei nepajėgus atsispirti turbūt nė vienas meras. Daugelis partijų to net neslepia – jau besitardami dėl koalicijų sudarymo politikai mieliau dalijasi ne savivaldybės priežiūros funkcijas, o jai pavaldžių įmonių vadovų kėdes. Kam tenka šiukšlių vežimo reikalai, kam – šilumos ūkis, kam – viešojo transporto įmonės. Kiekviena jų gali būti vertinga finansiniu ar politiniu atžvilgiu. Meras ir savivaldybės administracijos direktorius dažniausiai turi didelę įtaką skiriant vadovus į šiai institucijai pavaldžias bendroves ir seniūnus. Tokios tradicijos neleidžia savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdyti kaip įmanoma efektyviau, nes aukštus postus gauna ne talentingi specialistai, o tie, kurie atitinka partinio lojalumo kriterijus.

Kol kas Lietuvoje nėra tikslių tyrimų, kokia dalis savivaldybės įmonių vadovų yra politizuoti (t. y. priklauso toms pačioms partijoms, kaip ir miestų bei rajonų valdantieji politikai). Tačiau Vilniaus universiteto studentė Neringa Laurišonytė įvertino valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų politizacijos lygį ir nustatė, kad maždaug 35 proc. jų buvo susiję su valdančiosiomis partijomis (N. Laurišonytė, „Lietuvos valstybės valdomų įmonių politizacija“, „Politologija“, 2014 m. Nr. 2). Galima numanyti, kad savivaldybių lygiu šie rodikliai tik­ri nebus mažesni.

Merai lojaliais valdininkais apsistato ir siekdami apsidrausti. Štai korupcija įtartas buvęs Radviliškio vadovas A. Čepononis vos paleistas iš areštinės savivaldybei pavaldžioje įmonėje „Rad­viliškio šiluma“ įsidarbino rinkodaros specialistu. Bendrovės direktorius Pranas Mickaitis pripažino, kad tai naujai sukurta darbo vieta. Suprask, yra savas žmogus, atsiras ir kėdė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų