Septyni K. Uinsko stebuklai

Septyni K. Uinsko stebuklai

Pianistas Kasparas Uinskas, kaip įprasta muzikos pasaulio atstovui, kelionėse pirmiausia susipažįsta su publika, koncertų salėmis ir instrumentais. Likusį laiką jis mėgsta kraštutinumus – išbando megapolių kultūrinio gyvenimo pasiūlymus arba renkasi atsiskyrėlišką ramybę gamtoje.

 

Viešbutis. Fosdinovo pilis, Italija

Pati netikėčiausia mūsų viešnagė įvyko 2010 m., kai su žmona keliavome po Italiją ir apsistojome Fosdinove – mažame kalnų miestelyje. Čia stūkso didžiulė XII a. pilis, kurioje veikia muziejus ir viešbutis. Tuo metu buvome vieninteliai svečiai. Mus pasitiko jaunas vyras, kaip paaiškėjo, pilies savininkų palikuonis. Tuo netrukome įsitikinti ir kai vienoje menių pamatėme labai panašaus į jį vyriškio portretą. Vieną vakarą šeimininkas su žmona bei mažamečiu vaiku išvyko pas draugus ir mums paliko rūmų raktus. Likome vieni. Pro pilies langus matyti jūra, o vos kelių šimtų gyventojų miestelyje, rodos, vaikštai tarp istorinių dekoracijų. Mėgavomės tuo, kad laikas ten teka daug lėčiau, o vietiniai gyvena visiškai kitokiais rūpesčiais.

 

Muzikos kūrinys. Johanno Sebastiano Bacho invencija

Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir ruošiau vieną J. S. Bacho invenciją – nedidelės apimties daugiabalsį muzikos kūrinį – mano mokytoja Milda Lapėnaitė davė paklausyti Glenno Gouldo. „Kai baigsis įrašas, pasakyk“, – paprašė ir uždėjo ausines. Tačiau mane taip užbūrė šio pianisto grojimas, kad pasibaigus įrašui klausiau jo antrą, o paskui ir trečią kartą. Net dabar, grįždamas į prisiminimus, tą kūrinį girdžiu labai tiksliai. Žinoma, su juo susidūriau ir vėliau, tačiau pirmasis įspūdis buvo itin įsimintinas ir gilus.

 

Gamta. Suansesas, Ispanija

Negaliu pakęsti „skėtis prie skėčio“ paplūdimių, todėl nedidelis miestelis Kantabrijoje, Šiaurės Ispanijoje, ir jo laukinės pakrantės man yra tai, ko reikia geram poilsiui. Buvome nuvykę ten mėnesiui per Kalėdas, o šią vasarą grįžome kelioms savaitėms. Ypatingos veiklos net nesinori ieškoti. Mėgstu vaikščioti vešliomis žaliomis kalvomis arba stebėti uolėtus krantus, į juos besiplakančias bangas ir justi gamtos stichiją. Taip pat svarbu, kad turiu galimybę ten repetuoti. Negalėčiau leisti sau tokios prabangos mėnesį gyventi be klavišų.

 

Kalnai. Aspeno, JAV

Aspene – įspūdingame kalnų kurorte – du mėnesius vyksta didžiulis muzikos festivalis. Dieną prieš jo pabaigą mums su kolega šovė į galvą, kad reikėtų užkopti į vieną viršukalnių. Laipiojimo patirties neturėjome, tačiau tada tai neatrodė argumentas, galintis mus sustabdyti. Kiek buvo įmanoma, į kalną užvingiavome automobiliu. Dairomės, o aplink – vien nuostabios viršūnės. Nusprendėme, kad pasiekti vieną jų mums užtruktų kelias valandas. Kopiant aplinka keitėsi kas keliasdešimt metrų, diena buvo nepaprastai giedra, iš visų pusių vėrėsi gražiausi horizontai.  Viršukalnė, kurią pasirinkome,  vienu metu atrodė vos už kelių šimtų metrų, tačiau juos įveikus paaiškėjo, kad ji dar už kelių šimtų… Taip apsigavome ne kartą ir viršų pasiekėme jau visai sutemus. Reiktų pridurti, kad lipome ne takeliais, o keberiojomės stačiais šlaitais. Kelias atgal buvo dar pavojingesnis: slydome žemyn atsisėdę ant savo striukių. Vargais negalais nusileidome, perbridome upelį, susiradome savo automobilį, tačiau vos prie jo priartėję išgirdome didžiulio žvėries žingsnius. Prisiminėme perspėjimus, kad Aspene reikia pasisaugoti meškų… Drebančiomis rankomis atsirakinome mašiną ir greitai iš ten sprukome. Pamatyta panorama ir peizažai buvo verti šios neprotingos, ekstremalios patirties, tačiau antrą kartą, žinoma, jos pakartoti nesutikčiau.

 

Muzikos renginys. Verbier festivalis, Šveicarija

Dalyvavau Verbier festivalyje dar tada, kai jis tik buvo pradėtas rengti. Dabar – tai vienas svarbiausių vasaros rimtosios muzikos renginių Europoje, kuris sukviečia ne tik klasikinės muzikos, bet ir džiazo žvaigždes. Ten vedamos ir meistriškumo pamokos.Dar būdamas studentas, jose dalyvavau ir aš. Dieną lankėme užsiėmimus, o vakarais eidavome į įvairiose vietose – bažnyčioje, didžiulėje atviroje palapinėje – vykstančius koncertus. Aplinka ten labai graži, o oras švarus ir gaivus. Mes, jaunieji atlikėjai, nežinojome, kad per tas meistriškumo pamokas buvo daroma slapta atranka. Mokytojai stebėjo mokinius, o festivalio pabaigoje išrinko vieną ir jam paskyrė rėmėjos – naujienų agentūros „Reuters“ – įsteigtą stipendiją. Tas laimingasis buvau aš. Gavau ne tik stipendiją, bet ir galimybę dalyvauti festivalyje kitąmet, tik jau ne kaip mokinys, o kaip solistas. Dabar manau, kad man labai pasisekė dar ir todėl, kad nieko apie tą atranką nežinojau, – konkursų labai nemėgstu.

 

Šalis. Japonija

Šią vasarą Japonijoje praleidau devynias dienas ir grojau trijuose koncertuose: Tokijuje, Osakoje ir Nagojoje. Likau priblokštas japonų aukščiausios kokybės siekio visose srityse, didžiulės pagarbos menininkui ir žmogui apskritai. Per koncertus publika ten itin dėmesinga ir santūri, o fortepijonas po kiekvieno pasirodymo, repeticijos ar tiesiog prisilietimo nepriekaištingai nuvalomas – tartum niekas juo nė nebuvo grojęs. Nors Tokijas yra vienas tankiausiai apgyventų miestų pasaulyje ir žmonių judėjimas ten neįtikimas (mane, gyvenusį trejus metus Niujorke, jis vis tiek glumino), gatvės tokios švarios, jog juokais pamaniau, kad ten gali vaikščioti vien baltomis kojinėmis.

 

Statinys. Guggenheimo muziejus, Bilbao, Ispanija

Amerikiečio Franko Gehry suprojektuotas ir 1997-aisiais baigtas statyti Guggenheimo muziejus yra šiuolaikinės architektūros šedevras. Mane labiausiai žavi jo bendra vizija, asimetrija ir  architektūrinis išradingumas. Nėra nė vienos vienodos sienos ar kampo. Kiekvienas fragmentas skirtingas ir unikalus, bet kartu visas statinys liudija vieną idėją. Vaikštinėdamas po muziejų kiekviename žingsnyje įsitikini F. Gehry meistriškumu. Man itin patinka lengvumo įspūdis, kuris apima judant po organiškai sujungtas erdves.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų