Septyni K. Saboliaus stebuklai

Septyni K. Saboliaus stebuklai

Filosofas ir šiuo metu nekantriai Lietuvoje laukiamo filmo „Lošėjas“ scenarijaus bendraautoris Kristupas Sabolius keliauja daug. Meno kūrinių įtakos ir filosofiniai apmąstymai neapleidžia ir lankant naujas vietas. Jo stebuklai – tai tikros ir simbolinės dykumos.

 

Baltoji dykuma: Baltieji smėlynai, Naujoji Meksika, JAV

Prieš keletų metų keliaudamas po Ameriką išgirdau pasakojimą apie milžiniško dydžio Kuršių nerijos pusseserę, plytinčią Naujosios Meksikos valstijoje. Reikia pripažinti, kad platybių vaiskumu Baltieji smėlynai smarkiai pranoksta Parnidžio peizažus ir sukelia gluminamą efektą. Gipso kristalų gausus smėlis toks baltas ir traškus, kad norisi palaižyti. Neap­leidžia jausmas, kad už supustytos kalvos krašto pasirodys jūra. Vandens čia, žinoma, nė kvapo. Apsupta į visas puses besidriekiančių raudonų uolienų ši dykuma yra it karalienė. Mirtis joje spindi tarsi deimantas ant nuotakos piršto.

 

Pilkoji dykuma: Etna, Sicilija, Italija

Nuolat spjaudydamasi įkaitusia lava Etna savo šlaitus pavertė išdeginta dykviete ir atsidūrė pasaulio centre – bent pagal Antikos mitologiją. Prieš 15 metų užkopęs ant jos viršukalnės beatodairiškai susižavėjau Pieru Paolo Pasolini, kurio filme „Teorema“ šis ugnikalnis tampa vienu iš pagrindinių veikėjų. Kvėpuodamas sieros garų pritvinkusiu oru susimąsčiau apie daugybę keistų dalykų. Pirmiausia, kad kūryba yra ne tik produkavimas, bet ir atsisakymas. Arba kad nors dykumoje nėra nieko, kartu yra viskas. Ant įmagnetinto ir naikinančio kalno grįžau dar ne kartą.

 

Raudonoji dykuma: filmas „Raudonoji dykuma“ (it. „Deserto rosso“, rež. Michelangelo Antonioni)

M. Antonioni filmas nerodo nei smėlio kopų, nei akmeningų kanjonų, nei suskeldėjusios žemės. Monicos Vitti herojė pasiklysta industrinėje dykynėje, kurioje naftos chemijos fabrikai skleidžia mechanizmų harmonijas, vamzdžiai rangosi paraleliniais ritmais, o rūkstantys kaminai išmeta šiuolaikinio pasaulio neurozių prisodrintas dujas, bet kartu ir netikėtas alternatyvas. Man šis M. Antonioni kūrinys atrodo tarsi susitaikymas su tuo, kas nebeatkuriama. Naikindamas pasaulį žmogus palieka gyvybei nepritaikytas pramonines plynias, tačiau net ir ši technologinės pragaišties perspektyva gali turėti poetinį išsigelbėjimą.

 

Judėjos dykuma: Masada, Izraelis

Tai, kad vienas keisčiausių Biblijos epizodų – išalkusio ir pavargusio Kristaus gundymas – vyko Judėjos dykumoje, galbūt reiškia, jog bet kurioje dykynėje gali atsitikti visi neįmanomi siužetai. Abejojantis Jėzus pasišalina apsvarstyti savo pasirinkimo, bet galų gale yra priverstas atsisakinėti demonų pasiūlymų užkąsti, paskraidyti arba tapti galingiausiu karaliumi. Niekada iki galo nesupratau velnio pozicijos. Ar tai reiškia, kad net jis nesuvokė turintis reikalą ne su žmogumi? O galbūt egzistavo realus šansas, kad Jėzus susivilios pasiūlymais? Neabejotinai įspūdingiausia Judėjos vieta yra Masada – tvirtovė ant kalvos, stūksanti Negyvosios jūros pašonėje. I a. sukilimo prieš Romos imperiją metu ji tapo žydų pasipriešinimo simboliu. Nenorėdami pasiduoti po ilgos apsiausties čia nusižudė 960 sukilėlių. Stovint Masados viršūnėje įmanoma suprasti tokį pasirinkimą ir išmokti, kaip atsispirti pagundoms.

 

Mėlynoji dykuma: tarptautinė Kleino mėlyna, Yveso Kleino paveikslai

Yvesas Kleinas garsėjo kaip monochromistas, tai yra, dailininkas tapęs viena spalva. Savo paveiksluose atsisakydamas formų ir kontūrų pertekliaus Y. Kleinas vieninteliame mėlynos atspalvyje atrado viso pasaulio genezę. Ne veltui jam taip patiko vaizduotės filosofo Gastono Bachelardo citata: „Pirmiausia nėra nieko, paskui gelmiškas niekas, o tada mėlynoji gelmė.“ Šiandien ir smegenų tyrimai patvirtina, kad mėlyna yra labiausiai kūrybiškumą stimuliuojanti spalva. Tad jei būtų įmanoma, visos dykumos būtų mėlynos.

 

Betono dykuma: Niujorkas, JAV

Kartais megapoliai vadinami betoninėmis džiunglėmis. Tačiau man Niujorkas kur kas labiau primena dykumą. Taip yra dėl dviejų priežasčių – tai ir įkvepiantis, ir žlugdantis miestas tuo pat metu. Sunku rasti didesnę kūrybingų protų koncentraciją kvadratiniame metre: čia genialūs rašytojai šveičia unitazus, o smuikininkai virtuozai išvežioja picas pagal užsakymą. Įsiurbdamas gyvybę, tačiau neleisdamas jai išsiskleisti, Niujorkas yra nuo svetimos laimės perkaitusių protų dykumos miražas. Jis lengvai patraukia, tačiau lygiai taip pat lengvai išsausina visus, kurie išdrįsta patikėti, kad kada nors taps šios vietos valdovais.

 

Vandens dykuma: Lensois Maranjenseso nacionalinis parkas, Brazilija

Dykumų mylėtojas privalo turėti svajonių dykumą. Amazonės miškų pašonėje plytinčiame smėlio masyve yra daugybė vandens telkinių – lagūnų, kurios telkšo įsispraudusios tarp baltų kalnagūbrių. Negana to, čia reguliariai lyja, veisiasi žuvys, paukščiai peri jauniklius. Todėl Lensois Maranjenseso nacionalinis parkas yra dykuma, kuri nėra dykuma. Kita vertus, niekas iki galo tiksliai negali pasakyti, kas yra dykumos. Jos pakenčia prieštaravimus. Šioje vietoje dar nesu buvęs, tačiau trokštu patekti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų