Septyni K. Sabaliauskaitės stebuklai

Septyni K. Sabaliauskaitės stebuklai

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kelionių stebuklų sąrašas nuolat papildomas naujais pasigėrėjimo objektais. Todėl septynetas jų greitai susirikiavo vien iš 2014 m. patirčių Senajame žemyne.

 

Viešbutis. „The Dorchester“, Londonas, Didžioji Britanija

Sutinku, kad galbūt yra ir geresnių viešbučių, tačiau „The Dorchester“ – neabejotina art deco legenda. Sakoma, jog būtent ten vykusiame pokylyje princas Philipas pasipiršo būsimajai karalienei Elžbietai II. Būtent šiame viešbutyje Elizabeth Taylor ir Robertas Burtonas šventė vienas kito gimtadienius, riejosi, laistėsi šampanu ir mėtėsi deimantais. Jo salėje buvo mano pirmasis gala pokylis su vakarinėmis suknelėmis ir frakais, kuriame lankiausi atvykusi gyventi į Londoną, o vėliau atšvenčiau savo vestuves. Ten visada smagu grįžti – stebėti įžymybes, kino žvaigždes ir supermodelius, Artimųjų Rytų šeichus, naujuosius rusus ar kinus – visą tą charakteringą aukšto ir žemo, prasto ir rafinuoto mišinį. Jei tik viešbučio sienos galėtų prabilti – tokių dalykų papasakotų… Tačiau jos nebyliai saugo paslaptis, nes išmuštos kamštine garso izoliacija. Ironiškas penkių žvaigždučių pasaulio minimodelis – neišsemiamas šaltinis stebėtojui arba medžiaga rašytojui.

 

Muziejus. Natiurmortų muziejus, Podžo a Kajanas (it. poggio a caiano), Italija

Maždaug už 30 km nuo Florencijos, Lorenzo de Medici pastatytoje viloje (ją verta pamatyti kaip puikų Renesanso architektūros ir sodų pavyzdį), įsikūręs muziejus, skirtas vienam tapybos žanrui – natiurmortui. Pažadu, kad apsilankę jame daugiau niekada į šį žanrą nežiūrėsite kaip į „gėlytes ir obuoliukus“. Paaiškės, jog vaisiai, daržovės, gėlės ir gyvūnai ne tik gali būti nuostabus antropologinis epochos interesų liudijimas, bet ir atspindėti religinį turinį, ekonomiką, politiką. Atkreipkite dėmesį į mįslingu būdu ten patekusį karališkojo Lietuvos ir Lenkijos dvaro tapytojo Danieliaus Schultzo milžinišką animalistinį natiurmortą, nenusileidžiantį greta eksponuojiemiems Willemo van Aelsto, Rachel Ruysch, Caravaggio, Bartalomeo Bimbi darbams. Netikėta ir puiki sąsaja su mūsų kraštu.

 

Architektūra. Amalienburgas, Miunchenas, Vokietija

Kunigaikščiai Wittelsbachai pagrindinių Nimfenburgo rūmų parką sėte nusėjo mažais paviljonais, į kuriuos XVIII a. viduryje pabėgdavo nuo pernelyg sustabarėjusio oficialiųjų rūmų gyvenimo būdo ir etiketo. Architekto François de Cuvilliés sukurtas medžioklės namelis Amalienburgas yra ne kas kita kaip virtualios tikrovės prototipas architektūroje. Pirmiausia – savo konceptualumu: jis buvo skirtas pabėgti nuo realybės į malonumų ir juslių pasaulį. Antra – vaizdine išraiška, sukuriančia absoliučios, tiesiog narkotinės, iliuzijos efektą: Veidrodžių salėje jautiesi lyg atsidūręs kaleidoskopo viduje po geros dozės stiprių rokokinių kvaišalų. Mažytis salės tūris išpūstas iki milžiniškos, pulsuojančios ir spindinčios Visatos efekto. Tikras architektūrinis „kaifas“ be jokio pavojaus sveikatai.

 

Architektūros stilius. Toskanos romanika

2014-aisiais keliavau po Toskaną ir ji mane privertė pamilti romanikos stilių. Ligi tol jo į šiaurę nuo Alpių niekaip negalėjau prisijaukinti – neviliojo nei sunkiasvorė vokiškoji šio stiliaus atmaina, nei angliškoji, nei prancūziškoji. Klaidžiodamas Lukos pėsčiųjų gatvelėmis, kurių akmenis kažkada mynė Julijus Cezaris ir Dante, gvelfai ir gibelinai laistė savo krauju, o vaikystėje jais bėgiojo Giaccomo Puccini, jautiesi lyg patekęs į viduramžių ar ankstyvojo Renesanso freską. Tačiau niekas neparuošia trenksmui, su kuriuo griūva visi ankstesni įsivaizdavimai apie romaniškąjį stilių. Jis lengvas, ažūrinis, baltais angelų sparnais Lukoje kyla dievop. Jis maištingas ir ambicingas, nes palyginti primityviomis priemonėmis ir užsispyrimu sukuria stebuklingą efektą, bet tuo pat metu išlieka atšiaurus ir grubokas. Itališkoji romanika mane pakerėjo. Net Pizos bokštas tikrovėje yra nuostabaus grožio, kurio negali nustelbti turistų šurmulys ir nužudyti suvenyrų industrija.

 

Paplūdimys. Leričis, Ligūrija, Italija

Toks pat kraštovaizdis kaip Portofine – turkio spalvos vanduo, tamsiai žali spygliuočiai ir ryškiaspalviai namukai ant uolų. Tačiau Leričis (it. Lerici) yra viena geriausiai saugomų, turistų nenutryptų paslapčių, o privatus Eco del Mar paplūdimys laikomas vienu iš dešimties puikiausių Europoje. Leričyje dekadentiškai iškylaudavo lordas Byronas ir jo šutvė, o vargšas poetas romantikas Percy Bysshe Shelley su savo jachta „Don Žuanas“ ten, prie Leričio, ir nuskendo, palikdamas žmoną Mary („Frankenšteino“ autorę) našlę. Viso to nežinojau ten važiuodama, tačiau diena uždarame paplūdimyje, nuo pasaulio atskirtoje įlankoje, buvo viena įsimintiniausių estetinių gamtos patirčių. Ten nereikia pramogų, nereikia nė knygos. Virš galvos plevėsuojant baltiems pavėsį teikiantiems šydams, gali valandų valandas grožėtis atsiveriančiu vaizdu ir jo spalvomis. Vieta, kur akys ilsisi, o smegenys išsijungia. Kartais reikia ir to.

 

Miestas. Varšuva

Taip arti, o toks įdomus, charakteringas ir pulsuojantis energija didmiestis. Prieš trylika metų yra tekę ten studijuoti ir gyventi, o pernai buvo smagu grįžti ir išvysti daugybę teigiamų pokyčių. Kad ir priemiestyje išplatintus šaligatvius, dėl kurių pagyvėjo pėsčiųjų eismas ir gatvės gyvenimas. Arba tai,  kokiais lobiais per dešimtmetį neįtikėtinai papildyta Karališkųjų rūmų ekspozicija, – tai kryptingo, profesionalaus muziejininkų darbo, medžiojant su Lenkija ir Lietuva susijusius eksponatus tarptautiniuose aukcionuose, rezultatas. Verdantis meninis gyvenimas (aplankykite galeriją „Raster“ ir Šiuolaikinio meno centrą senojoje Vazų Ujazdówo pilyje), įspūdingi muziejai, knygynai bei antikvariatai, kuriuose galima įklimpti valandoms, ir neeilinis šopingas (Chmielnos gatvėje tebegyvuoja dinastinės amatininkų dirbtuvėlės, kur galima įsigyti rankų darbo galanterijos arba užsisakyti pagal kurpalį siūtus batus). Neapsiribokite centru, be Lazenkų parko ar Varšuvos Versalio – Wilanówo, aplankykite dar ir priemiesčius: Belianų vienuolyną ar Radviloms priklausiusį Neboruvo (lenk. Neborów) ir Arkadijos dvarą su išlikusiais nuostabiais interjerais.

 

Meno kūrinys. Rembrandto „Batavų priesaika“

Rembrandto nutapytą „Batavų priesaiką“ (dar vadinamą „Klaudijaus Civilio sąmokslu“) buvau mačiusi ir anksčiau, tačiau tik dabar, žinioms tapus gerokai išsamesnėms, jis pribloškė savo energija ir tragišku kontekstu. Paslaptinga atmosfera žioruojanti gigantiška drobė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tapytojo socialinė savižudybė. Amsterdamo biurgeriai iš pradžių žavėjosi Rembrandto portretine meistryste, tačiau vėliau, portretuose viršų imant ne pirklio saviverte spindintiems veidams ir „nėriniuotiems kalnieriams“, o negailestingam psichologiniam realizmui, jo tapybai užsakovai tapo abejingi. Naujosios Amsterdamo rotušės užsakymas – milžiniškas paveikslas nacionalinės istorijos tema – dailininkui buvo šansas išsigelbėti nuo gresiančio bankroto. Tačiau net ir šiuo atveju Rembrandtas nesutiko paaukoti kūrybos laisvės. Legendinius batavus – germanų gentį, olandų protėvius, sukilusius prieš Romos imperiją ir jų vienakį vadą Klaudijų, – jis pavaizdavo kaip brutalius barbarus, fizinės jėgos gaivalą. Nieko nuostabaus, kad kūrinys sukėlė pasipiktinimą: trumpai pakabėjęs, jis buvo pašalintas iš rotušės kaip „nepakankamai šlovinantis tautos istoriją“. Tapytojo padėčiai skandalas turėjo katastrofiškų padarinių. Dėl finansinių sunkumų jis buvo priverstas parduoti net žmonos Saskios kapavietę. Tačiau praėjus šimtmečiams šis darbas yra meno pergalės liudijimas. Ir verčia galvoti, kad lietuvių mene vis dar nėra drąsuolių, galinčių panašiai sąžiningai permąstyti kurį nors legendinių brutaliųjų mūsų kunigaikščių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų