Sėkmės pyrago dalybos

Sėkmės pyrago dalybos

Silicio slėnio sėkmės paslaptis paprasta, bet sunkiai atkartojama. Tai atvira mąstysena – jei tau pasisekė, atiduok sėkmės skolą kitiems. Apie tai su „Verslios Lietuvos“ atstove Silicio slėnyje Diana Plačiakiene kalbasi Evaldas Labanauskas, IQ korespondentas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jūs padedate Lietuvos įmonėms rasti partnerių, įeiti į JAV rinką. Ar daug lietuvių verslininkų bando laimę Vakarinėje pakrantėje? Gal pradedančiosios bendrovės aktyvesnės nei tradicinių pramonės šakų atstovai?

– Taip, vadinamasis tradicinis lietuvių verslas aktyvesnis Rytinėje JAV pakrantėje. Tai nulėmė atstumas, taip susiklostė istoriškai. Tiesa, prieš kelis mėnesius JAV – Vašingtone, Los Andžele – lankėsi premjeras Algirdas Butkevičius. Jis aptarė Lietuvos galimybes eksportuoti pieno produktus ir mėsą. Kol kas lietuviškų maisto produktų dažniausiai siūlo specializuotos Rytų Europos šalių parduotuvėlės.

Daugiausia bendrauju su technologijų bendrovėmis ir pradedančiosiomis įmonėmis. Tai natūralu, nes čia, San Fransiske, yra geresnių galimybių ir didžiausia technologijų koncentracija. Kalbu ir apie informacines technologijas, ir biotechnologijas.

Kodėl lietuviai, taip pat pradedantysis verslas, kreipiasi ir ko tikisi iš Vakarinės pakrantės, jūsų?

– Išsivysčiusios bendrovės dažniausiai nori įeiti į JAV rinką. Amerikoje ieško partnerių ir klientų, nes joms neužtenka Lietuvos, Europos, jos nori plėstis.

Ar jau yra sėkmės istorijų?

– Labai sunku pamatuoti sėkmę. Surasti savo nišą, sukurti produktą ar paslaugą yra veikiau procesas nei įvykis. Nesėkmių suteiktos pamokos, permąstytos strategijos ir taktikos taip pat gali būti apibūdintos kaip sėkmė. Norėčiau paminėti „Inside Warehouse“. Tai elektroninės prekybos įmonė, leidžianti interneto dienoraštininkams parduoti su turiniu susijusius produktus tiesiai jų svetainėje.

Su „Inside Warehouse“ susipažinau konferencijoje „Silicon Valley Comes to the Baltics“ Lietuvoje ir nuo praėjusio sausio pradėjome dirbti kartu. Jai reikia tiek partnerių, tiek klientų ir investicijų. Per metus ji pritraukė nemažai klientų, kyla pardavimas JAV, o 2014 m. pabaigoje įmonė pateko į pripažintą vietos verslo akceleratorių ir pusę metų dalyvaus intensyvioje jo programoje. Per šį laiką išgrynintas verslo modelis, susipažinta su vietos verslo kultūra, užmegzta daug tikslinių kontaktų ir, svarbiausia, įgyta pasitikėjimo.

Ką patartumėte tiems, kurie Lietuvoje, įkvėpti „Uber“, „Facebook“, „Instagram“ ir kitų sėkmės istorijų, mano turį milijardo vertą idėją ir svajoja tik apie Silicio slėnį?

– Vien idėjos neužtenka, kad ir kokia nuostabi ji atrodytų. Ją įgyvendinti kur kas svarbiau nei pati idėja. „Google“ nebuvo pirma paieškos internete sistema, bet išsiveržė į priekį, nes sukūrė sėk­mingiausią verslo modelį. Iki mums visiems gerai žinomo „Facebooko“ taip pat yra buvę socialinių tinklų užuomazgų kitose šalyse.

Silicio slėnyje jau daugelį metų vyrauja palanki verslo aplinka. Čia esantis ir pasaulyje gerai žinomas Stanfordo universitetas vienas išaugino daugiau žinomų verslo žmonių nei visos JAV aukštosios mokyklos kartu sudėjus.

Man nesuprantamas principas, kad štai restauruosime gražų istorinį pastatą ir jis taps Silicio slėniu. Tai ne vieta ar pastatas, Silicio slėnis yra kultūra.

Į Silicio slėnį naudinga atvažiuoti pasisemti įkvėpimo, patikrinti idėjų – pasikalbėti su potencialiais klientais, ar iš viso tokia paslauga arba produktas turės paklausą, rasti bendraminčių, mentorių, kurie jau pajuto sėkmės skonį.

Tačiau Lietuvoje reikia pradėti ir plėtoti verslą, nes ten palankesnė aplinka. Tik jau išaugus iki tam tikro lygio, kai produktui ar paslaugai neužtenka vietos rinkos, ir jeigu JAV, o ne, pavyzdžiui, Kinija, yra ta tikslinė rinka, tuomet galima atvažiuoti. Dar nereikėtų pamiršti, kad Silicio slėnyje daug žmonių, kurie kupini tų pačių svajonių, sukūrė milžinišką konkurenciją.

Kai kam net atrodo, kad visko čia per daug ir pučiasi naujas burbulas. Jis gali sprogti, kaip buvo pasiektas internetinio verslo bumas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

 Kaip Silicio slėnis pasitinka idėjų kupinus žmones iš daugeliui nežinia kur esančios Lietuvos? Įsileidžia, dalijasi patirtimi, ar, atvirkščiai, čia žiauriai lenktyniaujama?

– Viena Silicio slėnio paslapčių, dėl kurios sunku tokį fenomeną atkartoti, yra mąstysena. Tai atvira bendruomenė. Silicio slėnis – didelis kultūrinis puodas, kuriame verda dauguma iš kur nors atvykusių žmonių. Todėl vyrauja bendra mąstysena, supratimas, kad gal geriau dalykimės visu tuo, ką turime, žinome, kartu ką nors kurkime. Egzistuoja filosofija, kad jei tu duodi, tau paskui sugrįžta. Nebūtinai dabar, bet kita forma, kitu laiku.

Taigi, atvykėliai sutinkami mielai. Durys atviros ir su potencialiu partneriu gali susipažinti bet kur – tiek specialiuose renginiuose, tiek kavinėje.

Žinoma, tam tikru korporaciniu lygiu veikia kitokios taisyklės. Susitikti su didžiausių bendrovių vadovais toli gražu ne taip paprasta. Įdomu, kai smulkios Lietuvos įmonės direktorius pasako turįs laiko pirmadienį 10 val. ir jam reikia suorganizuoti susitikimą su didžiulės korporacijos vadovu.

Ar Silicio slėnyje Lietuva jau žinoma? Ar yra įsitvirtinusių pradedančiųjų verslininkų?

– Kol kas mažai. Viena naujausių Lietuvos sėkmės istorijų – programėlių kūrėja „Pixelmator“. Jos darbas 2014 m. paskelbtas geriausia „iPad“ programėle, o vienas įmonės įkūrėjų Aidas Dailidė buvo pakviestas į sceną pristatant naujausią „iPad“ įrenginį.

Baltijos krašte garsi „GetJar“ veikia Silicio slėnyje, bet nedaug kas žino, kad įmonė gimė Lietuvoje, o jos įkūrėjas – lietuvis.

Viena naujesnių sėkmingų Lietuvos pradedančiųjų įmonių „Vinted“ turi biurą San Fransiske.

Per pastaruosius porą metų lietuviai itin pradėjo domėtis Silicio slėniu. Šiuo metu San Fransiske ir Silicio slėnyje dirba iki penkių tautiečių pradedančiųjų bendrovių.

Gal įmanoma ne tik pradėti verslą Lietuvoje, bet ir čia būnant dalyvauti JAV rinkoje?

– Taip, bet vien nuotoliniu būdu ryškesnių rezultatų nepasieksi. Jei esi pradedantis verslininkas ir tave domina JAV rinka, Silicio slėnio investicijos, pagrindinė komanda turi būti čia (galima technologinę pusę plėtoti Lietuvoje). Jei kalbame apie labiau pažengusią įmonę, Jungtinėse Valstijose reikėtų turėti vadybininką, kuris puikiai išmanytų vietos verslą. O tam reikia nemažų investicijų.

Gal vyksta atvirkštinis procesas: ar Silicio slėnis – tiek pradedantysis verslas, tiek investuotojai – žvalgosi į Europą, tokias šalis kaip Lietuva?

– Daugiausia jie veikia ir dairosi JAV. Taip susiklostė, kad visi veržiasi į Silicio slėnį ir investuotojams nereikia ieškoti idėjų. Tiesa, kai kurie fondai ima žvalgytis Europoje, bet tokių kol kas nedaug.

Kaip iš Silicio slėnio atrodo Lietuvos ambicijos tapti naujųjų technologijų šalimi?

– Valstybė turi tikrai gerų idėjų ir talento jas įgyvendinti, ir tai po truputį išlenda į dienos šviesą. Be to, dedama daug pastangų ir privačiu, ir valstybiniu lygiu. Tik kai kurie veiksmai kelia abejonių. Pavyzdžiui, dabar kuriama vis naujų slėnių, pradedant mokslo įstaigomis ir baigiant miestais. Visi galvojame apie tuos Silicio slėnius. Ar Lietuvai tikrai tiek jų reikia? Po 16 JAV praleistų metų mane stebina didžiulis šios šalies dėmesys vardams, formai, bet ne turiniui. Man nesuprantamas principas, kad štai restauruosime gražų istorinį pastatą ir jis taps Silicio slėniu. Tai ne vieta ar pastatas, Silicio slėnis yra kultūra, kaip žmonės dalijasi informacija, bendradarbiauja. Tai per daugelį metų susiformavusios aukštojo mokslo tradicijos. Čia vyrauja suvokimas, kad jei pirmą kartą nepasiseka, tai nėra blogai, nes ką nors sužinojai, išmokai, tad bandyk dar sykį. Lietuvoje nukritus labai sunku pakilti.

Kita vertus, čia ką nors pasiekę žmonės paprastai stengiasi viena ar kita forma atiduoti sėkmės skolą ir augina kitus, investuodami į juos pinigų arba laiko, tapdami mentoriais. Todėl Silicio slėnyje veikia visa ekosistema. Tuo jis ir išsiskiria.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų