Sapnuoti Vilnių galima

Sapnuoti Vilnių galima

Kas garsina Lietuvos sostinę? Gedimino pilies bokštas? Šv. Onos bažnyčia? Arkikatedra? Teisingas atsakymas tikriausiai nėra taip akivaizdžiai matomas. Trys „Intelligent Life“ žurnalistės leidžiasi ieškoti Vilniaus garsenybių ir pasakoja savo istorijas — apie meilę, tikėjimą ir mokslą.

 
Laisvės simbolis

Paminklas maištingajam amerikiečių atlikėjui Frankui Zappai Vilnių ir Lietuvą užsienyje garsina labiau nei mūsų tautos didžiavyriai ar UNESCO saugomi gamtos bei architektūros šedevrai. Ir ne tik garsina. Lina Navickaitė susitinka porą, kuriai šis atminimo ženklas tapo lemtingas.

„Mūsų piršlys yra F. Zappa“, – kvatoja Irma. Jos vyras Federico pritariamai linkteli galvą ir iš lentynos traukia vinilo plokštelės aplanką. Lėtai rinkdamas lietuviškus žodžius ir įterpdamas vieną kitą anglišką, jis pasakoja, kaip 2003-iaisiais atsidūrė Lietuvoje. Informacinių technologijų specialistas, jau sulaukęs 30-ies, kad ir kaip keistai skambėtų, susidomėjo galimybe padirbėti „besivystančio pasaulio šalyje“. Jo akimis visiškai simbolinį atlyginimą turėjo kompensuoti nauja patirtis ir papildoma eilutė gyvenimo aprašyme.

„Mane sudomino du gauti darbo pasiūlymai. Vienas buvo iš Sarajevo, kitas – iš Kauno. Pastarasis darbas viliojo labiau, tačiau nieko nežinojau apie Lietuvą. Taigi sėdau prie kompiuterio ieškoti informacijos“, – prisimena italas.
Tąkart virtualioje erdvėje jo dėmesį patraukė tinklalapyje lonelyplanet.com paskelbtas turistų vadovas. Apie Lietuvą anglų kalba buvo rašoma: „Bet kuri šalis, suteikusi garbingą vietą dainininko F. Zappos paminklui, yra verta būti aplankyta. Kad Lietuva – veržliausia Baltijos šalis, liudija ne tiek valdžios taisykles laužantys paminklai, kiek bebaimis ir jaudinantis kelias nepriklausomybės link 1990–1991 m.“

Pirmųjų sakinių, tiksliau – paminėtos amerikiečių roko legendos pavardės, pakako galutinai apsispręsti. „Šis faktas labai mane suintrigavo, – pripažįsta Federico, ištikimas F. Zappos kūrybos gerbėjas. – Mano vyresnis brolis turėjo kelis šio atlikėjo albumus. Būdamas keturiolikos paėmiau paklausyti vieną jų – „Zappa In New York“, ir pakerėjo daina „The Black Page #2“. Nuo tada jis tapo mėgstamiausiu mano atlikėju. Turiu visus įrašus.“

Savo dievuko biustą Vilniuje Federico apžiūrėjo tik 2004 m. rugpjūtį, kai po pusantrų Lietuvoje praleistų metų ruošėsi skristi atgal į Italiją: „Ar jis paliko įspūdį? Nelabai. Aš gi buvau matęs „originalą“, kuriam neprilygs joks paminklas…“

Kur kas didesnį įspūdį svečiui „besivystančio pasaulio šalyje“ padarė šaltos žiemos, sovietinis palikimas, įsirėžęs tiek buityje, tiek lietuvių pasąmonėje, ir mėlynakė Irma, kurią Federico sutiko vienoje Kauno kavinių. „Jis priėjo prie manęs ir lietuviškai su tragišku akcentu pasisveikino: „Labas, kaip gyveni?“ Kadangi šis vaikinas nė kiek nepriminė užsieniečio, gana šaltai jam pasakiau, kad gali nesimaivyti ir kalbėti normaliai. Jis truktelėjo pečiais ir angliškai prisistatė, kas esąs ir iš kur. Tą akimirką pasijutau šiek tiek nejaukiai“, – pirmą susitikimą prisimena lietuvė.

Jai iki šiol stovi akyse nutrinta striukė, kuria vilkėjo Federico. Šis merginai paaiškino savosios pūkinės, Italijoje pirktos už daugiau kaip 200 eurų, neradęs po pasisėdėjimo viename Kauno klubų. Sutrikęs užsienietis bergždžiai klausinėjo barmeno ir lankytojų, kur galėjo dingti ant kabyklos pasieniui paliktas viršutinis drabužis. Kadangi už lango spaudė šaltukas, klube italas liko sėdėti iki paryčių, veltui vildamasis, kad svetimą apdarą pasiėmęs asmuo pastebės apsirikęs ir grįš jo grąžinti. Įstaigai baigus darbą, jam liko apsivilkti gerokai panešiotą striukę, kuri, išsiskirsčius žmonėms, vienintelė liko ant kabyklos.

Irma ilgai įkalbinėjo Federico nusipirkti padoresnį drabužį, juolab kad aprangos kainos Lietuvoje italui kėlė didžiulę nuostabą. Kaip ir lietuvių įprotis po sočių pietų ar vakarienės užsisakyti puodelį kavos su pienu, tradicinį italų pusryčių gėrimą, taip pat daugybė kitų dalykų, virsdavusių nesibaigiančiu klausimų srautu: kodėl Irmos ir jos draugų tėvų butai apstatyti tokiais pačiais baldais, kodėl daugiaaukščių liftuose dvokia, kodėl dauguma lietuvių puikiai kalba rusiškai, bet neprataria nė žodžio angliškai, kaip įmanoma išgyventi iš minimalios algos, siekiančios 430 litų, kodėl jis vienas važiuodamas taksi visada sumoka dukart daugiau nei lydimas lietuvių ir t. t.

Šiandien Federico su šypsena prisimena tuos pusantrų metų, praleistų Lietuvoje, ir pasvarsto, kad, jeigu ne tas F. Zappos paminklas, gal būtų pasirinkęs Bosnijos ir Hercegovinos sostinę. Jųdviejų su Irma namuose Šveicarijoje gana dažnai skamba roką ir džiazą sujungusio atlikėjo kūriniai. Italas žinojo, kad dainininkas, emigranto iš Sicilijos sūnus, niekaip nebuvo susijęs su Lietuva, čia nekoncertavo ir kad amerikiečio atminimo įamžinimu rūpinosi privatūs asmenys.

Grupelė entuziastų, kaip ir šios idėjos autorius fotomenininkas Saulius Paukštys, 1995-aisiais net nesusimąstė, kad biustas gali tapti ne tiek paties atlikėjo, o labiau Vilniaus garsinimo objektu: „Statydami paminklą neturėjome jokių planų ar strategijų. Mums svarbiausia buvo įvykdyti savo sumanymą.“ Šis sostinės valdžiai buvo pristatytas kaip atminimo ženklas ne tik maištingajam moderniosios muzikos tėvui, bet ir lietuvių kartai, kuri aktyviausiai dalyvavo atkuriant šalies nepriklausomybę. Roko dainininkas, kompozitorius, simfonijų, filmų kūrėjas sovietinėje Lietuvoje buvo tapęs vienu iš laisvės balsų, skambėjusių anapus geležinės uždangos. Anot fotomenininko, galimybė pastatyti šį F. Zappos biustą praėjus vos penkeriems metams nuo nepriklausomybės atgavimo buvo lyg naujos sistemos ir naujai atkurtos demokratijos išbandymas, mat idėja niekaip netilpo į griežtų paminklų statymo taisyklių rėmus.

Apie biusto atidengimą skelbė pagrindinės užsienio naujienų agentūros, palaipsniui jis atsidūrė turistų lankomiausių objektų sąraše. Šią populiarumo estafetę perėmė ir skulptoriaus Konstantino Bogdano meno kūrinio kopija, 2010 m. atidengta gimtajame F. Zappos mieste Baltimorėje. Lietuvių dovanotas paminklas 2012-aisiais buvo gausiausiai lankomas turistų – apie jį jau sužinojo per 40 mln. žmonių. „Man atrodo, kad F. Zappos projektas yra geriausias lietuviškas meninis sumanymas, garsinantis Lietuvą“, – nesikuklina S. Paukštys. Ko gero, ne veltui. Dažnas svetimšalis, atvykęs į Vilnių, pirmiausia pageidauja aplankyti Genocido aukų muziejų, o po to ieško grafičiais išpieštos sienos, virš kurios iškilęs garsusis bronzinis paminklas.

 

Gailestingumo originalas ir kopijos

Tarp svarbiausių katalikų piligrimams vietovių Europoje – Šventojo Jokūbo kelio Ispanijoje, Lurdo Prancūzijoje, Fatimos Portugalijoje – verta įrašyti ir Vilnių. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip plačiai pasaulyje žinomas sostinėje esantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir sudėtinga jo istorija.

Kitąmet sukaks 80 metų, kai pagal vienuolės Marijos Faustinos Kovalskos regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirovskis Vilniuje nutapė Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, dar vadinamą Dievo Gailestingumo paveikslu.

Kūrinio, vaizduojančio sesers Faustinos matytą Jėzų, simbolika perteikia katalikams svarbią žinią. Balta tunika vilkįs Jėzus dešiniąja ranka laimina žmones, lyg sakydamas „Ramybė jums“ – šis pasveikinimas girdimas Atvelykio sekmadienio Žodžio liturgijoje. Iš krūtinės trykštantis raudonas ir balzganas spinduliai simbolizuoja kraują bei vandenį, Atgailos ir Krikšto sakramentus. Regėjimuose Jėzus taip pat pageidavo po paveikslu matyti užrašą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Katalikams tai primena, kad priimti Dievo teikiamas malones gali tik juo pasitikintis žmogus.

Per ne itin ilgą šio kūrinio istoriją pasitaikė visko: paveikslas buvo slepiamas ir vėl iškilmingai atidengtas, išvežtas svetur ir vėl parvežtas į Lietuvą, pertapytas ir restauruotas grąžinant pirmykštį vaizdą. Įvairių Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kopijų, versijų pasaulyje yra daugybė. Tačiau originalus, seseriai Faustinai prižiūrint nutapytas kūrinys saugomas būtent Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje. Savo rūpesčiu ši šventovė yra išplatinusi daugiau kaip 600 originalo kopijų ant drobės. „Tos kopijos keliauja į bažnyčias, vienuolynus, taip pat privačius namus“, – vardija bažnyčios rektorius kunigas Vaidas Vaišvilas.

Kunigo įsitikinimu, katalikų pasaulyje vis daugiau žmonių sužino apie originalaus atvaizdo buvimo vietą ir nori ją pamatyti. „Mūsų šventovės bendruomenė per dešimtmetį nuveikė labai daug, kad paveikslas būtų žinomas. Nuvykę į Braziliją ar Izrae­lį išvystume daugybę originalo dublikatų. Tie, kurie pasidomi paveikslo istorija, sužino daugiau, savo šventovėse nori turėti būtent originalaus kūrinio kopiją. Tačiau svarbiausia yra ne atvaizdas, o juo Jėzaus skleidžiama žinia“, – pabrėžia pašnekovas.

Kaip tą regėjimuose išgirstą žinią perteikti tapybos kūriniu, sesuo Faustina dailininkui E. Kazimirovskiui pasakojo ir kūrybos procesą stebėjo maždaug pusę metų. Išlikę šv. Faustinos dienoraščiai liudija, kad pirmąjį apreiškimą sesuo patyrė 1931 m. Lenkijoje, vėliau – keletą kartų Vilniuje. Čia sutiktas kunigas, Vilniaus universiteto teologijos profesorius Mykolas Sopočka padrąsino vienuolę rašyti dienoraštį, vėliau tapusį svarbiu šaltiniu. Kunigo rūpesčiu dailininkui E. Kazimirovskiui buvo patikėta sukurti atvaizdą pagal sesers regėjimus.

Pasakojama, jog pamačiusi galutinį darbo rezultatą šv. Faustina apsiverkė, nes dailininko kūrinys neprilygo jos matytam regėjimui. „Vėl apsireiškęs Kristus guodė vienuolę sakydamas, jog atvaizdo didybė kyla ne iš dažų ir tapybos grožio, bet iš Dievo malonės“, – tikina kunigas V. Vaišvilas.

Per beveik dešimtmetį į Dievo Gailestingumo šventovę pamatyti paveikslo traukė žmonės iš tolimiausių Žemės kampelių. Gausesnius piligrimų srautus joje liudija ir abipus paveikslo esantys votai – tikinčiųjų paaukoti dėkingumo ženklai. Pirmąjį tokį ženklą restauruotuose maldos namuose paliko tikintieji iš Austrijos. Per savo darbo šventovėje metus kunigas V. Vaišvilas ne kartą matė, kaip malonės prie paveikslo melsdavę piligrimai vėliau sugrįždavo padėkoti. Vaikų negalėjusi susilaukti pora iš Lenkijos atvyko į Vilnių būtent pasimelsti prie Dievo Gailestingumo atvaizdo. Po metų religingi sutuoktiniai paliko bažnyčioje du auksinių širdelių pavidalo votus su gimusių sūnų vardais. Vieną votą atvežė profesorė iš Liublino. Sužinojusi, kad serga vėžiu, moteris dar prieš prasidedant gydymo procedūroms atvažiavo į pamaldas Dievo Gailestingumo šventovėje. Grįžusi namo tikinčioji iš gydytojų išgirdo, kad ligos požymių nebeliko.

Dar vienu su paveikslu susijusiu stebuklu galima laikyti faktą, kad atvaizdas išliko per istorines ir politines peripetijas – uždarant bažnyčias, niokojant paveldą ir be pėdsakų dingstant vertybėms. Jo istorijoje būta net kelių atvejų, kai neišvengiama atrodžiusi grėsmė galiausiai kūrinį aplenkdavo.

Sesers Faustinos regėjimuose Jėzus pažadėjo apsaugoti vietas, kuriose bus gerbiamas Gailestingumo paveikslas. Todėl iš pradžių Šv. Mykolo bažnyčioje saugoto kūrinio atvaizdai itin paplito per Antrąjį pasaulinį karą. Šiam pasibaigus šventovė buvo uždaryta, visas inventorius išvežtas, tačiau paveikslas liko nepaliestas. Pagaliau iš maldos namų sargo jį išpirko dvi vilnietės ir perdavė Šv. Dvasios bažnyčios klebonui. Sovietmečiu paveikslą bandyta nelegaliai išvežti į Lenkiją, tik sumanymas žlugo. Bet jau netrukus kūrinys atsidūrė Baltarusijoje, Naujosios Rudos bažnyčioje. 1970 m. ji sulaukė Šv. Mykolo ir daugybės kitų šventovių likimo: buvo uždaryta, inventorius išvežtas, bet paveikslas bažnyčioje liko. Tik devintajame dešimtmetyje kelių lietuvių kunigų pastangomis jis slapta vėl buvo pergabentas į Lietuvą. Iš pradžių kūrinys saugotas Šv. Dvasios bažnyčioje, o nuo 2004-ųjų – restauruotoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Joje (tuomet vadintoje Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia) kadaise dirbo ir kunigas M. Sopočka – svarbi figūra šio paveikslo atsiradimo istorijoje.

Pamatyti Dievo Gailestingumo atvaizdo piligrimai traukia ir į kaimyninę Lenkiją. Ten saugoma antroji šio paveikslo versija, kurią 1943 m. nutapė lenkų dailininkas Adolfas Hylo. Tuo metu šv. Faustina jau buvo mirusi, tad menininkas rėmėsi tik jos dienoraščiu ir A. Kazimirovskio paveikslo reprodukcija. Kunigas M. Sopočka tvirtino, kad kopija netiksli ir neperteikia sesers Faustinos regėjimų, tačiau pokariu katalikų pasaulyje labiau paplito būtent šis atvaizdas. Juk dėl istorinių aplinkybių apie Lietuvoje saugomą originalą tuo metu garsiai kalbėti nebuvo galima. A. Hylo tapytą paveikslą dabar yra galimybė pamatyti vienuolyno koplyčioje Lagevnikose, kur paskutinius gyvenimo metus praleido šv. Faustina.

Kunigas V. Vaišvilas įsitikinęs, jog ateityje žinia apie Lietuvoje saugomą Dievo Gailestingumo paveikslą sklis dar plačiau ir garsiau: „Gal mūsų karta to nesulauks, bet vaikai ir anūkai tikrai pamatys, kaip į Vilnių žmonės plūsta ne dėl architektūros ar kitų pranašumų, bet pirmiausia dėl Gailestingumo paveikslo.“

 
Sparnuotos koordinatės

Kolona su žvaigždėmis, kalva pamiškėje ir Europos parkas. Tai trys vietos Lietuvoje, visai greta Vilniaus, kurios siejasi su Europos geografiniu centru. Dar apie dvidešimt vietovių taip įvardijamos kitose šalyse. Kur yra tiksliausias Senojo žemyno vidurys ir ar jis rūpi keliautojams, aiškinasi Ieva Rekštytė.

1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkas Jeanas George’as Affholderis nustatė, jog Europos geografinis centras yra 26 kilometrai į šiaurę nuo Vilniaus, šalia Purnuškių ir Bernotų kaimų. 54° 54’N 25° 19’E – tokios, anot mokslininko, yra Senojo žemyno vidurio koordinatės. Tai buvo moksliškiausias ir patikimiausias iki tol gautas rezultatas, tad jis įtrauktas ir į Guinnesso rekordų knygą, greta kitų žemynų, pavadinkime, geografinių įdomybių. Garbaus amžiaus ir didelę geografo patirtį sukaupęs J. G. Affholderis rėmėsi gravitacijos metodu.

Tuo metu žemyno vidurio matavimus sekė ir vėliau straipsnius apie tai rašė geografas, Vilniaus universiteto (VU) profesorius Paulius Kavaliauskas. Jo nuomone, nors skaičiavimo metodas moksliškai aprašytas, tačiau jis gana sudėtingas, o kai kurios detalės nėra žinomos. „Gal tai konkurencinė paslaptis“, – svarsto mokslininkas. Kolegos prancūzo matavimas ir jo pasirinkimas P. Kavaliauskui sukėlė abejonių: „Pirmiausia svarbu nustatyti, apie kokią Europą kalbama: gamtinę ar politinę. J. G. Affholderis supainiojo kai kuriuos politinius duomenis su fiziniais ir apskaičiavo su nemaža paklaida.“

Prancūzas priskyrė Europai politiškai priklausančias Azorų, Madeiros, Kanarų salas, kurios geografiškai su žemynu neturi nieko bendra. Bet į skaičiavimus neįtraukta fiziškai bei politiškai Europai priklausanti Malta. Tiesa, tokia maža sala, anot P. Kavaliausko, geografinį centrą pastumtų tik apie 100 metrų, tačiau neįskaičiuotas didžiulis Naujosios Žemės salynas jau turėtų nemažos reikšmės. Daug painiavos, kur įsmeigti skambaus titulo vėliavėlę, sukelia žemyno ribos Rytuose: ar Europa baigiasi ties Uralo upe, ar ties Kazachstano siena. „Daug kas klaidingai tapatina Europą su ES ribomis. Bet jei skaičiuotume vien politinio žemyno centrą, į jį reikėtų įtraukti ir užjūrio regionus, priklausančius kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Prancūzijos Gvianą Pietų Amerikoje. Tačiau kokia tai Europa?“ – retoriškai klausia VU profesorius.

Kokia Europa, toks ir jos centras – priklausomas nuo susitarimo. P. Kavaliauskas prisimena, kaip dar jo paties studijų metais, sovietmečiu, dėstytojai per paskaitas duodavo praktinę užduotį: „Išsikirpdavome Europos kontūrą (be salų), uždėdavome ant adatos ir ieškodavome taško, kuriame jis išlaiko pusiausvyrą.“ Šiandien tokie metodai geografui kelia šypseną, lygiai kaip ir mitologiniai žemyno centro atradimai. Esą vieną iš Europos centrų Ukrainoje nustatė kalnuose gyvenantis vienuolis. Vidurio koordinatės, remiantis įvairiomis mokslinėmis ir nemokslinėmis hipotezėmis, plūduriavo nuo pietinės Norvegijos iki Rumunijos ir nuo Vokietijos iki Baltarusijos. Įdomu, kad kai kurie turistai tokią painiavą laiko atrakcija ir leidžiasi aplankyti jų visų.

Vis dėlto šiame „pas ką žiedas žydi“ žaidime daugiausia racijos turi Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto tyrimas. Šalia jo nustatyto centro skulptorius Gintaras Karosas prieš daugiau nei dvidešimtmetį įkūrė modernaus bei šiuolaikinio meno skulptūrų muziejų po atviru dangumi ir pavadino jį Europos parku. Kai šį tik pradėta kurti, J. G. Affholderis dar nebuvo pas­kelbęs savo tyrimo duomenų.

„Tarpukario geografijos vadovėlyje parašyta, jog Europos centras yra kažkur prie Vilniaus, bet nenurodyta tiksli vieta, – pasakoja G. Karosas. – Tad mes rinkomės erdvę netoli sostinės, norėjosi panaudoti šį faktą kaip semantinį parko pavadinimo paaiškinimą, o tai, kad centras čia pat, tėra keistas sutapimas.“ 2004 m. minėtas Prancūzijos institutas nusprendė patikslinti J. G. Affholderio tyrimą ir apskaičiavo, kad Europos geografinis centras yra prie Palaukinės ir Pašilių kaimų, apie šešis kilometrus nutolęs nuo 1989 m. nustatytos vietos. „Taigi dar keistesnis sutapimas, jog monumentas, dabar ženklinantis geografinį centrą, yra toliau nuo jo nei Europos parkas“, – šypsosi G. Karosas.

Patikslinus duomenis, nei žemyno centrą žymintis akmuo, nei skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta balto granito kolona su aukso žvaigždžių vainiku perkelti nebuvo. „Ši vieta – ne tikslus, o tik artimiausias taškas, simbolinis paminklas, žymintis Lietuvą kaip Europos geografinį centrą“, – paaiškina Solveiga Savickaitė, turizmo agentūros „Premium Travel Service“, prižiūrinčios Europos geografinį centrą, direktorė.

Atvykę su fotografu gana šiltą dieną neaptinkame nė vieno lankytojo. „Dažniausiai taip nebūna, kad čia niekas nevaikštinėtų“, – nusistebi S. Savickaitė. Gerą valandą leidžiame sklaidydami svečių knygą, apžiūrinėdami teritoriją, o direktorė pasiūlo parašyti Lietuvos kvapu (!) pakvėpintą atviruką su Europos geografinio centro adresu. Čia pat galima jį įmesti į pašto dėžutę. Tik norintiems tai padaryti, pasirodo, pravartu patiems turėti pašto ženklą, nes informaciniame centre jų nėra. „Jau svarstome, kad reikia įsigyti“, – pastebėjusi mano nusivylimą, patikina darbuotoja.

Pirmuosius lankytojus – baikerių grupę iš Vokietijos – sutinkame po geros valandos, jau besirengdami išvažiuoti. „Ši vieta galėtų būti geriau turistiškai išplėtota. Tačiau aš neabejoju, kad būtent čia ir yra tikrasis Europos geografinis centras“, – pasakoja Rüdigeris, vienas motociklininkų.

Kiek iš tiesų šis faktas traukia žmones į Vilniaus apylinkes? „Viena olandų menininkė jau yra apkeliavusi visų žemynų geografinius centrus, išskyrus Antarktidos. Šaltą žiemos dieną, naudodamiesi GPS, nuėjome su ja tarp Palaukinės ir Pašilių kaimų – į patikslintą Europos geografinio centro vietą. Tai gana įspūdinga vietovė: graži kalva, kvadratu apaugusi medžiais. Nesudarkyta žmogaus“, – prisimena G. Karosas.

Kalbėdamas apie Europos parką jis įsitikinęs, jog keliautojus iš užsienio čia atvykti labiau vilioja menas po atviru dangumi, o ne žemyno centras. „Žinoma, egzistuoja procentas žmonių, kuriems tai įdomu, bet nelaikytina esminiu motyvu, – neabejoja skulptorius. – Europos geografinis centras yra faktas, forma, vis dėlto tam, kad atsirastų turinys, reikia didelio įdirbio, anksčiau ar dabar sukurtų vertybių.“

Prof. P. Kavaliausko geografinė intuicija sufleruoja, kad tiksliai nubrėžus žemyno ribas ir jam fiziškai priklausančias salas, centras greičiausiai pasislinktų į Rytus ir, tikėtina, neišliktų Lietuvos teritorijoje. Bet, kol tai nenustatyta, neabejotinai verta pasvarstyti, ką dar Europos vidurys galėtų pasiūlyti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų