Vida press nuotr.

Santuokos našta

Santuokos našta

Kaip vedybos pagal šariatą gali pakenkti Vakaruose gyvenančioms moterims

Bandydama padėti tarp teisinio ir kultūrinio pasaulių įstrigusioms moterims, Shirina Musa įkvėpimo semiasi iš karčios patirties. Kadaise šią išsilavinusią, seniai Nyderlanduose gyvenančią moterį nelaimingai ištekino už vyro iš gimtojo Pakistano. 2009 m. Nyderlandų teismas teisiškai nutraukė jųdviejų sąjungą, bet vyras niekaip nesutiko skirtis pagal islamo papročius. Jo atsisakymas skirtis Sh. Musai buvo svarbus net gyvenant pasaulietiškoje Europoje. Vėl ištekėjusi, pagal islamo teisę, moteris būtų svetimautoja ir rizikuotų užsitraukti bausmę, jei grįžtų į Pakistaną.

Todėl Sh. Musa bandė įveikti sutuoktinį Nyderlandų teismuose. 2010 m. moteris sulaukė svarbaus sprendimo: vyrui būtų tekę kasdien, kol nesutiks bendradarbiauti, mokėti baudą po 250 eurų – iki maksimalios 10 tūkst. eurų sumos. Poveikis nenuvylė. Paskui Sh. Musa įtikino Nyderlandų parlamentą moterų laikymą tokioje santuokos nelaisvėje paskelbti baudžiamuoju nusižengimu, teoriškai galinčiu grėsti kalėjimu. Šiuo metu ji vadovauja labdaros organizacijai „Femmes for Freedom“, aktyviai kovojančiai už panašioje padėtyje atsidūrusius žmones. „Man pasisekė, nes buvau išsilavinusi ir mane palaikė kraujo giminės, – sako moteris. – Kitiems taip nebūtinai pasiseka.“

Šis 2013 m. priimtas Nyderlandų įstatymas – neįprastas bandymas apsaugoti Vakaruose gyvenančias moteris nuo žiauresniuose kraštuose suformuluotų taisyklių. Bet šiais gyvenimo tai vienur, tai kitur laikais sunku izoliuoti skirtingų šalių teisės ir kultūros normas. Vadovaujantis pagrindiniais vadinamosios privačios tarptautinės teisės principais, šalies A teismai gali užtikrinti šalies B teisinių normų, taikomų aiškiai iš šalies B kilusiems žmonėms ir šalyje B atliktoms operacijoms, vykdymą.

Poveikis gali pasirodyti keistas. 1979 m. po revoliucijos pabėgusiems iraniečiams po 30 metų paaiškėjo, kad Vokietijos teismai jų santuokos reikalus nagrinėja pagal islamiškas gimtosios šalies taisykles. Daugumoje demokratinių šalių užsienio kodeksų pripažinimą atsveria kompensavimo principas. Tarkime, teisėjas gali atsisakyti pripažinti svetur sudarytą santuoką su vaiku, jei tai pažeidžia „viešąją tvarką“.

Vis dėlto žmonės, iš islamiškojo pasaulio, kur santuokos, ištuokos, globos ir paveldėjimo klausimai reguliuojami detaliais nurodymais, atvykę į Vakarų šalis, kur vyrauja egalitariniai, pasaulietiški standartai, rimtai rizikuoja įstrigti tarp sistemų. Vadovaujantis klasikiniu musulmonų mąstymu, vyras gali vienašališkai atsižadėti žmonos – tereikia tris kartus apie tai paskelbti ištarus talaq. Buvusiai žmonai lieka tuokiantis vyro įteikta dovana, vadinama mahr. Moteriai išsiskirti daug sunkiau. Padedant imamui ar islamo autoritetams ji gali pradėti procesą siekdama khul’a, t. y. skyrybų abiejų pusių susitarimu, nors tam, kad sutuoktinis sutiktų, jai gali tekti atsisakyti gauto mahr. Jei vyras blogai elgėsi ir atsisako nutraukti santuoką, islamo teisėjas gali paskelbti faskh, t. y. skyrybas teismo sprendimu. Bet gauti tokias skyrybas gali būti sunku.

Kai kuriais aspektais šimtų tūkstančių Anglijoje gyvenančių iš Pakistano kilusių moterų padėtis yra blogesnė nei tų, kurios liko gimtinėje, kur galioja tik vienos taisyklės – islamo.

Kai kuriais aspektais šimtų tūkstančių Anglijoje gyvenančių iš Pakistano kilusių moterų padėtis yra blogesnė nei tų, kurios liko gimtinėje, kur galioja tik vienos taisyklės – islamo. Kalta tarp Anglijoje gyvenančių musulmonų porų populiarėjanti praktika tuoktis surengus islamišką ceremoniją, kurios britų valstybė neregistruoja. Neseniai apklausęs tūkstantį ištekėjusių musulmonių visuomeninis britų transliuotojas „Channel 4“ nustatė, kad 600 gyvena tik religinėje santuokoje.

Anglijoje tik keli imamai turi licenciją vykdyti valstybinės metrikacijos funkcijas. Nutrūkus santykiams, finansiškai silpnesnis partneris, paprastai moteris, Anglijoje neturi daug galimybių reikalauti išlaikymo arba pasidalyti turtą. (Škotijoje, kur daugelis imamų yra registruoti kaip ceremonimeistrai, tokia problema kyla retai.)

Getty Images nuotr.

„Jei pagal islamo papročius žmonės susituokė Pakistane, tai turėtų teisinį svorį“, – aiškina teisininkė ir aktyvistė Aina Khan. Pakistane atlikta religinė ceremonija galiausiai gali būti pripažinta Anglijoje, bet apsiriboti tik Anglijoje sudaryta religine santuoka gali būti blogiausias variantas.

Ceremonija ceremonijai nelygu

Anglijoje gyvuoja įmantri subkultūra, praktikuojanti islamišką šeimos teisę. Veikia tuzinai šariato tarybų, daugiausia užsiimančių moterų, kurios nori panaikinti nepavykusią santuoką, apeliacijomis. A. Khan mano, kad tokios tarybos smarkiai išplito iš dalies dėl tikėjimų traktavimo skirtumų Anglijos teisėje. Tuokiantis pagal anglikonų tikėjimą taip pat pasirašoma registre, vadinasi – tai oficiali sąjunga. Valstybė pripažįsta žydų ir kvakerių jungtuves, bet nenumatyta automatiškai pripažinti santuokas pagal kitus tikėjimus. Pakeitus įstatymą būtų galima reikalauti, kad bet kokios sąjungos būtų registruojamos civilinės metrikacijos biure, kaip Prancūzijoje, arba populiarių tikėjimų ceremonijoms suteikti teisinį statusą.

Nyderlanduose nelegalu rengti religinę ceremoniją, jei dar nebuvo civilinės. Nagrinėdami kitur susituokusių musulmonų bylas olandų teisėjai gali vadovautis bendru civilinio kodekso nuostatu dėl neteisėtų veiksmų, kad galėtų priimti sprendimus, kurie atrodo humaniški šiuolaikiniams žmonėms. Praktikoje teisėjų nutartys musulmonų santuokų klausimais paprastai yra palankios moterims, sako už žmogaus teises kovojanti olandė Eefje de Kroon.

Maždaug 800 tūkst. Belgijos musulmonų, kurių daugelis gyvena tai ten, tai Maroke, tuokiantis tenka įveikti distanciją su kliūtimis. Belgijoje galioja tik civilinės santuokos. O Marokas pripažįsta tik islamiškas ceremonijas, įvykusias Maroke arba viename iš šalies konsulatų. Religinės santuokos nesudariusi pora Maroke negali disponuoti turtu ir netgi naudotis vienu miegamuoju. O Belgijoje gyvenantiems marokiečiams dažnai atrodo svarbu surengti religinę ceremoniją Belgijoje, net jei tokia ceremonija niekur neturi teisinio statuso. Daugelis porų tuokiasi visais trimis būdais. Apie kohabitaciją negali būti nė kalbos, kaip ir Rytų Londone ar Marselyje užaugusioms jaunoms musulmonų poroms.

Yacobas Mahi, vienas garsiausių Belgijos imamų, pasakoja, kad bando riboti žalą atsisakydamas vesti religinę ceremoniją, jei pora dar nėra susituokusi civiline tvarka. Taip pat jis bando išsiaiškinti, ar santuoka nėra smurtinė arba sudaroma per prievartą. Tačiau, nors imamai budriai stebi, žmonės vis tiek apeina sistemą. Antai Belgijoje gyvenantis marokietis gali surengti religinę ceremoniją Briuselyje, kad suteiktų kilnumo dvipatystei, kuri būtų draudžiama net Maroke (nebent pirmoji žmona davė sutikimą).

Yacobas Mahi, vienas garsiausių Belgijos imamų, pasakoja, kad bando riboti žalą atsisakydamas vesti religinę ceremoniją, jei pora dar nėra susituokusi civiline tvarka.

Ispanija – viena iš retų Europos šalių, kur valstybė pripažįsta mečetėje (arba sinagogoje ar bažnyčioje) sudarytą santuoką. Vokietija anksčiau reikalavo, kad visos poros prieš dvasinę ceremoniją susituoktų civiline tvarka. Bet nuo 2009 m., gerbiant atvykėlius iš musulmoniškų šalių ir Izraelio (kur taip pat pripažįstamos tik religinės jungtuvės), ten galima apsiriboti vien religine santuoka.

Blaškantis tarp kultūrų ir sistemų, Europoje gyvenantiems musulmonams taikomi parametrai vis kinta. 2004 m. Marokas modernizavo šeimos teisę, ir netiesioginis poveikis iki šiol ryškėja. Tačiau sudėtinga realybė nėra nelygių teisių argumentas, ir yra forumas, kur tai reikėtų išspręsti. Nesvarbu, kuo baigsis kitiems žemyno klubams, yra viena institucija – Europos Taryba (ET), kurios pareiga užtikrinti, kad 47 ET priklausančios valstybės (28 iš jų priklauso ES) gerbtų įstatymo viršenybę ir pagrindines žmogaus teises.

Nebandydama suderinti visų šeimos teisės smulkmenų, taryba gali naudingai padirbėti sutelkusi patirtį ir sukūrusi bendrus standartus, kad nė vienam europiečiui netektų kentėti žiauraus santuokos režimo tik dėl to, kad gimė netinkamoje religijos sistemoje, netinkamoje šalyje arba netinkamos lyties. Praktika pasiektų ir kitas demokratines šalis, o gal ir svarbiausius islamiškuosius kraštus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų