(Scanpix nuotr.)

Šalys vienijasi, siekdamos gelbėti liberaliąją tvarką nuo Donaldo Trumpo

Šalys vienijasi, siekdamos gelbėti liberaliąją tvarką nuo Donaldo Trumpo

JAV traukiantis iš pasaulio lyderės pozicijų, bendraminčiai buriasi į koalicijas ir bando riboti žalą

Jau ketvertą metų aukšti pareigūnai iš kelių iškilių demokratinių valstybių, pasivadinusių D10 grupe, kartą ar du per metus tyliai susirenka aptarti, kaip koordinuoti liberaliosios pasaulio tvarkos pažangai reikalingas strategijas. Politikos planuotojai iš užsienio ministerijų ir keli idėjų kalvių atstovai diskutuoja, kaip reaguoti į Rusiją, Kiniją, Šiaurės Korėją, Iraną, bet paprastai vengia dėmesio, kad nebūtų laikomi „senųjų Vakarų“ intrigantų klika. Siekiama platesnio „kelių strategiškai vienodai mąstančių ir daug galinčių valstybių“ bendradarbiavimo, kaip 2013 m. darbiniame dokumente nurodė Ashas Jainas, dirbęs JAV valstybės departamento politikos planavimo komandoje.

Rugsėjį JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Kanadą, Japoniją, Australiją ir Pietų Korėją, taip pat Europos Sąjungą vienijanti D10 grupė susitinka Seule ir darbotvarkėje yra naujas punktas – JAV pasaulinis vaidmuo. Anksčiau į taisyklėmis pagrįstą tvarką daugiausia kėsinosi šalys ne iš iškilių demokratinių valstybių rato, bet dabar atsirado būgštaujančių, kad grėsmė kyla iš vidaus.

Prezidentui Donaldui Trumpui šiaušiantis prekyboje, puolant NATO sąjungininkių politiką ir atsisakant tarptautinių sutarčių, pavyzdžiui, Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ir branduolinio susitarimo su Iranu, net kai kurios artimiausios JAV partnerės priverstos daryti išvadą, kad jis nori sugriauti po Antrojo pasaulinio karo su JAV priešakyje susiformavusią pasaulio tvarką. Pats D. Trumpas sakė, kad ES prekyboje – „priešas“. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas apie transatlantinius santykius pasakė tiesiai šviesiai: „Turint tokių draugų, kam reikia priešų?“

Gal per jautriai reaguojama. Ginantieji D. Trumpo strategiją teigia, kad jis nesiekia palaidoti taisyklėmis pagrįstos tvarkos, o nori suteikti jai naujų jėgų, suabejojęs nebeveiksmingų institucijų vaidmeniu. Norėdami įrodyti savo žodžius, jie gali priminti liepos 25-ąją paskelbtas paliaubas prekybos kare su Europa. Kiti kalba, kad viskas gali susitvarkyti, kai į Baltuosius rūmus ateis kitas žmogus.

Ginantieji D. Trumpo strategiją teigia, kad jis nesiekia palaidoti taisyklėmis pagrįstos tvarkos, o nori suteikti jai naujų jėgų.

Bet rizikinga viltis, kad trumpizmas praeis. Amerikiečiams ne naujiena daugiakultūriškumą vertinti prieštaringai. Antai išrinktas prezidentu George’as W. Bushas per pirmus metus pasitraukė iš pustuzinio tarptautinių sutarčių, įskaitant Antibalistinių raketų sutartį ir Kioto protokolą dėl klimato kaitos.

Pasaulyje įsivyrauja požiūris, kad tai gili ir ilgalaikė permaina. Neseniai „ZDF Politbarometer“ atliktos apklausos duomenimis, vos 9 proc. vokiečių mano, kad vadovaujant D. Trumpui JAV yra patikima Europos saugumo partnerė. Iš kasmet idėjų kalvės „Lowy Institute“ Australijoje rengiamos apklausos matyti, kad nuo 2011 m. atsakingais JAV veiksmais tikinčių žmonių dalis susitraukė 28 proc.: JAV pasitiki tik 55 proc. žmonių, ir tai žemiausias visų laikų rodiklis, vos didesnis už 52 proc. siekiantį pasitikėjimą Kinija. „Tvarka, kurią žinojome pastaruosius 70 metų, baigėsi, – teigė buvęs pagrindinės Australijos žvalgybos agentūros ONA vadovas Allanas Gyngellis. – Ne keičiasi, o baigėsi.“

D10 iniciatyvai amerikiečių idėjų kalvėje „Atlantic Council“, kuri bendradarbiauja su kanadiečių Tarptautinės valdysenos inovacijų centru, vadovaujantis A. Jainas mano, kad tokio darinio kaip D10 „reikšmė vis didesnė, kai nežinia, kas laukia JAV vaidmens pasaulyje“. Liberalioji tvarka visada buvo amorfinė sąvoka. O virš jos pakibus grėsmei, kaip niekada aktualu vienytis bandant ją apibrėžti ir apginti. D10 grupė – ne vienintelis bandymas tam tikslui suburti „bendraminčius“, tokių bandymų vis daugiau. D. Trumpui teigiant, kad „svarbiausia Amerika“, politikos formuotojai nuo Kanberos iki Otavos ieško, su kuo kartu būtų galima apriboti jo puolimų žalą, o ilgainiui ‒ galbūt užkaišioti JAV traukiantis iš pasaulinio vaidmens likusias spragas.

Bendrąja prasme galima išskirti keturias bandymų suburti bendraminčius rūšis. Pirmu atveju apeliuojama į amerikiečius, neapsiribojant D. Trumpo administracija. Pasak Vašingtone dirbančių diplomatų, ginantiems liberaliąją tvarką reikia ieškoti šalininkų Kongrese, taip pat sėdus į lėktuvus aplankyti kitus šalies kraštus ir paaiškinti, kodėl sistema, po kuria kasasi D. Trumpas, JAV buvo labai naudinga. „Europiečiams reikia bendrauti, bendrauti, bendrauti – su Kongresu, su gubernatoriais, su JAV verslo bendruomene ir pilietine visuomene“, – liepos 22 d. dienraštyje „The New York Times“ rašė kasmet vykstančios Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas, buvęs Vokietijos ambasadorius Wolfgangas Ischingeris.

Kanada uoliausiai taiko tokią strategiją. Šalies ministrai, merai, diplomatai sutartinai stengiasi valstijų ir vietiniu lygiu atkreipti dėmesį, kurios amerikiečių darbo vietos ir sektoriai priklauso nuo prekybos su Kanada. D. Trumpui tai nesutrukdė uždėti didelių muitų iš Kanados importuojamam metalui, o šalies ministrą pirmininką Justiną Trudeau po neseniai Kanadoje vykusio G-7 viršūnių susitikimo pavadinti „nesąžiningu ir silpnu“. Kanados „meilikaujamas“ diplomatinis tonas ir į Baltuosius rūmus plaukiantis atitinkamų pareiškimų jos vardu srautas galėjo net ir suerzinti D. Trumpą. Kanadiečiams reikia tikėtis, kad bandymas pradėti nuo apačios ilgainiui atsipirks.

Gali būti per daug optimistiška viltis, kad amerikiečiai pritars pasauliniam savo šalies vaidmeniui, todėl bandomas ir kitas būdas suburti bendraminčius, taikant plačiau į tarptautinę areną. Ši misija, tarsi buvusių įtakingųjų Davosas, sutraukia daug pasaulinių grandų, buvusiems prezidentams, premjerams ir diplomatams savo svoriu prisidedant prie pastangų išgelbėti pasaulį, kuriam jie kažkada vadovavo.

D10 procesas pagimdė naują, platesnę Demokratinės tvarkos iniciatyvą, siekiant sukviesti visuomenę paremti tarptautinę taisyklėmis pagrįstą sistemą. Inciatyvą birželio 23 d. Berlyne pristatė „Atlantic Council“, palaikoma Madeleine Albright (buvusios JAV valstybės sekretorės), Stepheno Hadley (buvusio JAV patarėjo nacionalinio saugumo klausimais), Carlo Bildto (buvusio Švedijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro) ir Yoriko Kawaguchi (buvusio Japonijos užsienio reikalų ministro). Siekiama išdėstyti kertinius taisyklėmis pagrįstos tvarkos principus, taip pat mobilizuoti visuomenės ir oficialų palaikymą.

Tuo pačiu principu pernai buvo įsteigtas Demokratijų aljanso fondas, kad demokratinės pasaulio valstybės turėtų „stipresnį stuburą“. Tai buvusio Danijos ministro pirmininko ir NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno sumanymas. Birželį vyko inauguracinis „demokratinių šalių viršūnių susitikimas“ ir planuojama kasmet žiemą susitikti Kolorado valstijoje, taip pat vasarą Kopenhagoje. Pasak A. F. Rasmusseno, kai neturime aiškaus ideologinio lyderio Baltuosiuose rūmuose, likusiam laisvajam pasauliui reikia eiti pirmyn ir apginti demokratiją.

Pirma fondo globalinės „kampanijos už demokratiją“ iniciatyva – Transatlantinė moralių rinkimų komisija, įsteigta siekiant geriau apsisaugoti nuo išorinio kišimosi. Komisijai pirmininkauja A. F. Rasmussenas ir buvęs JAV vidaus saugumo sekretorius Michaelas Chertoffas, o likusių 13 komisarų grupėje dirba buvęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas. Yra skubaus darbo. A. F. Rasmussenas nurodo, kad iki 2020 m. lapkričio, kai amerikiečiai rinks naują prezidentą, ES ir NATO šalyse vyks 20 rinkimų.

Paskutiniai liberalai? (Scanpix nuotr.)

Kaip paprastai, „jupiteriškojo“ Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono projektas ambicingiausias. Lapkričio 11–13 d. vyks Paryžiaus taikos forumas. Planuojama, kad tai bus kasmetinis renginys, kuriame pasaulio problemas nagrinės vyriausybės ir pilietinės grupės. Siekiama parodyti, kad „tarp valstybių ir pilietinėje visuomenėje dar yra kolektyvinių veiksmų šalininkų <…> be populizmo ir tarpvalstybinės įtampos“.

Kaip paprastai, „jupiteriškojo“ Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono projektas ambicingiausias.

E. Macronas nori sulaukti idėjų iš įvairių organizacijų, įskaitant vyriausybes, verslo asociacijas, NVO, profsąjungas, religines grupes ir idėjų kalves. Remiamasi 2015 m. vykusio viršūnių susitikimo COP21 pavyzdžiu, kai buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos. D. Trumpo sprendimu JAV iš susitarimo nusprendė trauktis, ir tai kaip tik yra trečios bandymo suburti bendraminčius rūšies pavyzdys – išsaugoti tarptautinius susitarimus, kai JAV nedalyvauja.

Po JAV iš Paryžiaus susitarimo nepasitraukė jokia kita iš 194 likusių jį pasirašiusių šalių. Jos neatsisako susitarimo ir tiksi, kad vieną dieną JAV sugrįš. O valstijų vyriausybės, miestai ir įmonės dažnai savarankiškai, sekdamos Paryžiaus dvasia, įsipareigojo mažinti anglies junginių emisijas.

Branduolinio susitarimo su Iranu atveju Europai, pasitraukus JAV, sunkiau jį išsaugoti. D. Trumpo administracija siekia didinti ekonominį spaudimą Irano režimui, o verslo ryšius su šalimi palaikančioms tarptautinėmis įmonėms grasina sankcijomis. Nelikus tikimybės iš artimesnių verslo ryšių gauti naudos sunkiai besiverčiančiam šalies ūkiui, Iranas gali nuspręsti neberiboti branduolinių ambicijų, kai būtent apribojimai yra susitarimo esmė.

Dvylikos šalių rengta Ramiojo vandenyno partnerystės sutartis, kurios tikslas – nelaukiant, kol Kinijos įtaka per daug sustiprės, nustatyti regiono prekybai taikomas laisvosios rinkos taisykles, pranoko lūkesčius. Amerikiečiams į prezidentus išrinkus D. Trumpą, JAV, bene didžiausia partnerė, nusprendė pasitraukti. Pakeitusios pavadinimą likusios vienuolika šalių kovo mėnesį Čilėje pasirašė Visapusę ir pažangią Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP). Tikimasi, kad baigiantis metams sutartis įsigalios, ratifikavus bent šešioms šalims. Kai kurie panašiai viliasi, kad jei JAV dėl D. Trumpo antipatijos daugiašalei prekybos sistemai pasitrauktų iš Pasaulio prekybos organizacijos, ji sugebės funkcionuoti ir be Jungtinių Valstijų.

Ieškant draugijos

Japonija ir Australija priešakinėse gretose kovojo už TPP išlikimą. Be to, abi aktyviai rūpinasi ketvirtu susivienijimo būdu, t. y. naujomis bendraminčių valstybių koalicijomis siekiant bendrų interesų – nuo prekybos iki gynybos. Liepos 17-ąją Japonija pasirašė laisvosios prekybos susitarimą su Europos Sąjunga, kuriuo panaikinta dauguma muitų ir suformuota didžiausia pasaulyje atvira ekonominė zona, apimanti per 600 mln. žmonių ir beveik trečdalį pasaulinio BVP. Derybas paspartino JAV žingsniai prieš prekybą. Tokijuje pasirašant susitarimą Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe sakė, kad susitarimas „pasauliui rodo nesusvyravusią Japonijos ir ES politinę valią kovoti už laisvąją prekybą ir rodyti pasauliui kelią tuo metu, kai išplito protekcionizmas“.

Dar vienas klubas. (Scanpix nuotr.)

Australija saugumo užtikrinimo regione paprastai tikisi iš vieno ar kito kultūriškai artimo užsienio sąjungininko – pirma britų, paskui amerikiečių. Bet kylant Kinijai, o JAV pradedant užsisklęsti, protams tenka susitelkti. Pernai lapkritį Hughas White’as iš Australijos nacionalinio universiteto (ANU) paskelbė esė „Be Amerikos: Australija naujojoje Azijoje“, kurioje prognozuoja, kad gana greitai Kinija taps dominuojančia Azijos valstybe. Kaip reaguoti? Kitas mokslininkas iš ANU, Michaelas Wesley, žurnale „Australian Foreign Affairs“ rašo: „Mums geriausia būtų ne kurti didžiąją koaliciją Kinijai atsverti, bet kiekvienai didesnei Kinijos kaimynei pareikšti savo interesus, kai į juos bus nusitaikyta.“

Neturint didžiosios koalicijos, mažesnės gali kažkiek pasipriešinti perdėtai Kinijos galiai. Sausį, Australijos ministrui pirmininkui Malcolmui Turnbullui lankantis Japonijoje, abi šalys pasižadėjo giliau ir plačiau bendradarbiauti gynyboje. Rengiama „abipusės prieigos sutartis“, kuri įgalins bendras karines pratybas. Liepą Naujajame Delyje vyko aukšto lygio trišalės Australijos, Japonijos ir Indijos derybos, kurios padidino bendrų karinių jūrų pajėgų pratybų galimybę. Australija taip pat susibūrė į grupę su Prancūzija ir Indija. Gegužę Sidnėjaus karinio jūrų laivyno bazėje sakydamas kalbą E. Macronas ragino „Paryžiaus-Delio-Kanberos ašį“ paversti nuolatine regionine struktūra, Prancūzijai, Indijai ir Australijai brėžiant bendrą Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strategiją. „Jei norime, kad Kinija mus matytų ir gerbtų kaip lygų partnerį, mums reikia susiorganizuoti“, – kalbėjo Prancūzijos prezidentas. Jis tikisi reguliarių trišalių užsienio ir gynybos ministrų derybų.

Europoje E. Macronas taip pat bando suburti bendraminčius gynybai. Birželį jo sumanytą Europos intervencijos iniciatyvą (EII) pasirašė devynios šalys, įskaitant Jungtinę Karalystę ir Vokietiją. Ketinama gerinti strateginį bendradarbiavimą, kad kilus krizei noriai nusiteikusių Europos šalių koalicijos būtų pasiruošusios imtis bendrų veiksmų – jei reikės, ir be JAV.

Dėl tokių koalicijų kyla daug klausimų. Kartais abejojama jų veiksmingumu. Gal ir gera mintis kurti tokias naujas struktūras kaip EII, bet strateginis dialogas – viena, o kariniams veiksmams skirtos koalicijos – visai kas kita. Tam, kaip pažymi François Heisbourgas iš Ženevos saugumo politikos centro, reikia ir sąveikumo, ir manevringumo. „Negali tiesiog improvizuoti, viskas turi būti parengta.“

Ar dydis svarbu?

Abejojama ir grupių mastu. Ar iš tiesų jos ką nors reiškia? Antai kitoms šalims Azijoje sunku svoriu prilygti Kinijai, net ir susibūrus į grupę. O ir realios pamainos bendrai JAV galiai ir įtakai nėra. JAV gynybai išleidžia daugiau nei visos septynios po jų pagal išlaidas einančios šalys, sukuria 23 proc. pasaulinio BVP (pagal rinkos valiutų kursus), turi pasaulyje dominuojančią valiutą. Bet A. F. Rasmussenas mano, kad bendros pastangos gali keisti padėtį, kol JAV vadovauja D. Trumpas. „Grupė turtingų vidutinio dydžio demokratinių šalių gali bendromis jėgomis ginti taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką.“

Kiek „bendramintės“ turi būti šalys, kad galėtų dirbti kartu? Kanada ir 16 Lotynų Amerikos šalių sukūrė „Limos grupę“, kuri palaiko bandymus atkurti Venesueloje demokratiją. Grupė pernai blokavo Venesuelos konstitucinės asamblėjos rinkimų, o šią gegužę ‒ fiktyvių prezidento rinkimų pripažinimą regione. Bet kai kuriems įdomu, ar gruodį prezidento pareigas perėmus Andrésui Manueliui Lópezui Obradorui Meksika išliks bendramintė ir kaip bus su Brazilija po rinkimų spalį.

Stiprėjant populistinių jėgų įtakai, net ir Europoje vis sunkiau atsirinkti tikrus bendraminčius, nors dešimtmečiais siekiama „vis glaudesnės sąjungos“. Antai didžiausia Italijos koalicinės vyriausybės partija „Penkių žvaigždučių judėjimas“ pagrasino blokuoti ES laisvosios prekybos sutartį su Kanada. „Prieš planuojant ginti liberaliąją tvarką pasaulyje, reikia sugalvoti, kaip ją apginti ES“, – sakė Marta Dassù iš Aspeno instituto Italijoje.

Kartais praktiškumas gali būti ne mažiau svarbus už bendramintiškumą. Daug priklauso nuo to, ko siekiama bendru darbu. Kaip 2001 m. pradedant įsiveržimą į Afganistaną kalbėjo tuometinis JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas: „Nuo misijos priklauso koalicija.“

Kartais bendro intereso galima siekti nebūnant visapusiškiems bendraminčiams. Antai siekdama ginti abiem gerai pasitarnavusią pasaulinę prekybos tvarką, Kinija ieško bendrų taškų su Europos Sąjunga. Liepą Pekine vykusiame viršūnių susitikime su ES, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas kalbėjo, kad reikia „ranka rankon ginti daugiašališkumą ir taisyklėmis pagrįstą laisvosios prekybos sistemą“. Abi pusės paskelbė bendrą komunikatą, kuriame išreiškė paramą sistemai (per du ankstesnius viršūnių susitikimus tai nebuvo pavykę). Flirtas su Kinija europiečiams parankus, kad JAV neatrodytų, jog Europa yra duotybė.

Vis tik neturint bendrų vertybių nereikėtų tikėtis plataus bendradarbiavimo. Europiečiams autoritariškas Xi Jinpingo valdymas kelia daugiau nerimo nei D. Trumpo polinkiai, o ir D. Trumpo nepritarimas merkantilinei Kinijos politikai sutampa su jų požiūriu. Europai „pagunda įtraukti Kiniją į bendraminčius yra labai pavojinga“, – įspėjo M. Dassù.

Kinijos atvejis rodo, kad ne visose bendraminčių iniciatyvose dalyvauja liberaliosios tvarkos gynėjai. Bandydama formuoti pasaulį pagal savo interesus Kinija tapo instituciniu verslininku ‒ įkūrė tokias organizacijas kaip Azijos infrastruktūros investicijų bankas, šešiolika Vidurio ir Rytų Europos šalių bei Kiniją vienijanti grupė „16+1“, taip pat didžiausia pasaulyje (pagal bendrą grupės šalių gyventojų skaičių) regioninė grupė – Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, kuri apima Kiniją, Indiją, Kazachstaną, Kirgizstaną, Pakistaną, Rusiją, Tadžikistaną ir Uzbekistaną. O svarbiausias Xi Jinpingo projektas – „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, skirta Kinijos prekybos maršrutų infrastruktūrai statyti.

Kinijos atvejis rodo, kad ne visose bendraminčių iniciatyvose dalyvauja liberaliosios tvarkos gynėjai.

Traukiantis JAV galima tikėtis, kad Kinija tokius tinklus plėtos dar uoliau. „Pasaulis suka prie daugiapoliškumo“, – neseniai Johanesburge vykusiame BRIKP (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir PAR) viršūnių susitikime sakė Xi Jinpingas. Jis apeliavo į bendrą grupės interesą, kad pasaulinės valdysenos sistemos raida suktų kylančių rinkų plėtrai palankia kryptimi. „Mums, BRIKP šalims, turi <…> tekti konstruktyvus vaidmuo kuriant naujo tipo tarptautinius santykius“, – kalbėjo Xi Jinpingas.

Artimiausiais metais vadinamasis bendraminčių sektorius turėtų išsiplėsti. Greitu metu tai neturėtų kaip nors paveikti solipsistinės D. Trumpo pasaulėžiūros, o „Amerika pirmiausia“ kurso tuo labiau nepakeis. Kitų šalių daugiašalės iniciatyvos paprastai nepelnys JAV prezidento dėmesio. Bet jis gali stoti į kovą su tais, kuriems pavyks tiesiogiai kliudyti jo ketinimams. Akivaizdžiausias pavojus – galima konfrontacija dėl Irano, jei kitos branduolinio susitarimo šalys sugebės išsaugoti susitarimą, nepaisant D. Trumpo bandymų jį paskandinti.

Kaip startuoliai verslo pasaulyje, daugelis naujų bendraminčių koalicijų žlugs. Bet gali būti ir klestinčių. A. Gyngellis prognozuoja, kad dabartinę „stebulės ir stipinų“ tvarką pakeis tam tikras galios tinklas, kuriame „tinklai ir grandys bus vis svarbesni“. Tas veržlus ir verslus pasaulinių reikalų laikotarpis gali padėti išsaugoti esamą pasaulio tvarką – arba pradėti formuoti naują.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų