Sąjunga be draugų

Sąjunga be draugų

Garsioji Winstono Churchillio frazė „nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai“ gana tiksliai apibūdina ES valstybių veiksmus. Ar Lietuva per 10 narystės metų išmoko šią taisyklę?

„ES dėl įgaliotinio užsienio reikalams posto pasidalijo į rytus ir vakarus“. Tokia įtakingo internetinio ES leidinio „EU Observer“ antraštė puikiai iliustruoja vieną iš daugelio tų skiriamųjų linijų, kurios išvagojo Bendriją dėl atsako į Rusijos agresiją Ukrainoje.

Lietuvoje šios skiriamosios linijos aptarinėjamos itin audringai. Daug aistrų kelia ES nesugebėjimas imtis kokių nors rimtesnių sankcijų prieš Rusiją. Ypač po Kremliaus remiamų teroristų numušto Malaizijos lėktuvo tragedijos. Piktinamasi Prancūzijos troškimu agresorei  parduoti karo laivus „Mistral“. Viešas nepasitenkinimas reiškiamas ir dėl Italijos, Austrijos, Vengrijos bei Bulgarijos pastangų tęsti dujotiekio „South Stream“ statybą.

Bet ar tikslu būtų teigti, kad požiūris į Rusiją ES dalija į vakarus ir rytus, arba „senąsias“ ir „naująsias“ bloko valstybes? Kaip vienas aktyviausių „South Stream“ rėmėjų matome Vengriją bei Bulgariją, o Slovėnija ir Kroatija laikosi gana dviprasmiškos pozicijos šiuo klausimu. Pavyzdžiui, Čekijos Respub­likos prezidentas Milošas Zemanas birželio viduryje viešai pareiškė, kad „nėra jokio reikalo izoliuoti Rusiją“.

Kokie blokai ir aljansai apskritai susidaro ES? Kaip jie kuriami? Ar Lietuva jau išmoko sėkmingai dalyvauti šiuose vidiniuose žaidimuose ir taip ginti savo interesus? Kurios šalys tai daro sėkmingiausiai ir galėtų būti pavyzdžiu? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus apklausiau po kelis ES institucijose dirbančius lietuvius ir kitų šalių narių atstovus bei keletą pačios Lietuvos diplomatų.

Nors visi pašnekovai nenorėjo, kad jų pavardės būtų minimos viešai,  jie sutiko atvirai pasidalyti įžvalgomis. Daugelio atsakymai patvirtino arba papildė vienas kito mintis. O iš gabaliukų sulipdyta tikrąją padėtį apibūdinanti mozaika galbūt net griauna kai kuriuos Lietuvoje įsitvirtinusius stereotipus.

Diplomatas rėžė iš peties

Jau baigiant rinkti medžiagą šiam straipsniui pasirodė ir neįprastai atviras iš Lietuvos diplomatinės tarnybos pasitraukusio Renato Juškos interviu „Lietuvos rytui“. Be Užsienio reikalų ministerijos (URM) viršūnėms bei šalies vadovams skirtos kritikos, į dip­lomatų klausymosi skandalą 2013 m. vasarą pakliuvęs valstybės tarnautojas išdėstė griežtą nuomonę ir dėl Lietuvos nesugebėjimo kurti aljansus.

„Bet, svarbiausia, neatliekama pagrindinė funkcija – burti Lietuvos draugus, sąjungas su kitomis šalimis. Be abejo, čia ne tik URM, bet ir aukščiau stovinčių klaidos ar negebėjimas. Burti draugus yra labai sunkus ir nuolatinių pastangų reikalaujantis darbas. Proginiai Vakarų partnerių paramos pareiškimai ar siunčiami kariai, aišku, yra gerai. Tačiau daug svarbiau, ar Lietuva kasdieniame gyvenime iš tiesų priklauso kuriam nors strateginiam aljansui. Šalis turės lygiai tiek draugų, kiek jų suburs mūsų vadovai ir diplomatai. Ir man tikrai baisu, nes matau, kad dabar vėl kilus akivaizdžiai grėsmei draugų beveik neturime. Liekame vieni kaip 1939–1940 m.“, – aiškino naujai išrinkto europarlamentaro Petro Auštrevičiaus padėjėju nuo šiol dirbsiantis buvęs diplomatas.

Nors kai kurie pašnekovai teigė, kad R. Juškos interviu įžvelgia ir daug asmeninės nuoskaudos likučių, kone visi pripažino, kad bent jau dėl sąjungininkų paieškų pasakyta daug tiesos. Ypač kalbant apie ES.

Ne visi aljansai naudingi?

Tačiau pradėti vertėtų nuo, ko gero, netikėčiausios minties – nuo to, kuo Lietuvos diplomatija tikriausiai net didžiuojasi. Ir netgi to, kas bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkmingas aljansų kūrimo ES pavyzdys.

„Iškalbingas atvejis – jūsų kartu su kitomis šalimis ir Lenkija burtas aljansas prieš Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini kandidatūrą į vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai postą. Tai – irgi aljansų kūrimo ES pavyzdys, tačiau turiu pasakyti, kad tikrai ne pats sėkmingiausias. Ypač, kai žinai, kad jūsų šalis iš esmės nepajudino nė piršto, kad pati gautų kurį nors konkretų postą Europos Komisijoje. Kartais atrodo, kad jūs vis dar manote, jog veiksmingiausia politika ES – ką nors blokuoti arba apskritai garsiai šaukti. Bet kas jums trukdė veikti, kaip įprasta ES, – užuot blokavus tai, ką blokuoti rizikinga ir nebūtinai veiksminga, pabandyti siekti kompensacijos. Kad ir šiokia tokia atsvara F. Mogherini galinčio tapti ES plėtros ir kaimynystės politikos komisaro posto“, – be diplomatinių vingrybių asmeniniame pokalbyje kritikos Lietuvai negailėjo vienas ilgus metus ES institucijose dirbantis ir gana draugiškai Baltijos šalių atžvilgiu nusiteikęs vakarietis.

Su tuo, kad būtent tokie žaidimai ir toks aljansų kūrimas yra ne tik sėkmės garantas ES, bet ir veikimo čia abėcėlė, sutiko ne vienas pašnekovas, taip pat lietuviai.

„Vieno klausimo“ valstybės

Tiesa, kiti kalbintieji, tiek užsieniečiai, tiek tautiečiai, dažniausiai akcentavo kitką. Anot jų, Lietuva ES vis dar retai dalyvauja aljansų kūrimo ir įvairiausių mainų, kai nuolaidos vienoje srityje keičiamos į kompensacijas ar stipresnes pozicijas kitoje, žaidimuose.

Jeigu ir dalyvauja, susidaro įspūdis, kad mūsų šalis vis dar neįsisąmonino, jog minėti žaidimai ES yra nesibaigiantis procesas, o ne atskiri mūšiai. Tad tai neleidžia tikėtis ryškesnės sėkmės ir didesnio vaidmens.

Kiti pašnekovai apskritai teigė, kad Lietuva vis dar priskiriama prie vadinamųjų vieno klausimo valstybių. Į kokius nors rimtesnius žaidimus ji dažniausiai įsitraukia tik dėl politikos Rusijos atžvilgiu ar Rytų kaimynystės. Tai lemia, kad sėkmės tikėtis sunkiau ir šiose srityse.

Vėl kilus akivaizdžiai grėsmei draugų beveik neturime. Liekame vieni kaip 1939–1940 m.

„Galbūt mums atrodo, kad santykiai su Rusija net dabartinėmis aplinkybėmis ES yra svarbiausia. Tačiau tai netiesa. Pagrindiniai ir toliau lieka ekonominiai dalykai – skirtingi požiūriai į tolesnę ūkio raidą, finansinę drausmę, taupymą ir panašiai. Čia artimiausiu metu bus pagrindinė aljansų Europoje kūrimo arena ir skiriamoji linija. Nuo Lietuvos įsitraukimo į šią sritį daug gali priklausyti ir kiti dalykai. Todėl ypač įdomu, ar valdžioje esanti socialdemokratų vadovaujama koalicija visais atvejais pritars griežto taupymo politikai, kuri dabar turi daug oponentų“, – aiškino vienas ES institucijose dirbančių lietuvių.

Geografijai dėmesio nedaug

Tad vis dėlto, kaip kuriami aljansai ES? Visi pašnekovai pabrėžė kelis pamatinius dalykus.

Pirmiausia, narių blokai, turbūt skirtingai negu dažnai įsivaizduojama bent jau mūsų viešojoje erdvėje, yra labai nepastovūs, kuriami kiekvienu klausimu ir nulemti konkrečių interesų, o ne, pavyzdžiui, geografinių grupių. Todėl Lietuvoje gana populiari diskusija „Su Šiaurės šalimis ar su Lenkija?“ iš esmės neturi prasmės.

„ES tą pačią dieną prie to paties stalo gali išvysti visiškai skirtingas koalicijas kiekvienu svarstomu klausimu. Net savo veiksmus koordinuojančios Šiaurės šalys savo tikslų siekia toli gražu ne kaip vienas blokas. Tai natūralu, nes vienos jų yra euro zonos narės, kitos – ne. Danija apskritai išsiderėjusi daugybę išimčių ir dažnai turi labai specifinių interesų“, – aiškino vienas pašnekovų.

Tą patį galima pasakyti ir apie pietų kraštus. Kartais jos veikia išvien, bet labai dažnai – atskirai. Kažin ar būtų galima kalbėti ir apie kokį nors Beniliukso grupės bloką. Štai Baltijos šalys, pasak kone visų pašnekovų, kartais visiškai nederina savo veiksmų net ten, kur jų interesai akivaizdžiai sutampa.

„Vienintelis  aiškiau institucionalizuotas blokas buvo vadinamoji Vokietijos ir Prancūzijos ašis, tačiau dabar jos vaidmuo gerokai sumenkęs. Kita vertus, neformaliai galima kalbėti apie dažniau derinamus Vokietijos ir Lenkijos interesus. Bent jau Vokietija vis dažniau žvalgosi į Lenkiją, nors to galima tikėtis ne tik iš jos, bet ir iš Rytų Europos šalių“, – sakė vienas Briuselio koridorius puikiai pažįstantis lietuvis.

Stiprių lyderių vaidmuo

Antras kertinis sėkmingo aljansų kūrimo akmuo – stiprūs valstybių lyderiai.

Daugelis pašnekovų pabrėžė, kad net ta pati šalis, išskyrus kai kurias išimtis, vadovaujant vienam lyderiui aljansus kuria daug sėkmingiau, nei esant kitam. Geriausias pavyzdys esą galėtų būti dabartinis Italijos premjeras Matteo Renzi. Nors atrodytų, kad šis politikas negali būti laikomas sunkiasvoriu ne tik ES, bet ir gimtojoje Italijoje, būtent jis ne kartą minėtas kaip stipraus lyderio, sėkmingai buriančio aljansus ir taip siekiančio savo tikslų, pavyzdys.

Išgirdus tai, tarsi savaime pirštųsi klausimas dėl Lietuvos. Juk mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė visuotinai pripažįstama kaip stipri. Maža to, jos vardas ne kartą viešojoje erdvėje minėtas tarp kandidatų į aukščiausius ES postus, o tai liudija gana didelį autoritetą.

Daug kalbama ir apie puikius D. Grybauskaitės asmeninius santykius su Angela Merkel. Tačiau Lietuva kol kas negali net lygintis su aljansus ES kuriančiomis, taip pat sėkmingiausiai savo tikslų siekiančiomis valstybėmis.

Problema tikrai ne vien Lietuvos dydis arba ekonominė galia. Kaip vienos sėkmingiausių ES aljansų kūrėjų, be stambiųjų valstybių, kurioms tai tenka daryti būtent dėl jų dydžio ir visaapimančių interesų, minimos tokios šalys kaip Danija, Airija ir ypač Liuksemburgas.

„Paskyrus Jeaną Claude’ą Junckerį Liuksemburgas bus vienintelė ES narė, kuri skirtingais Bendrijos raidos laikotarpiais yra delegavusi net tris Europos Komisijos pirmininkus. Ar tikrai manai, kad tai – atsitiktinumas, nerodantis visiškai neproporcingos vos pusės milijono gyventojų valstybės įtakos?“ – retoriškai klausė vienas šaltinių.

Kodėl tuomet stiprią lyderę turinti Lietuva nesugeba auginti įtakos ES?

„Pagrindinė problema, kad D. Gry­bauskaitė nemėgsta tų užkulisinių žaidimų. O kai nemėgsta, galima sakyti, kad ir nemoka. Bet tik­rai nebūtų teisinga kaltę versti vien prezidentei. Lietuvoje savotiškai niekinti užkulisinius sandorius ir iškelti save tarsi aukščiau jų yra diplomatinės kultūros dalis. Ir iš politikų, ir iš diplomatų dažnai galima išgirsti frazę „tie jų žaidimėliai“, tarsi supriešinant juos su „mūsų principine pozicija“. Problema tai, kad principines pozicijas irgi reikia apginti, o be sąjungininkų ir užkulisinių derybų tai padaryti labai sunku“, – aiškino vienas pašnekovų.

Kita medalio pusė – šalies branda. Tik valstybės, kurios sugeba savo biurokratus priversti galvoti apie visos šalies, o ne žinybinius (ką ir kalbėti apie asmeninius) interesus, sugeba sėkmingai kurti aljansus.

Jei kiekviena ministerija kovoja tik dėl savo interesų ir vykdo atskirą politiką, rimtesnių pasiekimų tikėtis nerealu. Būtent tai, pasak kone visų kalbintųjų, irgi yra viena didžiausių Lietuvos problemų siekiant didesnės įtakos ES.

Pritrūksta ir kompetencijos

Dar vienas svarbus aljansų kūrimo aspektas, kurį pabrėžė kone visi pašnekovai, – paprasčiausia dalykinė valstybių kompetencija. Pirmiausia, sugebėjimas aiškiai ir argumentuotai formuluoti savo interesus, taip pat labiau suprasti kitų narių pozicijas, o ne klijuoti etiketes.

„Lietuvai svarbi energetikos sritis, idėja bendrai pirkti dujas iš Rusijos, tarsi galinti sumažinti Kremliaus įtaką. Mes dažnai linkę šio projekto priešininkus tiesiog apšaukti prorusiškais. Tačiau yra ne visai taip – galbūt kai kurių šalių poziciją formuoja interesai Rusijoje, bet daug kas kalba tik apie problemas ES konkurencijos teisės požiūriu. Šiaurės šalys apskritai į problemą žvelgia visiškai kitaip: jos mąsto ne apie tai, kaip atpiginti dujas arba dėl jų tiekimo mažiau priklausyti nuo Rusijos, o kaip dujų apskritai atsisakyti“, – mitus sklaidyti bandė vienas šaltinių.

„Štai tau ir skirtingi požiūriai bei interesai, kuriuos dažnai apibendriname prorusiškumo klišėmis. Nei kurti aljansų, nei argumentuoti savo pozicijos tai tikrai nepadeda, nors viešojoje erdvėje būtent klišėmis paprasčiau viską paaiškinti“, – pritarė kitas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų