S. Valiulis: sprogimas fotografijoje tęsiasi!

S. Valiulis: sprogimas fotografijoje tęsiasi!

Skirmantas Valiulis (www.diena.lt nuotr.)

Fotografija šiandien Lietuvoje, regis, išgyvena aukso amžių. Kaune septintus metus organizuojamą fotomeno Kaunas Photo festivalį jau galima pavadinti tradiciniu: šio renginio atgarsiai aidi visose Baltijos šalyse, o festivalio gimdytojas M. Kavaliauskas nesibodi šio miesto pavadinti „regiono fotografijos sostine“.

Iš paskos atskuba ir Vilnius su antrus metus, taip pat rugsėjį, startuojančiu fotomeno festivaliu  IN FOCUS. Du festivaliai, vienas mėnuo ir daugiau nei 280 autorių iš įvairiausių pasaulio šalių, savo kūryba prabylantys įvairiausiomis temomis: nuo duetų iki dvikovų, nuo dualumo iki priešpriešų,  nuo klasikinės iki postmodernios fotografijos. Praūžus šiems festivaliams, juos keičia kiti –  fotografija nesitraukia iš mūsų gyvenimo: ji paklusniai šiandien mus lydi beveik visose viešose erdvėse. Toks vizualinės informacijos srautas įkvėpė pasikalbėti su Skirmantu Valiuliu, fotografijos bei kino kritiku, menotyrininku, dėstytoju bei daugelio meno sąjungų nariu, apie fotografiją šiandien ir ateityje.

Fotografija tapo neatskiriama kasdienybės dalimi: fotomeno festivaliai, parodos, virtualios galerijos ir pan.  Ar galima teigti, jog fotografija šiandien iškelta ant pjedestalo?

Tikroji fotografija Lietuvoje nebuvo pamiršta visus tuos 50 metų, tik gal nebuvo technologinio prieinamumo kaip dabar – skaitmenizacijos laikais – ir tokio populiarumo: kada ne tik profesionalų menininkų, bet ir fotografijos mėgėjų gretos gausėja. Pastarieji šiandien fotografuoja tokiomis temomis, kurios šiuo metu nėra judinamos profesionalų – jų niekas nebeužsako. Šiandien mėgėjai atranda  ir pastebi tokius procesus bei reiškinius, kurie kartais praslysta pro profesionalų akis.  Dėl šios priežasties stipriai  išsiplečia temų ratas. Šioje vietoje gali pasireikšti mėgėjai, o po to gal vienas kitas nueis ir į didesnį meną. Manyčiau, šis procesas yra labai sveikintas, kaip ir sveikintina kūrybinė saviraiška, kurią skatina įvairūs klubai bei būreliai.

Greitai turėsime daugiausia fotografijos mokslo daktarų Europoje: nėra pusmečio kada nebūtų apginta disertacija fotografijos tematika. Sprogimas, kuris prasidėjo  prieš 50 metų vis dar tęsiasi.

Drįsčiau pasakyti, jog fotografijoje kaip ir kine turime kelias pamainas, ko niekada ankščiau nebuvo. Turime galimybę savo fotografiją plėtoti, su ja iškilti, pasiekti aukštumų  – o tai yra retas reiškinys kultūroje. Lietuvoje šiuo metu turime ir aukštąjį ir profesinį mokslą, kurį galima studijuoti. Be to,  greitai turėsime daugiausia fotografijos mokslo daktarų Europoje: nėra pusmečio kada nebūtų apginta disertacija fotografijos tematika. Sprogimas, kuris prasidėjo  prieš 50 metų vis dar tęsiasi.

Šiandien fotografija užpildytos beveik visos viešos erdvės.. Ar sutiktumėte su mintimi, jog geriau savo darbus eksponuoti bet kur, nei iš viso  jų neeksponuoti?

Čia labai įdomus pastebėjimas, bet man asmeniškai  patinka, jog stengiamasi išnaudoti visas erdves. Keista, jog manėme, kad viską galėsime sutalpinti į virtualią erdvę: blogai, youtube, asmeniniai portalai, facebook`as – visur galima patalpinti tūkstančius fotografijų.

Nepaisant interneto, jo milžiniškų ir neribotų galimybių,  vėl atgyja noras savo kūrybą pristatyti lokaliai.

Tačiau nepaisant interneto, jo milžiniškų ir neribotų galimybių,  vėl atgyja noras savo kūrybą pristatyti lokaliai. Ir šiuo metu vieta tampa nebesvarbi: nuosavas butas, kavinės, naktiniai klubai, prekybos centrai, tualetai (man ši erdvė asmeniškai labai patinka: ankščiau čia buvo skelbiama pogrindžio informacija, galėjai rasti ir poezijos, ir nuostabių aforizmų, ir įdomios vaizdinės medžiagos). Reiktų pastebėti, jog ankščiau tokiose vietose buvo eksponuojamos reprodukcijos, o pastaruoju metu patys autoriai atiduoda savo darbų originalus. Noras parodyti save yra sveikintinas, juk gyvename egoizmo laikais.

Ar Lietuvoje ryški takoskyra tarp elitinės ir populiariosios fotografijos?

Tam tikra riba yra, tačiau mes ją patys ir nubrėžiame. Šiandien jau liežuvis nebeapsiverčia A. Sutkų, A. Macijauską ar A. Kunčių vadinti mėgėjais. Juos vadiname maestro arba klasikais. Visi šie fotomenininkai jau yra išleidę savo monografijas ar fotografijų rinkinius – tai  kūrybinė viršūnė. O prie mėgėjų priskirčiau tuos, kurie dirba su skaitmenine fotografija. Tokią fotografiją pavadinčiau greitai komunikuojančia fotografija: ji greitai padaroma, išryškinama, eksponuojama.

Tačiau ar galima dėti lygybės ženklą: juosta lygu profesionalas, skaitmeninė fotografija – mėgėjas?

Manyčiau, kad profesionalai šiandien dirba ne tik su juosta, bet ir naudoja pačią seniausią techniką, atgaivina pačius seniausius procesus: pavyzdžiui, G. Trimakas, ištikimas „pinhole“ technikai, su savimi vedasi ir jaunąją kartą. Toks fotomenininkų atsigręžimas į tai, kas jau seniai buvo išrasta, skatina ir mėgėjus domėtis ne tik skaitmenine fotografija.

Tęsiant mintį apie skirstymą į profesionalus ir mėgėjus, labai priklauso nuo to, kas juos skirsto: sakykime, fotografijos tyrėjas yra ne menotyrininkas, o antropologas ar istorikas – pastariesiems nėra svarbu, kas padarė fotografiją, jam svarbu, ar ten yra užfiksuota svarbios faktologijos. Juk fotografija yra vaizdas apie kurį galime šnekėti: jo tikrumas, išsamumas, dokumentalumas. Taip, šioje srityje nusitrina riba tarp profesionalų ir mėgėjų, ypač kai matome naujas fotografijos funkcionavimo ir analizės kryptis bei jų panaudojimą.

Temų kaita laiko perspektyvoje labai ryški: nuo socialinių skaudulių iki abstrakcijų. Šiandien vien tik grožėtis fotografija nebeišeina, ją reikia išmokti skaityti.

Šiandien nebetinka prasmės pats posakis „grožėkis“. Grožio samprata yra stipriai pasikeitusi, nors tai nereiškia, kad ji yra iš viso išnykusi. Galime šiandien ir bjaurų dalyką pavadinti įspūdingu, įdomiu, net imponuojančiu, svarbu, kaip jis pateikiamas ir kokia viso to koncepcija. Ribų nebėra: pavyzdžiui, aplankius nuobodulio parodą (aut.p. paroda „Nuobodulys“, Nacionalinė dailės galerija), puikiai konceptualiai parengtą A. Narušytės, galima pamatyti A. Kunčiaus filmus, kurie yra sukurti jaunystės metais, su T. Monko muzika. Tai yra tikras šedevras, didžiulis atradimas! Jo darbų nepriskirčiau prie socialinės tematikos, tai yra įstabus vidinis dienoraštis: gyvenu kambaryje sovietiniais metais, kažkas už tų langų vyksta: žmonės praslenka, debesys plaukia, vaikai žaidžia, gamta keičiasi, tačiau viskas vyksta viduje – puiki sovietinių laikų simbolika. Tačiau reikėtų pastebėti, jog visose kitose medijose – kine, televizijoje, iš dalies ir fotografijoje – tuo socialiniu, etnografiniu motyvu yra daugiau žaidžiama, pavyzdžiui: kviečiama važiuoti į Kernavėje organizuojamas šventes ir pažiūrėti, kaip yra daromi amatai, kartu pasimokyti, apsipirkti ir pan.

Šiandien kaip niekada ankščiau ryškus vizualiųjų menų susiliejimas. Fotografijos išnykimas – gandas, kuris gali tapti tikrove?

Manau, noras kurti vieną vaizdą arba vaizdų ciklą, seriją išliks – čia kaip poezija ar autorinis  Tarkovskio laikų kinas. Tokio pobūdžio fotografija ir jos ieškojimai liks. Keblesnis klausimas yra, kaip bus ieškoma būdų išlikti. Naujausiais metodais nustatyta, jog daugelis juodai baltų filmų yra jau žuvę (aut.p. kino juostos yra pažeistos ir informacijos nebeįmanoma atkurti), nors buvo manoma, jog jie išliks kur kas ilgiau. Perversti likusius filmus kitą formatą neįmanoma, nes tokiu atveju mes  matysime tik imituotus dalykus. Tas pats yra ir su fotografija: buvo tikinama, kad gerai saugoma ji išliks dar 100 metų, tačiau dabar niekas tokių garantijų neduoda. Telieka tikėtis, jog atrasta nauja technologija, kuri nebus tokia brangi, kaip dabar auksu ir sidabru grįsti procesai. Tada galėsime tikėtis, jog fotografija  galės būti išsaugota ilgiau, bent jau tiek  kiek  dailės kūriniai.

Dėkui už pokalbį!

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų